Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Turi omeny tokias asmenines išlaidas kaip šeimos atostogos?

Sofi nusijuokė.

— Ne, turiu omeny asmenines išlaidas dvarui netoli Sant Petersburgo ir rolsroisui!

Kler pradėjo šypsotis, tačiau staigus įtūžusių svetimų balsų protrūkis pasitarimų kambaryje privertė ją atsisukti ir nerimastingai pažvelgti ton pusėn.

— Nesijaudink, abu tie vyrai yra už tūkstančių mylių, — su šypsena ir ramiai ištarė Sofi. Jai kalbant, vyrų balsai staiga nutilo ir ji pridūrė: — Ponas Vajatas ką tik išjungė telefono garsą.

— Aa, tu nori pasakyti, jog tai konferencinis skambutis? — su akivaizdžiu palengvėjimu paklausė Kler.

— Trijų asmenų telefoninė konferencija, — patikslino Sofi. Nenorėdama, kad Kler pagalvotų, jog agresyvumas ir šaukimas yra kasdienis reiškinys ponui Vajatui tvarkant reikalus, ji pridūrė: — Balsai, kuriuos tu ką tik girdėjai, yra Stavroso Konstantatoso iš Graikijos ir Alekso Radkovo iš Maskvos, o vienintelė priežastis, dėl kurios į tai įsipainiojęs ponas Vajatas, yra ta, jog Stavrosas paprašė jį pabūti... na... tarpininku.

— Tarpininku ar teisėju? — ironiškai paklausė Kler.

— Tu labai nuovoki, — sukikeno Sofi. — Aleksui Rusijoje priklauso didžiulė krovinių gabenimo kompanija, kurią jis pasisiūlė parduoti Stavrosui. Vyrai sutarė dėl kainos ir sąlygų, pasirašyti preliminarūs dokumentai, tačiau Aleksas pradėjo vilkinti sandorį ir Stavrosas įsiuto. Ponas Vajatas iki vakar dienos nieko nežinojo apie šį sandėrį, tačiau jis puikiai sutvarko Stavroso reikalus, kai šiam pyktis užtemdo protą. Stavrosas ir ponas Vajatas labai seni draugai, — pridūrė Sofi.

Kler buvo girdėjusi apie atsiskyrėlį graikų magnatą, brūkštelėjo jo vardą į bloknotą, o šalia sutrumpintai užsirašė „prasto charakterio — artimas MV draugas.“ Ji taip pat užsirašė ruso vardą ir pastabą, jog jam priklauso krovinių gabenimo kompanija.

Sofi palaukė, kol ji baigs rašyti, tada atstūmė savo kėdę ir atsistojo.

— Belaukiant, kol ponas Vajatas užbaigs, aprodysiu tau biurą, nors tu jau beveik viską matei.

Kler pakilo ir išėjo paskui ją iš kabineto pro priimamąjį — didelį kambarį, apstatytą moderno sofa, apmušta švelnia smėlio spalvos oda, su dviem poromis derančių kėdžių, atsuktų į langus. Už sofos, atremtas į galinę kambario sieną, stovėjo didelis chromo ir stiklo stalas su telefonu ir kėde, skirtas užimtiems lankytojams.

Didžiąją dalį negludinto travertino grindų dengė storas smėlio spalvos kilimas su kaip pakliūva išmėtytais tamsaus medaus spalvos verpetais, o ant sienos virš stalo kabėjo įrėmintas žalių atspalvių impresionistinis peizažas. Vienintelės papildomos interjero puošmenos buvo keli dideli paparčiai, stovintys ant paaukštinimų iš travertino. Baldai buvo elegantiški ir prabangiai atrodantys, o bendras įspūdis sąmoningai minimalistinis, kad niekas nesivaržytų su stulbinamu vaizdu į Manheteną pro langus nuo žemės iki lubų.

— Čia auditorių kabinetai, — tarė Sofi, stabtelėdama prie poros durų, atsiveriančių iš trumpo koridoriaus už stalo priimamajame. — Kaip ir sakiau, Džonas ir Endriu retai čia būna.

Kler greitai žvilgtelėjo į abu kabinetus — kiekviename stovėjo sieninės dokumentų spintos, stalas ir pora kėdžių, tokių pačių kaip ir priimamajame. Iš ten Sofi nusivedė ją prie paskutinių koridoriaus durų. Atvėrus duris paaiškėjo, jog tai maža, bet gerai įrengta virtuvė su nerūdijančio plieno elektriniais prietaisais, stalu ir keturiomis kėdėmis.

— Gali laisvai naudotis bet kuriuo metu, — pasakė Sofi.

Joms einant atgal pro priimamąjį, Sofi pažvelgė į laikrodį.

— Ponas Vajatas jau prieš penkiolika minučių turėjo baigti tą konferencinį skambutį. Jam bet kurią akimirką gali baigtis kantrybė, — linksmai ir tvirtai išpranašavo ji. — Kol kas eikime į jo kabinetą, pažiūrėsim, ar ant jo stalo yra ko nors, ką galėčiau tau duoti darbo pradžiai. Žinau, jis kažkur turi pilną dokumentų segtuvą, kurį pasiliko peržiūrėti su tavim.

Platus belangis arkinis įėjimas su travertino kolonomis skyrė priimamąjį nuo Sofi ir Kler kabinetų. Jie buvo vienas priešais kitą einant Mitčelo Vajato kabineto ir pasitarimų kambario link. Kabineto durys buvo uždarytos, bet Sofi atidarė ir nuėjo per kabinetą prie jo stalo. Kler jau buvo mačiusi jo kabinetą, kai Mitčelas Vajatas prieš dvi savaites pasikvietė ją pokalbio dėl darbo. Jau tada ji šiek tiek nustebo, jog jis nėra prašmatnus. Pats kambarys pakankamai didelis, kad būtų laikomas erdviu, o apstatytas tuo pačiu santūriu, minimalistiniu stiliumi kaip ir priimamasis. Tačiau jo kabinetas buvo kampinis, todėl iš jo dviem kryptimis atsivėrė niekieno neužstojami, kvapą gniaužiantys Manheteno vaizdai, todėl ji spėjo, kad jam vaizdas visada yra svarbiausias.

Jo stalas buvo tuščias, išskyrus didelį krištolinį „kumštį“ ant žemo pagrindo viename stalo kampe ir pluoštelį popierių stalo vidury. Sofi paėmė popierius, pervertė ir padėjo atgal. Tada atsisuko į spintelę už stalo, kur stovėjo atidarytas nešiojamasis kompiuteris, o jo ekrane degė ta pati Outlook programa, kurią Kler naudojo savo boso elektroniniams laiškams, verslo kontaktams ir dienotvarkei. Šalia kompiuterio buvo medinis dėklas su dar daugiau dokumentų, juos Sofi taip pat peržvelgė ir padėjo atgal.

— Čia nėra nieko, ką galėčiau tau duoti, — ironiškai tarė ji. — Grįžtam prie mano stalo, išvardysiu tau žmones, kurie skambina jam dažniausiai ir trumpai juos apibūdinsiu, kad žinotum, su kuo kalbi.

Kler linktelėjo ir nusekė paskui ją, tačiau joms įpusėjus kambarį, pradėjo skambėti mobilusis telefonas, gulėjęs ant jo stalo.

— Ar turėčiau atsiliepti? — pasiteiravo Kler.

— Ne, — atsakė Sofi. — Skambučiais į mobilųjį telefoną pasirūpina pats.

Vis dar tebeskambant telefonui, Sofi užvėrė kabineto duris ir Kler paklausė:

— Ar jis visuomet laiko duris uždarytas?

— Ne. Paprastai aš uždarau, jei prieš tai buvo uždarytos, ir palieku praviras priešingu atveju.

Joms grįžtant į Sofi kabinetą, telefonas ant jos stalo du kartus suskambėjo žemu, savitu garsu.

— Tai pono Vajato asmeninė linija. Būdamas kabinete, jis pats atsiliepia, bet jei jo nėra, visada atsiliepiam mes, — paaiškino ji, pakeldama ragelį ir nuspausdama baltą blyksintį mygtuką stulpelio apačioje.

— Pono Vajato biuras, — tarė ji, tada akimirką klausėsi ir draugišku tonu atsakė: — Taip, jis čia, pone Farelai, bet šiuo metu dalyvauja trišalėje telefoninėje konferencijoje. Tačiau jis turėtų netrukus baigti ir... — Vyras kitame laido gale, matyt, ją pertraukė, nes ji nutilo, sekundę pasiklausė ir tada pasakė, — Taip, žinoma. Aš tuojau pat jam perduosiu.

Ji įjungė laukimo režimą, paėmė rašiklį ir Kler pamatė, kaip ant mažo popieriaus lapelio Soli užrašė „Skambina Metas Farelas. Tai skubu. Jam reikia tuoj pat su jumis pasikalbėti.“ Ji dukart pabraukė žodžius „skubu“ ir „tuoj pat“, tada išsitiesė ir ramiai šypsodamasi mostelėjo Kler eiti iš paskos.

— Galėsi tuo pačiu pažiūrėti į veidus, kurie priklauso tiems rėkiantiems balsams, kuriuos anksčiau girdėjai.

Ji atidarė duris į pasitarimų kambarį, Kler žengė žingsnį į priekį ir priblokšta sustojo. Skirtingai nuo santūraus kitų kabinetų interjero ir nuosaikių proporcijų, didžiulis pasitarimų kambarys buvo apmuštas tamsiu medžiu, įmantriai apstatytas ir visiškai aprūpintas stulbinama gausybe moderniausios audiovizualinės ir telefoninės konferencijos įrangos. Beveik per visą kambarį stovėjo pasitarimų stalas, įleistas į parketą ir apsuptas mažiausiai aštuoniolikos minkštų metalinių sukamųjų kėdžių, apmuštų irisinio saldainio spalvos oda. Ant ilgos sienos stalo dešinėje kabojo eilė vienodų laikrodžių, rodančių laiką skirtinguose miestuose, o po jais — keturi didžiuliai, į sieną įmontuoti televizorių ekranai. Šią akimirką du ekranai buvo tamsūs, tačiau kituose dviejuose buvo skirtingų vyrų atvaizdai. Abu vyrai buvo žilaplaukiai ir pikti, abu rėkė, akivaizdžiai dviem skirtingomis gimtosiomis kalbomis tuo pačiu metu — ar bent atrodė, tarsi būtų rėkę. Garsas pasitarimų kambaryje buvo pritildytas iki ausiai malonaus lygio, todėl Kler nebuvo tikra, ar jie iš tiesų rėkė, ir nesuprato, ar tiedu agresyvūs vyrai kreipiasi vienas į kitą, ar į Mitčelą Vajatą. Užuolaidos buvo nuleistos, šviesos lubose pritemdytos, suteikiant kambariui švelnų švytėjimą, tačiau pakankamai šviesos, kad Kler galėtų įžiūrėti Mitčelą, sėdintį per vidurį stalo, atsilošusį kėdėje, žiūrintį į ekranus ir besiklausantį besipykstančių vyrų su dirbtinio pakantumo išraiška.