Джудит Макнот - Lemties piršlys

Apstulbintas, kaip ji pasipiktinusi mėgino pateisinti nedovanotiną, didžiulę skriaudą dviem menkais pasiteisinimais, Mitčelas žiūrėjo, kaip ji vėl susmuko į supamąjį krėslą ir susilenkė, įsikniaubusi į kiškį, o jos pečiai mėšlungiškai trūkčiojo.

— Mano kūdikio nebėra, — raudojo ji. — Jo nebėra. O, Dieve, jo nebėra...

Nors ir troško būti visiškai nepaveikiamas ir žiūrėti į ją tik kaip į tuščią, manipuliuojančią melagę, pasijuto atsidūręs ten ir bandantis atsiminti tuos du pokalbius, kuriuos ji paminėjo. Per metus, prabėgusius nuo to laiko, jis taip sėkmingai ir visiškai ištrynė ją iš savo sąmonės, jog turėjo gerai susikaupti, kad prisimintų, ką yra pasakęs.

Susitikimas per labdaros koncertą iškilo jo atmintyje labai aiškiai, tačiau vienintelė jo reakcija į tuometinį jų pokalbį buvo tokia pat kaip ir tada, kai po kelių minučių jis nuėjo šalin nuo jos: pasibjaurėjimas precedento neturinčiu savo nesusitvardymu ir tuo, jog Keitė Donovan sugebėjo jį taip suerzinti. Žodžiai, kuriuos jis ištarė, buvo bjauri tiesa, ir faktas, jog ji neigė Mitčelo teisę žinoti apie savo sūnų, buvo tolesnis to įrodymas, o ne jos veiksmų pateisinimas.

Tačiau buvo sunku nekreipti dėmesio į prisiminimą, jog jis taip pat yra pasakojęs Keitei, kad pareikalavo skyrybų, kai žmona panoro susilaukti kūdikio. Jau nebebuvo taip lengva visiškai ją niekinti už arogantišką klastą, kaip jis darė nuo tos akimirkos, kai sulaukė Meto skambučio. Dėl to ir dėl skaudaus jos raudojimo, Mitčelas nebegalėjo laikyti jos visiška beširde ir neprincipinga, taigi jam buvo labai sunku ir toliau vertinti save kaip absoliučiai teisią jos dviveidiškumo auką. Todėl jis atsuko Keitei nugarą ir išėjo iš kambario, kaip ji ir norėjo.

Eidamas koridoriumi, jis vis dar girdėjo jos sukrečiantį verksmą, tačiau skirtingai nei Keitė, Mitčelas nesutiko svarstyti galimybės, kad jo sūnus nukentės ar kad šįvakar saugiai negrįš namo, kai išpirka bus sumokėta. Nuo šio ryto nė karto neužgriuvo mintis, jog jis gali niekada neišvysti savo sūnaus gyvo. Tačiau tokia galimybė egzistavo, grėsminga ir baisi — blogio šmėkla, susigūžusi tamsoje jo proto kampučiuose. Kad ir kiek turėtų pinigų, galios ir įtakingų ryšių, jis negalėjo nieko padaryti, kad padėtų garantuoti mažam berniukui saugumą ar grįžimą į namus. Savo sūnui.

Jis sukando dantis, stengdamasis išstumti juodas mintis ir nusikratyti siaubingos baimės, kuri mėgino apsivyti jo protą čiuptuvais. Jis nebuvo bejėgis. Jis turėjo pinigų, galios ir žinojo, kaip jais pasinaudoti. Jis taip pat turėjo planą — paprastą, veiksmingą planą. Ne mažiau svarbu buvo tai, jog jis puikiai mokėjo įtikinti žmones sutikti su jo mintimis, ypač godžius, desperatiškus verslininkus, kurie buvo lengviausiai sukalbama jo priešininkų grupė. Pagrobėjai buvo godūs ir desperatiški. Todėl, jiems paskambinus, Mitčelas ketino ramiai atsiliepti į skambutį ir, užuot sutikęs sumokėti dešimties milijonų išpirką, pasiūlyti jiems daug geresnį sandėrį — dvidešimt milijonų. Pusė jų būtų sumokėta pirmoje jų nurodytoje vietoje, antroji būtų nuvežta į antrą jų pasirinktą vietą ir perduota tuo pačiu laiku, kai kas nors jam patvirtintų, jog mato jo sūnų ir jis yra gyvas.

Mąstydamas apie tai, Mitčelas grįžo į svetainę, pastebėjo, jog kunigas atvirai jį apžiūrinėja, ir nutarė, jog geriau palauks apačioje, kol ateis laikas skambučiui dėl išpirkos.

— Palauksiu apačioje, — pranešė jis kunigui, eidamas buto durų link.

— Tai būtų klaida.

Mitčelas nustebęs sustojo ir atsisuko.

— Kodėl?

— Nesvarbu, ką jums ką tik pasakė Keitė, jūs esate Denio tėvas. Kaip jo tėvas, jūs turite teisę — ir pareigą — būti čia ir paremti jo motiną šiuo siaubingu metu.

Mitčelas sudvejojo, tada priėjo prie kėdės ir atsisėdo.

— O aš galvoju, — pridūrė kunigas, — kaip gali būti taip, jog vyras ir moteris, pažinoję vienas kitą tik tris dienas, gali išsiskirti taip skausmingai nusivylę vienas kitu, jog net dabar, po trejų metų, nė vienas iš jų negali šito pamiršti?

— Nenutuokiu, — trumpai atsakė Mitčelas.

— O aš taip, ir labai aiškiai, — tvirtu balsu tarė kunigas, tačiau nepaaiškino, o Mitčelas jo ir neklausė.

49 skyrius

Sėdėdamas priešais duris, Mitčelas susimąstęs stebėjo butą, apie kurį Keitė pasakojo Angilijoje. Jis visiškai nepanašėjo į ankštą, tamsią vietą, kurią jis įsivaizdavo, tačiau buvo akivaizdu, jog būstas neseniai išplėstas ir suremontuotas. Viskas buvo nauja ir ryšku, net medinės pastato dalys ir trijų buto sienų langai, pridengti lengvomis užuolaidomis, atitrauktomis į šonus ir surištomis.

Aukštas buvo didžiulis stačiakampis, užimantis visą pastato galą. Moderni virtuvė su naujausiais buitiniais prietaisais ir granito stalviršiais buvo atskirta nuo svetainės dideliu baru su keturiomis kėdėmis. Svetainė pakankamai erdvi, kad tilptų dvi odinės sofos, stovinčios viena priešais kitą su kavos staliuku per vidurį, ir stačiu kampu atsuktos į didelį fotelį — jame ir sėdėjo Mitčelas. Už svetainės buvo erdvus plotas žaidimams su vaiko ūgiui pritaikytu stalu ir kėdėmis, klasės lenta ir kušetėmis prie lango, kurios, spėjo Mitčelas, iš tiesų buvo ilgos žaislų dėžės. Lygiagrečiai su laiptais nusidriekęs koridorius vedė, kaip jau Mitčelas išsiaiškino, į miegamuosius.

Nuo staliuko greta fotelio Mitčelas pasiėmė žurnalą Gourmetiz pradėjo jį vartyti, iš dalies dėl to, kad nesuteiktų kunigui galimybės prabilti apie Šventąjį Raštą, moralę ir kitus dvasininkiją dominančius klausimus, o iš dalies tam, kad liautųsi spoksojęs į virtuvę ir bandęs įsivaizduoti ten stovint seną medinį stalą su per jį persisvėrusią septynmete, apsimetančia, jog groja pianinu.

Kambaryje įsivyravo tyla ir Mitčelas kovojo su staiga atsiradusiu troškimu pakilus nueiti į žaidimų kampelį, kad pažiūrėtų į savo sūnaus daiktus. Po akimirkos viskas pasikeitė. Laiptais užbėgo Makneilas — jis atrodė įsitempęs, tačiau džiugiai sujaudintas.

Jis nuėjo tiesiai prie Grėjaus Elioto, jiedu pašnibždomis pasitarė, tada Makneilas linktelėjo ir išskubėjo iš buto. Eliotas atsistojo, priėjo prie Mitčelo ir, didžiulei Mitčelo nuostabai, kreipėsi į jį, o ne į Keitės dėdę.

— Manau, jog turim labai gerų naujienų. Jaunos moters, kuri lanko grupinę terapiją kartu su Biliu Vajatu, tėvai pamatė pranešimą apie paskelbtą paiešką. Jų dukra svečių namelyje šiandien prižiūri mažą berniuką, daro paslaugą draugui. Jie nuėjo iš arčiau pasižiūrėti į berniuką ir yra įsitikinę, jog tai Denis. Mūsų mašinos jau skuba tenai ir jau po dešimties minučių, gal dar greičiau, mes tikrai žinosim, ar ten jis. Iki to laiko, aš manau, nereikia rizikuoti sukeliant Keitei vilčių. Ji dabar labai pažeidžiama. Mes dar turim dvi valandas iki numatyto skambučio dėl išpirkos. Norėčiau dar kelias minutes pasėdėti ramiai, be jokių neįprastų veiksmų. Jei mes klystame dėl Bilio įsipainiojimo, tada gali būti, jog tikrieji pagrobėjai stebi mus pro gretimo namo langus.

Tėvas Donovanas linktelėjo, tačiau Eliotas laukė Mitčelo atsakymo. Mitčelas dvejojo, nenorėdamas pasmerkti Keitės dar dešimčiai minučių baisios kančios, kurią jis matė Denio kambaryje, tačiau galiausiai sutiko su Grėjum Eliotu.

— Tikriausiai taip bus geriausia, — pasakė jis.

Vos tik Grėjus Eliotas paminėjo ryšį tarp Bilio Vajato ir emociškai nestabilios auklės svečių namuose, Mitčelas instinktyviai pajuto, jog su ja esantis berniukas yra Denis. Palengvėjimas pamanius, jog Denis tikriausiai saugus, buvo toks didžiulis, kad bent kol kas jis galėjo ignoruoti tą faktą, jog pagrobėjas, tikėtina, jo maniakas sūnėnas. Jis pagalvos apie tai vėliau, o dabar jis norėjo, kad niekas nekliudytų jo būsimam susitikimui su sūnumi. Taigi, nebegalėdamas daugiau atsispirti pagundai, jis nuėjo į Denio žaidimų kampelį.