Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Ko ji norėjo iš tiesų?

— Informacijos apie poną Vajatą — bet kokių pikantiškų naujienų apie jo draugus, verslą, jo pomėgius ir antipatijas, jo kilmę, šeimą ir kitas moteris, su kuriomis yra turėjęs santykių. Pradėjusi kalbėti, elgėsi taip, lyg jie būtų susižadėję, tačiau sprendžiant iš to, ko ji klausinėjo, manau, jog ponas Vajatas palaiko su ja labai paviršutiniškus santykius, bent jau kol kas. Pasakoju tai, norėdama įspėti, nes ji gali bandyti šį triuką ir su tavim, vos tik sužinos, jog esi jo naujoji sekretorė. O, ir dar vienas dalykas prieš baigiant šią temą. Tu paklausei, ar jis turi daug merginų, ir aš tau lengvabūdiškai atsakiau, jog dame du jour yra Kirą Danhil. Iš tikrųjų atsakymas į tavo klausimą yra, jog jis dirba daug daugiau, nei linksminasi.

— O kuo konkrečiai ponas Vajatas užsiima?

— Atleisk, — nustebusi tarė Sofi. — Aš automatiškai padariau išvadą, jog tu žinai, nes ankstesnysis tavo darbdavys pastaruoju metu buvo kelis kartus su juo susitikęs.

— Aš buvau viena iš nedaugelio, kurie žinojo, kad ponas Kenvortas nori parduoti savo kompaniją, ir aš žinojau, kad jo susitikimai su ponu Vajatu yra su tuo susiję, tačiau apie pačius susitikimus jis nieko nepasakojo. Jie visada įvykdavo visiems jau išėjus namo ir, nors ponas Kenvortas liepdavo man pasilikti iki susitikimai pasibaigdavo, aš tik kartkartėmis nunešdavau dokumentus į pasitarimų kambarį ir suorganizuodavau jiems vakarienes. Aš taip ir nesupratau, ko ponas Kenvortas norėjo iš pono Vajato. Aš tik žinau, kad buvau labai sujaudinta ir nustebinta, kai praėjusį mėnesį tu man paskambinai ir pranešei, jog pono Vajato sekretorė išeina iš darbo, ir pakvietei mane.

Sofi nusišypsojo.

— Ponui Vajatui daug didesnį įspūdį padarė tavo profesionalumas ir bendravimo įgūdžiai nei tavo boso vadovavimo gebėjimai ir asmeniniai įpročiai.

— Ponas Kenvortas turėjo polinkį šiukščiai bendrauti su žmonėmis, tačiau jis nuolat patirdavo didžiulį spaudimą iš... visų pusių, — paaiškino Kler.

Jos diplomatiškas atsakymas privertė Sofi dar plačiau nusišypsoti.

— Taip, na, tai neišvengiama, kai vyras turi naują žmoną prancūzę, ką tik išaugusią iš paauglystės, dvi buvusias žmonas, kurios laiku negauna alimentų, žlungančią įmonę ir piktą pardavimų skyrių, laiku negaunantį komisinių. Matyt, ponui Kenvortui atrodė, jog vietoje jo telefonu bendrauti su visais tais žmonėmis yra tavo pareiga. Beje, poną Vajatą labai pralinksmino ir nustebino tavo taktiškas susilaikymas klausantis verksmingo susierzinimo priepuolio, kurį telefonu išliejo jaunoji žmona. Jis nugirdo pokalbį išeidamas.

Kler buvo pritrenkta.

— Aš šnekėjau taip tyliai, beveik kuždėjau, ir kalbėjau su ja prancūziškai, kad jis nesuprastų, kas vyksta.

— Deja, jo puiki klausa ir laisvai kalba prancūziškai. Akivaizdu, jog tu irgi, o tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios jis nusprendė apsvarstyti tavo kandidatūrą į šią vietą — keli mūsų klientai yra prancūzai, o daugumai kitų mūsų klientų iš Europos bendrauti prancūziškai patogiau nei angliškai. Taigi mes vėl grįžtame prie pradinio tavo klausimo — kuo mes čia užsiimame. — Sudėjusi rankas ant stalo, ji tęsė: — Kalbant kaip galima paprasčiau, ponas Vajatas organizuoja įmonių susiliejimus ir privačių kompanijų akcijų išpirkimus mūsų klientų kompanijoms visame pasaulyje. Kai kada mūsų klientai jau turi numatę konkrečią kompaniją — tikslinę kompaniją — kurią nori įsigyti. Tokiu atveju ponas Vajatas inicijuoja susitarimą ir derasi mūsų klientų vardu. Kitais kartais mūsų klientai tiesiog pasako jam, ko nori ir paprašo jį patį išrinkti tikslinę kompaniją. Deja, ne visos tikslinės kompanijos iš pradžių nori būti parduotos ir net kai jos pripažįsta, jog tai gera mintis, visada būna ginčų dėl su tuo susijusių pinigų. Už sėkmingai užbaigtą sandėrį ponas Vajatas ima nepaprastai didelį mokestį, taip pat gauna dalį tos kompanijos akcijų.

Ji lukterėjo sekundėlę, kad informacija susigertų, o tada ištarė su santūriu išdidumu:

— Tavo naujasis viršininkas yra garsus ryšiais, apimančiais visą pasaulį, nuovokumu ir derybininko gebėjimais. Aš neperdedu sakydama, jog savo darbą jis išmano puikiai.

Labai patenkinta tuo, ką išgirdo, Kler susilaikė neprisipažinusi, jog per trumpą pokalbį jai nepavyko paklausinėti Mitčelą Vajatą apie jo darbo detales, nes visiškai sutrikdė dailus jo veidas ir tamsiai mėlynos akys. Užuot toliau klausinėjusi, Kler paėmė rašiklį ir bloknotą nuo Sofi stalo, kad galėtų pasižymėti pastabas.

— Kiek klientų turi ponas Vajatas?

— Tiesą sakant, susitikti su tavo bosu jis sutiko tik iš pagarbos jų bendram pažįstamam. Jis jau seniai liovėsi priiminėjęs naujus klientus, tačiau jo atstovaujami klientai jo kompetencijos dėka tapo labai turtingi ir labai gobšūs. Aš nupasakojau, ką jis daro savo klientų labui, tačiau dažnai nutinka taip, jog ponas Vajatas aptinka dvi ar tris neblogas kompanijas, kurioms prastai sekasi, bet jis mano, jog jos suklestėtų, jei susijungtų ir joms būtų tinkamai vadovaujama.

— Kai tai nutinka, — spėjo Kler, — jis tikriausiai susisiekia su vienu iš savo klientų ir pasiūlo, kad šis duotų sutikimą pradėti akcijų išpirkimą ir susiliejimą savo vardu?

— Kartais jis pasielgia šitaip, bet daug dažniau ponas Vajatas veikia pats. Jis superka kompanijas, sujungia jas ir sukuria naują administraciją iš geriausių buvusių komandų narių. Kai naujai sukurta kompanija pradeda duoti neblogą pelną, parduoda, tačiau tik su sąlyga, jog ir toliau gaus pelno dalį.

— Jis niekada nepasilieka savo sukurtų kompanijų, nesvarbu, kokios sėkmingos, jo nuomone, jos gali tapti?

— Ne. Jis sako, jog tam, kad privati kompanija klestėtų ir augtų, savininkas turi realiai dalyvauti jos gyvenime, nors retkarčiais.

— O jis to daryti nenori?

Sofi papurtė galvą, prisimindama naktį prieš beveik trejus metus, kai paklausė jo to paties. Jis buvo ką tik grįžęs iš brolio laidotuvių Čikagoje ir rengėsi antros valandos nakties telefoninei konferencijai su klientu iš Šveicarijos. Pastarasis mėgino nupirkti kompaniją, kurią Mitčelas sukūrė įsigijęs ir sujungęs tris mažas, finansinių sunkumų kamuojamas pramonines prancūzų kompanijas. Jis parėmė jas savo lėšomis, reorganizavo, rūpestingai atrinko naują valdybą — keletui jos narių ypač simpatizavo. Kai naujai sukurta kompanija po labai trumpo laiko pradėjo pranešinėti apie didelius pelnus, jis itin didžiavosi. Žinodama, kad jis dažnai skraido į Prancūziją, Sofi pasiteiravo, kodėl jis nepasilieka kompanijos sau, užuot pardavęs ją klientui iš Šveicarijos.

Tai buvo reta, neatsargi akimirka, be jokios abejonės, nulemta nuovargio ir painaus košmaro dėl jo brolio mirties, kai jo trumpa šypsena ir nerūpestingas tonas nesugebėjo nuslėpti tikrųjų jausmų, kurie temdė jo akis ir kietai suspaudė žandikaulį.

— Širdyje aš klajoklis, — pasakė jis.

Kitą savaitę jis priėmė turtingo turisto pasiūlymą; jis buvo matęs beveik užbaigtą namą Angilijoje ir mėgino jį įsigyti.

— Aš turiu butus keturiuose miestuose, — paaiškino Sofi, kai ši nusistebėjo tokiu jo sprendimu. — Nusprendžiau, jog namas yra grandinė, kurios aš nenoriu.

Užuot atpasakojusi tą labai asmenišką pokalbį, Sofi paprastai ir teisingai paaiškino:

— Savo darbe ir buityje jis nori išlaikyti kaip galima daugiau lankstumo, kad būtų pasirengęs staigiems paskutinės akimirkos pokyčiams. — Mikliai pakeisdama temą ir vėl grįždama prie darbo, ji tęsė: — Jau minėjau, kad pardavęs savo sukurtą kompaniją, ponas Vajatas pagal sutartį įgyja teisę gauti tos kompanijos pelno dalį. Kad būtume tikri, jog naujieji kompanijų savininkai tiksliai apskaičiuoja pelnus, mes samdome du auditorius, dirbančius visu etatu. Jie važinėja iš kompanijos į kompaniją, tikrindami jų buhalterines knygas. — Kad padėtų Kler suprasti, kam visa tai reikalinga, Sofi pridūrė: — Retkarčiais naujieji savininkai nusprendžia pamėginti sumažinti savo pelno skaičius — taip sumažindami sumas, kurias skolingi ponui Vajatui — asmenines išlaidas pateikdami kaip verslo ir naudodami kompanijos pinigus joms apmokėti.