Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Kaip tavo naujoji mergina? — pasiteiravo Evanas, mėgindamas prisiminti jos vardą, kurį per paskutinį apsilankymą minėjo Bilis.

— Rebeka laikosi puikiai.

— Kur judu susipažinote?

— Psichoterapijos grupėje. Tu tikriausiai pažįsti jos tėvus — Kromveliai?

Evanas jų nepažinojo, todėl papurtė galvą ir užbaigė tuščias šnekas.

— Kuo galiu tau padėti? — tiesiai paklausė jis, tačiau jau numanė, kas Bilį čia atvijo. Neseniai mirė Sesilis, palikdamas trečdalį turto labdarai, o trečdalį Biliui, kurio dalis turėjo būti valdoma pagal įgaliojimą, kol jam sueis trisdešimt, su išlyga, kad jis neteks paveldėjimo, jei per tą laiką bus nuteistas už sunkų nusikaltimą. Likęs trečdalis atiteko Mitčelui Vajatui, kuris jau davė nurodymus testamento vykdytojams panaudoti jo dalį įkuriant Viljamo Vajato fondą smurto aukoms.

— Aš noriu samdyti tave, kad užginčytum senelio Sesilio testamentą. Mitčelas ketina įkurti suknistą fondą iš mano pinigų ir aš noriu, kad tu jį sustabdytum, kol dar ne per vėlu. Mano tėvas miręs, mano senelis ir prosenelis mirę ir viskas turėjo atitekti man. Jei tėtis nebūtų grąžinęs Mitčelo į šeimą, senelis nebūtų palikęs jam mano pinigų ir aš būčiau turtingas. O dabar aš turiu laukti, kol man sueis trisdešimt, kad gaučiau tą truputį iš to, kas man turėjo priklausyti, bet aš neketinu su tuo susitaikyti. Po pusantrų metų man baigiasi lygtinis nuteisimas ir aš noriu atgauti savo pinigus ir savo gyvenimą!

— Bili, mes jau kalbėjom apie tai. Kaip aš ir sakiau, Sesilio testamentą sudarė geriausia paveldėjimo teisės firma Čikagoje. Aš peržiūrėjau jį ir sakau tau, jog galimybės atgauti pinigus iš Mitčelo nėra. Suprantu, kad tai neteisinga, tačiau tau teks išmokti su tuo gyventi...

— Tu nesupranti! Aš nekenčiu to kalės vaiko. Nekenčiu jo taip stipriai, kad negaliu ištverti.

— Patikėk manim, aš žinau, kaip tu jautiesi.

Bilis atrodė neįsivaizduojantis tokios galimybės, todėl Evanas ištiesė ranką ir pastūmė Chicago Tribune jam prieš nosį.

— Matai tą nuotrauką? Tai buvo mano mergina. Mitčelas Vajatas užtaisė jai vaiką. Matai tą vaikį — tai jo vaikas.

Bilis ištyrinėjo berniuką fotografijoje, o tada šiurpiu balsu tarė:

— Vadinasi, jis yra kas? Mano pusbrolis?

43 skyrius

Arčiausias parkas šalia Donovano restorano užėmė visą kvartalą, o takeliai tarp medžių vedė į visas keturias parką supančias gatves. Jis buvo per toli, kad Denis nueitų pats, tačiau jis visada atkakliai prašydavo leisti pamėginti ir galiausiai viskas baigdavosi tuo, jog dalį kelio žingsniuodavo šalia savo vežimėlio, o likusią jau važiuodavo jame.

— Žiūrėk, ką aš matau, — pasakė jam Molė, kai jie priėjo parką. — Ten mūsų draugė Reba su balionu. Įdomu, kam jis skirtas?

— Man! — jausmingai sušuko jis, plodamas rankutėmis savo vežimėlyje. Vos tik jie privažiavo suoliuką prie sūpynių, Denis išsiropštė iš vežimėlio ir nubėgo prie Rebos, kuri sėdėjo ten, skaitydama knygą. Prieš porą savaičių, kai tik pradėjo vaikščioti į parką, ji papasakojo Molei, jog jai aštuoniolika ir ji tiesiog ilsisi prieš prasidėsiančias universitetines studijas.

— Sveikas, Deni, — pasisveikino Reba, apsimesdama nežinanti, kad jai prie rankos pririštas raudonas balionas.

— Čia man? — paklausė Denis rodydamas į balioną. — Prašau, — pridūrė jis kreivai šypsodamasis ir taip visada susilaukdamas atsako, o paprastai ir norų patenkinimo.

Reba šypsodamasi atsistojo, vis dar laikydama balioną, ir mirktelėjo Molei.

— Sek paskui balioną, Deni, ir aš parodysiu tau siurprizą.

— Vėžliuką! — džiaugsmingai spėjo Denis, sekdamas paskui ją vieno iš takelių link, o Molė tuo metu stūmė tuščią vežimėlį, vis dar laikydama jį už rankos.

— Eik paskui balioną, — melodingu balsu pakartojo Reba per petį, eidama tolyn takeliu.

— Baliono spalva tokia pati kaip ir tavo marškinėlių, — pasakė Deniui Molė. — Kokia tai spalva?

— Raudona! — linksmai sušuko Denis.

Kažkoks triukšmas brūzgynuose jai iš kairės ir šiek tiek už nugaros privertė Molę atsisukti, tačiau viskas, ką ji spėjo pamatyti, buvo beisbolo lazda, kuri po sekundės atsitrenkė jai į kaukolę. Ji nematė, kaip lazda pakyla antram smūgiui, ir negirdėjo, kaip Reba piktai suriko:

— Ne, Bili, nereikia! Juk niekas neturėjo nukentėti!

Ji negirdėjo, kaip Denis pradėjo verkti ir šaukti:

— Mole, Mole!

Ji nejuto, kaip jai už suknelės buvo užkištas popieriaus lapelis.

Parke šalia sūpuoklių dvi mamos pakėlė akis ir pamatė raudoną balioną, kylantį aukštyn virš medžių. Jos nepagalvojo nieko bloga, kol po penkiolikos minučių iš takelio išsvirduliavo moteris, kuriai iš galvos sruvo kraujas.

Už kvartalo, priešingoje parko pusėje, ant suolelio sėdėjo senukas ir voverei mėtė žemės riešutus. Iš parko išniro jauna porelė, stumdama tamsiai žalią vežimėlį su vaiku, kuris vis stengėsi išlipti. Jaunoji mama nusijuokė ir prispaudė jį atgal. Senukas ant suolelio nepagalvojo nieko bloga, kol po dvidešimties minučių parką iš visų pusių neapsupo policijos mašinos, įjungusios sirenas ir blyksinčius švyturėlius.

Penktajame Ričardo Dž. Dalio centro aukšte Grėjus Eliotas sėdėjo savo kabinete, valgydamas pietus ir rengdamas planą kalbai, kurią kitą savaitę turėjo pasakyti Ilinojaus valstijos komisijai apie nusikalstamumą. Vienoje rankoje laikydamas sumuštinį, kita jis pakėlė telefoną ir atsiliepė skambinančiam policijos kapitonui Raselui Harviui.

— Grėjau, — pradėjo kapitonas, — man ką tik paskambino leitenantas, dirbantis miesto centre — jis žino, jog mudu su tavim retkarčiais vakarieniaujam Donovano restorane. Keitės Donovan sūnus prieš valandą buvo pagrobtas iš parko greta restorano. Pamaniau, jog tu norėsi žinoti.

Grėjus numetė sumuštinį ant stalo ir atsistojo.

— Kas vadovauja bylai?

— Pora gana neblogų detektyvų. Jie jau pakeliui pas Keitę, kad jai praneštų.

— Ar galėtum vietoj jų geriau paskirti Makneilą ir Čaildresą? Jie dirba kartu jau keletą metų ir, sprendžiant iš to, ką esu girdėjęs, yra patys geriausi departamente.

— Aš jau taip ir padariau. Ar ketini nuvažiuoti į restoraną pasimatyti su Keite? Jei ne, aš užsuksiu ir patikinsiu, jog mudu visiškai ją palaikome.

— Aš jau važiuoju, — atsakė Grėjus vilkdamasis švarką. — Aš perduosiu jai tavo žodžius.

44 skyrius

— Panele Donovan, aš esu detektyvas Makneilas, o štai čia detektyvas Čaildresas.

Sėdėdama už stalo, kuris priklausė jos tėvui, Keitė pažvelgė į liūdnus detektyvų veidus ir kylantis, iki šiol niekada nepatirtas siaubas privertė ją iš lėto atsistoti.

— Denis? — ištarė ji, nesąmoningai įvardydama labiausiai gąsdinančią jų apsilankymo priežastį. — Kur Denis? Kas atsitiko? Kur Molė?

— Denis buvo pagrobtas iš parko maždaug prieš valandą...

— O, Dieve mano. Ne. Prašau! — suriko ji. — Tik ne Denis. Prašau, tik ne Denis!

Išgirdusi desperatišką Keitės riksmą, Mardžorė atlėkė iš kabineto kitoje koridoriaus pusėje ir atsitrenkė į Driu Garetį, atskubantį koridoriumi iš kitos pusės.

— Kur Molė? — klausinėjo Keitė balsu, išduodančiu kylančią isteriją. — Ar ji kartu su Deniu? Jis ne taip bijos, jei...

— Ponia Mails prarado sąmonę, kai pagrobėjai parke ją partrenkė, — paaiškino detektyvas Makneilas, — tačiau ji atsigavo, sugebėjo patraukti dėmesį ir sulaukti pagalbos. Greitoji pagalba nuvežė ją į Parkstono ligoninę, nes jai įtariamas kaukolės lūžis. Tačiau jai pavyko gana tiksliai mums apibūdinti jauną moterį, kuri, mūsų nuomone, buvo sąmokslo dalyvė.