Джудит Макнот - Lemties piršlys

Tokia situacija buvo patogi beveik trejus metus, tačiau Meto Farelo skambutis viską pakeitė. Viską, išskyrus vieną dalyką: kaip ir tolimoje praeityje, Mitčelas vėl atsidūrė neinformuoto naivuolio vietoje. Tik šį kartą nekaltu pėstininku jos negailestingame žaidime buvo jo sūnus.

47 skyrius

Keitė lėtai žingsniavo svetaine pirmyn atgal, žiūrėdama, kaip sieninis laikrodis tiksi sekundes ir kaip slenka kankinamos minutės belaukiant, kol paskambins Mitčelas. Praėjo jau beveik trys valandos, kai ji kalbėjo su Metu Farelu, o beširdis vyras, kurį ji manė kadaise mylėjusi, taip ir neapsireiškė.

Jos dėdė Džeimsas atskubėjo iškart, kai tik jam paskambino Mardžorė, ir dabar, sėdėdamas ant vienos iš sofų, kunigas bejėgiškai laukė suskambant telefoną. Jo galva buvo nuleista, rankos laisvai sunertos priešais. Jis meldėsi, kad Mitčelas paskambintų.

Grėjus Eliotas sėdėjo ant kėdės prie baro, skiriančio virtuvę nuo svetainės. Jis buvo naujasis geriausias Denio draugas, pasiryžęs padaryti viską, kad garantuotų saugų jo grįžimą. Sprendžiant iš rūsčios veido išraiškos, jis svajojo apie tai, kaip ištraukia Mitčelą, kad ir kur jis būtų, apkaltina didžiuliu žmogiškumo trūkumu ir įmeta į kalėjimą iki gyvos galvos.

Makneilas stovėjo prie lango, išeinančio į gatvę priešais restoraną, kur policijos automobiliai blyksinčiais švyturėliais buvo susigrūdę keistais kampais. Ant šaligatvio buvo sausakimša žurnalistų, susirūpinusių piliečių ir smalsuolių, belaukiančių informacijos iš pirmųjų šaltinių. Keitė nežinojo, ką Makneilas galvoja, tačiau jis vis dirsčiojo į savo mobilųjį telefoną, tarsi norėdamas, kad šis suskambėtų. Jis tikriausiai laukė užuominos, pamanė Keitė, informacijos, kurią gavusios visos policijos mašinos kaukdamos leistųsi gelbėti Denio.

Hole nutraukė savo dalyvavimą veterinarų konferencijoje Maui saloje ir jau buvo pakeliui į Čikagą. Specialiosios paskirties būrys įsikūrė pagrindinėje salėje apačioje, o naujai įvestomis telefono linijomis atsiliepiant į paskelbtą paiešką pradėjo plaukti skambučiai. Keitė nurodė uždaryti restoraną vos tik sužinojo apie Denio dingimą, tačiau dauguma darbuotojų vis dar buvo apačioje ir budėjo, laukdami mažo mėlynakio berniuko plačia šypsena, kuris jau seniai buvo užkariavęs jų visų širdis.

Keitė žinojo, jog Čaildresas taip pat kažkur restorane ir spėjo, jog jis apačioje dirba su specialiosios paskirties būriu.

Makneilo telefonas šaižiai sučirškė ir jis taip greitai pakėlė jį prie ausies, kad vaizdas net susiliejo. Po akimirkos jis atsisuko ir pažvelgė į Keitę ir Grėjų.

— Apačioje laukia du advokatai — Deividas Levinsonas ir Viljamas Pyrsonas. Jie atstovauja Mitčelui Vajatui.

Išgirdęs advokatų pavardes, Grėjus Eliotas staigiai išsitiesė.

— Pasakyk pareigūnams prie durų, kad įleistų juos ir palydėtų viršun, — atsakė jis. — Tikėkimės, jog jie atvyko ne tam, kad pareikštų Keitei ieškinį dėl tvirtinimo, jog Vajatas yra Denio tėvas.

Deividas Levinsonas pranešė tikrąją priežastį, skubiai įžengdamas į svetainę nešinas juodu lagaminu, tokiu pačiu kaip ir Pyrsono.

— Ponas Vajatas nurodė mums pristatyti dešimt milijonų dolerių grynais ir laukti čia tolesnių įvykių.

Keitės rankos nusviro prie šonų ir ji įsispoksojo į juos, sukrėsta ir apimta palengvėjimo, o jos akys paplūdo ašaromis. Jei Mitčelas būtų buvęs čia, ji būtų puolusi prieš jį ant kelių ir raudojusi, negalėdama išreikšti dėkingumo. Ji tik nusisuko ir užsidengė veidą rankomis, bejėgiškai verkdama ir pakaitomis vis dėkodama Mitčelui ir Dievui.

— Pristatysiu jus į Donovano restoraną per kelias minutes, — pažadėjo Džo O’Hara, trenkęs per limuzino garsinį signalą, pravažiavęs pro raudoną šviesą ir pasukęs į šoninę gatvelę, sausakimšą dėl piko.

Per daug įsitempęs, kad atsakytų, Mitčelas pažvelgė į laikrodį. Buvo jau penkios valandos. Kai tik jo lėktuvas nusileido O’Haros oro uoste, jis paskambino Levinsonui, kuris laukė restorane kartu su Pyrsonu ir pinigais išpirkai. Levinsonas neturėjo jokios naujos informacijos apie pagrobimą. Nauja buvo tik tai, kad jis matė tikrą DNR išvadą, patvirtinančią, jog Mitčelas — Keitės berniuko tėvas ir kad Mitčelo sūnaus vardas Danielis — Dantelis Donovanas (šis faktas dar labiau supykdė Mitčelą).

Jis prisidėjo šį klausimą prie kitų, kuriuos planavo perduoti savo advokatams rytoj ryte, kai jo sūnus bus saugiai grįžęs namo. Nė karto, nė sekundę jis neleido sau pagalvoti apie kitokią pagrobimo baigtį. Tai būtų išlaisvinę jo baimę, o tam leisti atsitikti jis negalėjo, nerizikavo.

Išskyrus šias žinias, viskas, ką jis sužinojo iš Levinsono, buvo tai, jog Keitė tikriausiai augino Danielį viena. Kol Levinsonas to nepranešė, Mitčelas buvo pasirengęs nedovanotinai tikimybei, jog ji ištekėjusi ir augina Mitčelo sūnų, tarytum jis būtų kito vyro vaikas!

Mitčelas vėl žvilgtelėjo į laikrodį, tada ištiesė ranką prie apšviesto skydo su mygtukais automobilio lubose ir pradėjo junginėti vieną radijo stotį po kitos, tikėdamasis surasti vietinę, kuri transliuotų informaciją apie pagrobimą. Jis rado, ko ieškojo, tačiau pranešėjo žodžiai sukėlė jam šiurpą:

„Šįryt Denburio parke buvo pagrobtas restorano savininkės Keitės Donovan dvidešimt dviejų mėnesių sūnus. Jo auklė, Molė Mails, po smūgio į galvų buvo palikta be sąmonės. Policijos departamentas paskelbė paieškų. “

Pakrikusi Mitčelo savitvarda pradėjo byrėti. Limuzinas kaire juosta lėtai stūmėsi raudonos šviesoforo šviesos link.

— Aš nueisiu greičiau, — tarė jis griebdamas durelių rankeną. — Pasakykit, kur yra restoranas.

— Likit, — pareikalavo O’Hara, raudonai lempai pavirtus žalia rodykle ir jų eilei pradėjus judėti. — Jis už mylios, o priekyje kamščio nebėra. — Kalbėdamas jis per petį padavė popieriaus skiautelę Kaliui, sėdėjusiam jam už nugaros, tiesiai priešais Mitčelą. — Tai telefono automobilyje numeris, — paaiškino jis Mitčelui. — Lauksiu jūsų kuo arčiau restorano, bet jei išėję manęs nematysit, paskambinkit šituo numeriu. Aš būsiu netoliese.

— Nesivarginkit, nelaukit, — atsakė Mitčelas, sutelkęs visą dėmesį į eismą, kuris judėjo daug lygiau. — Baigęs aš išsikviesiu taksi, kad nuvežtų į viešbutį.

— Metas man griežtai prisakė jūsų laukti, — kategoriškai pareiškė O’Hara, — ir liepė jūsų sekretorei pristatyti jūsų lagaminus į jo namus. Metas ir Meredit tikisi, kad apsistosit pas juos, nesvarbu, kaip vėlai šiąnakt grįžtumėt. Mitčelai, jie jūsų draugai ir jūs turite leisti jiems būti kartu tokiu metu. Nesivarginkit mėgindamas juos atstumti, nes jie neleis jums to padaryti.

— Gerai, — išsiblaškęs atsakė Mitčelas, atidžiai žiūrėdamas į gatves priekyje. — Kur, po velnių, tas restoranas? — paklausė jis po kokios mylios.

— Pasukus už kampo, dar pusantro kvartalo gatve aukštyn.

Mitčelas pasilenkė prie grindų pasiimti portfelio, tuo metu O’Hara įjungė posūkio signalą, pasuko kairėn, o tada tyliai nusikeikė, pamatęs vaizdą priekyje.

— Tikras zoologijos sodas, — užsikirsdamas tarė jis.

Niūriai tylėdamas, Mitčelas stebėjo chaotišką vaizdą — prie užtvertos sankryžos policininkai nukreipinėjo automobilius kita kryptimi, o už užtvarų gatvė buvo pilna policijos mašinų, televizijos furgonų ir daugybės žmonių, nebetelpančių ant šaligatvio.

O viso to centre buvo baldakimu uždengtas įėjimas į elegantišką restoraną, užimantį beveik visą kvartalą, kurį Keitė kažkada apibūdino kaip „mažą airišką smuklę. “