Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Ne, tam tikriausiai reikia papuošalų, — pripažino jis. — Išrinkit ką nors ir pasirūpinkit, kad pristatytų į teatrą, prieš jai užlipant ant scenos.

Nelėtindamas žingsnio, jis atvėrė pagrindines biuro duris ir nuskubėjo koridoriumi. Apstulbusi ir šiek tiek pamaloninta, jog jis nusprendė patikėti jai užduotį, kurios, pasak Sofi, niekada nėra patikėjęs nė vienam darbuotojui, Kler nustojo sekusi iš paskos, o tada suprato, jog norėdama įvykdyti tą užduotį, turėjo jį paklausti nepaprastai svarbaus ir gana delikataus klausimo. Ji nuskubėjo prie durų ir pamatė, jog jis jau toli koridoriaus gale ir kad ji niekaip jo nepavys. Neturėdama kitos išeities sužinoti to, ką žūtbūt turėjo išsiaiškinti, Kler pakėlė balsą taip, kad įveiktų didelį atstumą, ir sušuko:

— Kiek man išleisti dovanai, pone Vajatai?

Nuo poliruotų marmuro grindų ir marmuru puoštų lubų patalpa aidėjo, paversdama jos balsą garsiu, reikliu šauksmu, kuris atsimušė į salės grindis ir lubas, tarsi ji būtų rėkusi į megafoną, stovėdama giliame tarpeklyje. Kler nusiminusi suvirpėjo, tačiau atrodė, jog Mitčelas Vajatas jos visiškai negirdi. Užuot atsiliepęs, jis pasuko į koridorių, vedantį liftų link, ir dingo iš akių.

46 skyrius

Prispaudęs mobilųjį telefoną prie ausies ir klausydamasis Sofi diktuojamos informacijos, Mitčelas išėjo į gatvę ir atplėšė automobilio dureles, kol Kalis vis dar manevravo, norėdamas pastatyti jį prie šaligatvio.

— Turim kuo greičiau nuvažiuoti į La Guardia, — pasakė jis Kaliui, sėsdamasis ant galinės sėdynės.

— Bus sudėtinga, — atsiliepė Kalis. — Eismas didelis, o jei prie oro uosto apsaugos bus didelė eilė, pakliūsim į bėdą.

— Tada pasirūpink, jog būtume ten laiku, kad spėtume praeiti pro apsaugą, — griežtai, bet ne visiškai neprotingai, atsakė Mitčelas. Atsisėdęs už vairo, Kalis įgydavo nuostabią reakciją ir bebaimio lakūno bandytojo drąsą, o kai būtinai to reikėdavo — ir agresyvų samdyto žudiko slaptumą. Šią akimirką jis jau įstrižai brovėsi pro keturių juostų eismą, taikydamas atsistoti priekyje automobilių, laukiančių ant kampo, kol galės pasukti į kairę. Patenkintas, kad Kalis padarys viską, kas įmanoma, Mitčelas tęsė pokalbį su Sofi. — Kiek laiko truks skrydis?

— Dvi su puse valandos. Nusileisite O’Haros oro uoste pusę trijų Čikagos laiku. — Mitčelui nieko nesakant, ji dalykiškai perėjo prie kito neišspręsto klausimo. — Ar norite, kad pasirūpinčiau, jog nusileidus jūsų lauktų mašina ir vairuotojas?

— Ne. Metas Farelas atsiųs mums savo vairuotoją. Jums reikės jam paskambinti ir pranešti apie mūsų skrydį.

— Aš tuo pasirūpinsiu. O kaip dėl viešbučio — jūs norite apsistoti ten pat, kur ir visada?

— Ne. Paprašykite, kad Metas Farelas rekomenduotų viešbutį šalia Keitės Donovan restorano ir užsakykit kambarius ten, kur jis pasiūlys. Aš paskambinsiu vėliau, kad pasakytumėt, kur jis yra, — pridūrė jis, tada baigė pokalbį ir susiraukęs pažvelgė į laikrodį, nekantriai laukdamas, kol paskambins jo advokatai. Jis vis dar buvo susiraukęs, kai linksmas Kalio klausimas privertė jį pakelti galvą.

— Kas yra Keitė Donovan? — akiplėšiškai paklausė jis. — Ir kodėl tu neriesi iš kailio, kad patektum į jos restoraną? Kas ji — kokia nors deivė? Ar tiesiog velniškai gera virėja?

Paprastai tas, kuris per daug lįsdavo į asmeninį Mitčelo gyvenimą, gaudavo per nosį, o ne informaciją. Džovanis Kalioroso buvo vienas iš nedaugelio, kuris galėjo tai daryti beveik nebaudžiamas. Dvejais metais vyresnis už Mitčelą ir puse pėdos žemesnis, Kalis buvo jauniausias iš penkių Kaliorosų šeimos vaikų, kuriuos Mitčelas laikė savo tikrais broliais ir seserimis, tol kol netikėtai buvo išsiųstas į savo pirmąją internatinę mokyklą. O iki tol Kalis buvo Mitčelo didvyris, pats save paskyręs jo globėju, „didysis brolis“, kuris leido Mitčelui sekioti paskui jį visur, grasindamas vyresniems berniukams skaudžiomis fizinėmis bausmėmis, jei kuris nors išdrįstų sukelti Mitčelui keblumų. Kalis mėgo muštis, tačiau jo nusivylimui, dauguma to vaizdingo kaimelio šiaurės Italijoje vaikų buvo beveik tokie pat taikūs, kaip ir jų šeimos. Tai beveik neliko būtinybės Kaliui muštis dėl Mitčelo, kaip ir tai, jog būdamas tik trejų su puse Mitčelas buvo beveik pasiekęs Kalio ūgį ir tapęs beveik toks pats įžūlus. Todėl per ketvirtąjį Mitčelo gimtadienį Kalis paskelbė savo sprendimą „paaukštinti“ Mitčelą ir vietoj „mažo vaiko“ rango suteikti jam didingą „treniruočių partnerio“ vardą. Mitčelas nepaprastai didžiavosi šiuo paaukštinimu ir stropiai dirbo, mokydamasis kiekvieno karo meno judesio, kurio jį mokė Kalis, daugumą jų sukūręs arba išmokęs pats.

Mitčelas, išvykęs į internatinę mokyklą, dėmesį sutelkė į sportą ir studijas, tačiau Kalis ir toliau siekė savo tikslo kryptingu atsidavimu. Galiausiai jis jau kovojo visame pasaulyje, skynė pergalę po pergalės, kilo į vis aukštesnę kategoriją, kol tapo visuotinai pripažintu pasaulinės klasės kovos menų meistru. Jis lakstė paskui moteris ir švaistė savo laimėjimus taip pat sėkmingai ir ryžtingai, kol vieną kartą, kai buvo ypač stipriai sumuštas ir vos nepralaimėjo kovos, nusprendė, jog laikas imtis ko nors kito. Jis turėjo labai mažai santaupų ir jokių darbinių įgūdžių, kurie būtų ne fiziniai, todėl susisiekė su Mitčelu ir pasiūlė, kad šis samdytų jį kaip vairuotoją-asmens sargybinį. Kalio prašymu, Mitčelas išsiuntė jį į specialius mokymo kursus, kur žinomų žmonių vairuotojai buvo mokomi sudėtingų išsisukinėjimo manevrų, kad apsaugotų savo šeimininkus, gresiant užpuolimui kelyje ar pagrobimui. Kalis pasirodė kaip vienas geriausių vairuotojų, kada nors besimokiusių toje mokykloje. Jis visą gyvenimą buvo ištikimas Mitčelui, ir šis žinojo, jog prireikus, Kalis dėl jo stotų priešais sunkvežimį.

Dėl visų šių priežasčių Mitčelas atlaikė Kalio žvilgsnį užpakalinio vaizdo veidrodėlyje ir prisivertė garsiai konstatuoti tai, ką vos įstengė pripažinti pats sau.

— Keitės Donovan berniuką šįryt pagrobė.

— O, Jėzau... — ištarė Kalis, pasibjaurėjęs ir pasipiktinęs. Jis paveldėjo savo šeimos meilę vaikams ir, nors neturėjo savų, nešiojosi visų sūnėnų ir dukterėčių nuotraukas ir dažnai siųsdavo jiems dovanas. — Kiek jam metų?

Mitčelas patylėjo, skaičiuodamas, kiek mėnesių praėjo nuo tada, kai jis Sen Martene susipažino su Keite Donovan, ir atimdamas iš jų devynis nėštumo mėnesius.

— Dvidešimt du mėnesiai.

— Niekada anksčiau negirdėjau, kad būtum minėjęs motinos vardą, todėl spėju, kad ji sena tavo draugė — dar iš tų laikų, kai aš tau nedirbau?

— Ji man ne draugė.

Kalis pajuto niekinamą antipatiją Mitčelo balse ir nustebęs vėl pažvelgė į veidrodėlį.

— Tada, spėju, tavo draugas yra berniuko tėvas?

— Aš esu berniuko tėvas, — trumpai tarė Mitčelas, stengdamasis užgniaužti jį užplūdusias emocijas, kad galėtų sutelkti dėmesį į tai, kas turėjo būti padaryta.

— Ką?! — Iš nuostabos Kalis nuspaudė stabdį; tada vėl akceleratorių, kad atgautų prarastą greitį, ir kaltinamai pažvelgė į Mitčelą per petį. — Tu turi sūnų, apie kurį niekada nesivarginai pranešti? Nei man, nei mamai, nei tėčiui?

— Apie jo egzistavimą aš sužinojau tik prieš pusvalandį, kai Metas Farelas paskambino ir pranešė, jog jis pagrobtas.

— Nori pasakyti, kad Farelas visą tą laiką žinojo, kad tu turi sūnų, bet nieko tau nesakė iki šio ryto? — paklausė Kalis, savo pasipiktinimą išreikšdamas tuo, jog Metą Farelą paniekinamai pavadino tik pavarde.