Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Kalės vaikas! — įsiutęs iškošė jis. — KALĖS VAIKAS!

Paėmęs brangaus krištolo kumštį, kurį Stavrosas užsakė jam kaip dovaną, Mitčelas suspaudė jį taip stipriai, kad šis būtų sutrupėjęs, jei būtų iš paprasčiausio akmens. Jis buvo toks įtūžęs, kad protas atsisakė suprasti tai, ką jam ką tik papasakojo, ir jis turėjo viską dar kartą pats sau pakartoti...

Keitė Donovan turi sūnų, kurį pagrobė, o Grėjus Eliotas turi DNR įrodymus, jog Mitčelas yra berniuko tėvas... Mitčelas yra Keitės Donovan sūnaus tėvas, o jai neužteko padorumo pranešti jam, kad turi vaikų... Ji ketino auginti jo sūnų kaip buvo auginamas Mitčelas — nepažįstantį savo biologinio tėvo... Pagrobėjai sučiupo Mitčelo sūnų šįryt miesto parke ir prašo už jį išpirkos!

Kai jis pagaliau įsisąmonino šią paskutinę detalę, jo kunkuliuojantis pyktis virto įniršiu, ir jis sviedė krištolinį kumštį skersai kambario su visa įtūžio jėga būtent tą akimirką, kai Sofi atidarė jo kabineto duris ir kartu su Kler žengė vidun. Kler staiga pasilenkė ir užgniaužė riksmą, o Sofi apstulbusi sustingo, kai dešimties svarų krištolinė raketa pralėkė pro ją, atsitrenkė į sieną, nukrito ant skalūno grindų ir susprogo garsiu dūžtančio stiklo sprogimu.

Kler skubiai atsitraukė kelis žingsnius į greta esantį Sofi kabinetą, o Sofi, po akimirkos šiurpaus paralyžiaus, sugebėjo nutaisyti ramią veido išraišką ir pradėjo eiti jo stalo link. Iš išorės santūri, ji atsargiai ėjo pro krištolo dulkes, pasklidusias ant akmeninių grindų, bet buvo sukrėsta jo nepaaiškinamo įsiutusios rūstybės priepuolio ir suerzinta po kojomis traškančio stiklo garso. Ji degė nekantrumu, norėdama paklausti, kas privertė sukelti šitą netvarką, tačiau grėsminga jo veido išraiška kėlė jai baimę, jog bet kokia aiški užuomina apie šią situaciją gali nesunkiai sukelti dar vieną pykčio protrūkį. Stengdamasi būti rami, taktiška ir paslaugi, Sofi atsargiai pasiteiravo:

— Ar kas nors negerai, pone Vajatai?

— O atrodo, kad kas nors gerai? — atkirto jis, pašoko, griebė portfelį nuo spintelės jam už nugaros ir puolė kišti į jį popierius nuo stalo.

Susigėdusi dėl kvailo klausimo, Sofi susilaikė nuo komentaro ir pasilenkė pakelti nutrauktą krištolinį nykštį, gulintį storo vilnonio kilimo kampe.

Ketindamas išpilti sąrašą nurodymų, Mitčelas pažvelgė Sofi pusėn, pamatė, ką ji daro, ir, pakankamai ilgai patylėjęs, trumpai, bet mandagiai prabilo:

— Nelieskit, susipjaustysit. Vėliau paskambinkit valytojams ir liepkit surinkti stiklą. Aš išvykstu į Čikagą, — tęsė jis, greitai pereidamas prie svarbiausių reikalų. — Paskambinkit Kaliui ir pasakykit, kad paimtų mane apačioje, o tada paskambinkit mano pilotams, liepkit pripilti lėktuvą degalų ir būti pasiruošusiems riedėti, vos tik atvyksiu į angarą. Vėliau susisiekit su Pyrsono ir Levinsono kontora Čikagoje ir paprašykit, kad Bilas Pyrsonas ar Deivas Levinsonas paskambintų man per dvidešimt minučių, nesvarbu, kur jie yra ar kuo būtų užsiėmę.

Jis stabtelėjo atsikvėpti ir Sofi skubiai įsiterpė:

— Jūsų lėktuvas remontuojamas. Jis galėtų išskristi ne anksčiau kaip rytoj.

— Tada gaukit man du bilietus artimiausiam skrydžiui į Čikagą.

— Jei negausiu bilietų pirma klase, ar tiks antra?

— Nupirkit bet kokius, tik gaukit man vietą artimiausiam skrydžiui, — trumpai atsakė Mitčelas. — Jei nepavyks, pamėginkit užsakyti lėktuvą. Kai tai sutvarkysit, paskambinkit mano namų šeimininkei ir paprašykit, kad sudėtų lagaminus man ir Kaliui, o tada pasirūpinkit, kad juos šiandien pristatytų į lėktuvą, skrendantį Čikagon. Raskit kurjerį, kad juos paimtų iš oro uosto ir pristatytų mums.

— Ar jūs norite apsistoti...

Mitčelas staigiu judesiu ištraukė apatinį stalčių, kad pasiimtų dar daugiau bylų, ir nutraukė ją vidury klausimo, tačiau sugebėjo sušvelninti savo toną.

— Pirmiausia užsiimkite skambučiais, kuriuos ką tik nurodžiau, o tada paskambinkite man į mašiną dėl visų kitų klausimų, į kuriuos reikės atsakymų.

Jai linktelėjus ir išskubėjus, jis susidėjo likusius dokumentus į portfelį, tada atitraukė vidurinį stalo stalčių ir išsitraukė ploną sulankstomą dėklą, kuriame laikė savo delninuką, pasą ir kitus daiktus, kuriuos visada imdavosi į keliones. Jis įmetė dėklą ant dokumentų, užsegė portfelį ir atsisuko į kompiuterį, stovintį ant spintelės jam už nugaros. Dešine ranka įvedė Niujorko banko prezidento pavardę, o kairiąja paėmė telefoną.

Asmenine prezidento linija atsiliepė jo sekretorė, kuri paaiškino, jog jis yra tarybos posėdyje, tačiau sutiko sujungti, kai Mitčelas pranešė, jog tai „nepaprastai skubus reikalas. “

Sofi sėdėjo prie stalo ir kalbėjo telefonu, o Kler sėdėjo jai iš šono, kai Mitčelas praėjo pro jos kabinetą ir sustojo sužinoti paskutinių žinių. Sofi suprato, ko jis nori, ir delnu pridengė mikrofoną.

— Mūsų kelionių agentas šiuo metu tikrina skrydžius ir laisvus bilietus, — greitai paaiškino ji. — Pyrsonas ir Levinsonas šiuo metu teisme ir su jais neįmanoma susisiekti telefonu, tačiau Pyrsono sekretorė pasirūpins, jog jam į teismo salę būtų pristatyta žinutė.

Šiandien į Čikagą skrendama iš La Guardia, Niuarko ir JFK oro uostų, tačiau tiesioginiais skrydžiais greičiausiai pasieksit O’Haros oro uostą. Kalis jau atvažiuoja..

Kelionių agentui vėl pradėjus kalbėti į ragelį, Sofi nutilo, o kadangi Mitčelas jau gavo reikiamą informaciją, jis apsisuko ant kulno ir pradėjo eiti. Tačiau Sofi susirūpinimą kėlė dar vienas klausimas, kurį turėjo priminti prieš jam išvykstant. Privalėdama klausytis kelionių agento ir priimti sprendimą, ji pastūmė Kler stalo kalendorių, įsakmiai pabaksnojo pirštu į Mitčelo tvarkaraštį šiam vakarui, o tada primygtinai linktelėjo Mitčelui įkandin.

Buvo aišku, ką ji norėjo pasakyti, ir Kler drąsiai pakilo atlikti užduoties. Pasitikėdama Sofi paaiškinimu, jog pono Vajato elgesys kabinete buvo nukrypimas nuo normos ir jog ankstesnis, pilnas pagyrimų apibūdinimas buvo visiškai tikslus iki menkiausių detalių, Kler paėmė stalo kalendorių ir sušuko:

— Pone Vajatai...

Įpusėjęs kambarį, jis su nuostaba atsisuko išgirdęs jos balsą, veido išraiška buvo nekantri, tačiau ne grėsminga, tad Kler stūmėsi toliau. Skaitydama Sofi užrašus, ji greitu, profesionaliu balsu ištarė:

— Pagal jūsų kalendorių, šįvakar pusę devynių jūs turėtume būti teatre, spektaklio Trys dienos lietaus premjeroje. Vėliau turėtumėte vakarieniauti su Kirą Danhil, Ly ir Maiklu Valentėmis ir Žaku bei Džulija Benediktais.

— Paskambinkit visiems ir praneškit, jog atsirado nenumatytų aplinkybių ir aš negalėsiu dalyvauti, — tarė jis nusisukdamas ir eidamas tolyn.

— Pone Vajatai?

Jis pažvelgė į ją per petį, tačiau nesustojo, todėl stengdamasi kuo geriau atlikti savo profesinę pareigą, Kler nuskubėjo paskui, kad galėtų įspėti apie vieną smulkmeną, kurią jis galėjo būti pamiršęs, ir dėl kurios vėliau gailėtųsi.

— Tai pirmoji panelės Danhil premjera Brodvėjuje, o jūsų nebus tarp žiūrovų. Čia parašyta, jog Sofi jau užsakė gėlių į panelės Danhil persirengimo kambarį. Kadangi jūsų šįvakar nebus, gal, jūsų nuomone, jūs turėtumėte pamėginti kompensuoti tai...

— Taip, — nutraukė jis, supratęs, kur ji suka. — Nusiųskit jai dar gėlių, — davė jis nurodymą, nelėtindamas žingsnio.

— Dar gėlių? Už tai, kad praleisk jos premjerinį vakarą? — paklausė Kler, skubėdama iš paskos, jam einant per priimamąjį. — Ar jūs įsitikinęs, jog ji manys, kad gėlės tinkamai išperka jūsų kaltę už tai, kad palikot ją paskutinę akimirką?