Джудит Макнот - Lemties piršlys

Išnagrinėjęs keverzones ant lentos, padarė išvadą, jog jo sūnus tikriausiai neturi menininko talento. Kadangi atrodė, jog niekas nekreipia į jį dėmesio, Mitčelas pasilenkė ir atidarė vieną kušetę. Ji buvo pilna įvairiausių žaislinių sunkvežimių ir mašinėlių. Iš to Mitčelas nusprendė, jog sūnus ateityje gali būti susijęs su transporto pramone. Jis nesuvokė, jog slapta viliasi, kad sūnus paveldėtų jo meilę lėktuvams, kol nebuvo žvilgtelėjęs antros dėžės vidun: ten stovėjo mažiausiai tuzinas žaislinių lėktuvėlių.

Mitčelas išsitiesė ir pažvelgė į laikrodį svarstydamas, kodėl taip ilgai negaunamas patvirtinimas, kad berniukas svečių namelyje yra Denis. Po penkiolikos minučių ant laiptų pasigirdo sujudimas ir Eliotas, pakilęs nuo kėdės, skubiai nužingsniavo prie durų.

— Kodėl, po velnių, mums niekas nepaskambino? — sušuko jis, tačiau pastaba išdavė jo džiugų susijaudinimą ir Mitčelas nevalingai įsitempė.

Eliotas grįžo į kambarį, ant rankų nešdamasis mažą berniuką ir plačiai išsišiepęs. Keitės dėdė žengė kelis žingsnius koridoriaus į miegamuosius link ir šūktelėjo:

— Keite, tučtuojau ateik. Kai kas nori su tavimi pasimatyti.

Keitei pasirodant iš už koridoriaus kampo, Eliotas nuleido vaiką ant grindų. Į kambarį iš laiptinės pradėjo griūti žmonės ir jis atgijo nuo judesio ir džiaugsmo.

— Deni? — suriko Keitė ir vaikas garsiai nusijuokė, o jo mama tuo metu prapliupo ašaromis ir parkrito prieš jį ant kelių. — Deni! — kuždėjo ji glostydama sūnui veidą ir krūtinę, tada stipriai jį apkabino ir raudojo, kartodama jo vardą tarsi maldą: — Deni, Deni, Deni.

Toks motinos meilės proveržis pranoko Mitčelo vaizduotę. Jis įstrigo jo sąmonėje ir palietė kai ką giliau, nes jis susitaikė su tikrove, jog raudanti iš džiaugsmo motina, laikanti savo sūnų stipriai apkabinusi, yra ta pati moteris, kurią jis dar stipriau apkabinęs laikė lovoje Sen Martene.

Sugriebusi sūnų, nusinešė prie durų, kad parodytų ten susirinkusiai miniai. Mitčelas tada suprato, jog žmonės tarpduryje daugiausia apsirengę baltai, yra virtuvės darbuotojai, juodais kostiumais, matyt, padavėjai.

— Keite? — sušnibždėjo tėvas Donovanas. — Aš jau eisiu. Susitvarkysiu su žurnalistais apačioje ir tavo vardu padarysiu viešą pareiškimą, padėkodamas visiems už jų maldas.

— Turėčiau tai padaryti pati, — atsakė Keitė, dar stipriau glausdama Denį ir žengdama pirmyn. — O kol aš tai darysiu, ar galėtumėt paskambinti Holei ir palikti pranešimą jos mobiliajame telefone, jog Denis jau grįžo? Aš noriu, kad vos tik lėktuvui nusileidus sužinotų, jog jis saugus. Ir man tuoj pat reikia paskambinti į ligoninę Molei.

— Aš pasirūpinsiu visais telefono skambučiais ir pranešiu žurnalistams, jog truputį vėliau tu lauke padarysi pareiškimą, — tvirtai tarė dėdė. — O dabar Mitčelas turi teisę asmeniškai pabendrauti su Deniu ir tavim.

Keitė žvelgė į jį išsiblaškiusi ir lėtai niro iš minčių nekamuojamos euforijos.

— Aš pamiršau, — garsiai tarė ji, o jos balse skambėjo nuostaba, jog iš tiesų galėjo pamiršti, kad Mitčelas yra čia. O gal tai, kad per dvi valandas nuo jos skambučio Metui Farelui jis atsiuntė savo advokatus su dešimčia milijonų Denio išpirkai. Arba tai, kad ji liepė jam nešdintis lauk iš Denio miegamojo.

Apimta gėdos, ji nužvelgė veidus tarpduryje ir laiptinėje, ieškodama griežto, nesišypsančio veido, tačiau jo ten nebuvo. Ji apsisuko su Deniu ant rankų ir išvydo Mitčelą, stovintį tolimajame kambario kampe, susikišusį rankas į kišenes, laukiantį, kada galės geriau įsižiūrėti į Denį... laukiantį susitikimo su savo sūnum. Saugus Denio grįžimas, be jokios abejonės, buvo laimingiausia akimirka Keitės gyvenime. Keista, tačiau ši akimirka atrodė antra laimingiausia. Ji niekada neleido sau tikėtis, jog kada nors dar išvys Mitčelą, ar kad jis norės turėti ką nors bendra su Deniu, bet jis buvo čia ir jis norėjo bendrauti.

Galvodama apie Mitčelą, Keitė padėkojo visiems laiptinėje už jų maldas ir palaukė, kol dėdė juos išlydėjo. Paskutiniai išėjo Grėjus Eliotas ir detektyvas Makneilas. Grėjus ištiesė ranką, norėdamas sušiaušti Deniui garbanas, ir nusišypsojo, kai Denis sulaikė jo ranką padavė jam „penkis“. Jis ir toliau šypsojosi Deniui, tuo pat metu atsargiai rinkdamas žodžius ir kreipdamasis į Keitę ir Mitčelą apgaulingai linksmu tonu:

— Denis praleido dieną su Rebeka Krauvel, žiūrėdamas animacinius filmukus ir žaisdamas svečių namelyje Krauvelų rezidencijoje. Ji iškepė Deniui spragintų kukurūzų, o po vakarienės jie prisivalgė braškinių ledų. Rebeka yra Bilio Vajato mergina ir jis įtikino ją, kad Denis yra jo biologinis palikuonis, todėl ji šįryt sutiko jam padėti. Rebeka labai geros širdies mergina, jos psichologinės bėdos visiškai nesusijusios su smurtu — tiesą sakant, kaip tik atvirkščiai.

Užuot toliau kalbėjęs užuominomis, jis įsmeigė žvilgsnį tiesiai į Keitę, tačiau išlaikė ramų toną.

— Šiąnakt paliksiu policininkus budėti prie visų įėjimų apačioje, tačiau, kai restoranas vėl pradės veikti, ši vieta taps tikru apsaugos košmaru. Tu arba turėsi laikyti restoraną uždarytą, kad mes galėtume jį saugoti, kol sulaikysim Bilį Vajatą, arba turėsi apsigyventi kur nors kitur, geriausia kur nors, kur ribojama galimybė patekti ir yra rimta apsauga, be tos, kurią suteiksime mes.

— Aš ką nors sugalvosiu, — pažadėjo Keitė, tačiau jos mintys sukosi apie Mitčelą ir ji nepaprastai troško kuo greičiau užbaigti jo pažinties su sūnumi laukimą. Ji nekantraudama kuo skubiau apkabino Grėjų Eliotą ir pabučiavo jį į skruostą, tada atsisuko į detektyvą Makneilą, jam taip pat pakštelėjo į skruostą ir išlydėjo juos abu į prieškambarį. Uždariusi jiems už nugaros duris, Keitė nuleido Denį ant žemės.

Jis atrodė mieguistas ir susivėlęs, todėl ji tyčia dar kelias minutes nerodė jo Mitčelui ir pritūpė sukamšyti jo raudonų marškinėlių į kombinezoną ir ištraukti kelnių atvartų ant batų.

— Prieš pristatydama tave tavo sūnui, — prabilo Keitė, pirštais braukdama per susitaršiusias Denio garbanas, — noriu pasakyti du dalykus. — Ji išgirdo, kaip Mitčelas jai už nugaros žengė į priekį ir vogčiomis žvilgtelėjo per petį, iš tikrųjų žiūrėdama į dailų veidą, kurio miegamajame pro ašaras beveik nematė.

— Kokius? — paklausė jis ir jos širdis suvirpėjo, išgirdus jo įsimintiną žemą balsą, kuriame dabar nebuvo pykčio.

— Pirmiausia, aš labai atsiprašau už savo elgesį miegamajame. Man taip skaudėjo, jog neįstengiau mąstyti, girdėti ar matyti. Buvau tokiam siaubingam svaiguly, jog tik prieš akimirką prisiminiau, kad ir tu čia esi.

— Tai, ką tu pasakei miegamajame, buvo tiesa, — bejausmiu balsu atsiliepė jis.

— O antras dalykas, — tarė Keitė atsistodama, bet vis dar užstodama Denį, — yra tai, jog tavęs laukia šioks toks sukrėtimas.

— Kodėl?

Denis bandė išlįsti jai pro kojas, kad pamatytų, su kuo ji kalba, tačiau Keitei pavyko išlaikyti jį už nugaros, kol pati atsisuko į Mitčelą.

— Mitčelai, tai Danielis, — tarė ji šypsodamasi. — Manau, jog atpažintum jį ir be pristatymo, — pridūrė ji, o tada žengė į šoną, kad Mitčelas pamatytų, ką ji turėjo omenyje.

Paskui vaizdas buvo toks skaudžiai malonus, jog Keitė pajuto, kaip jai sugniaužia gerklę. Veido išraiška, panašia į pagarbią nuostabą, Mitčelas pažvelgė žemyn į miniatiūrinę savo kopiją, o Denis tuo metu stipriai atlošė galvą ir spoksojo į Mitčelą su beveik tokia pat išraiška, kol gilus melsvų Mitčelo akių žvilgsnis staiga atėmė jam drąsą. Smakras jam pradėjo virpėti ir jis nerimastingai pažvelgė į Keitę. Mitčelas taip pat pažvelgė į ją susirūpinęs.