Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Nežinau, — atsakė ji pusiau rimtai. — Galbūt dėl to, kad esu katalikų kunigo, visą dieną bendravusio su spauda, dukterėčia ir nejaučiu jokio entuziazmo, kad turiu viešai pranešti visiems jo parapijiečiams — ir visai Čikagos arkivyskupijai — jog tėvo Donovano dukterėčia turėjo nesantuokinį romaną ir jai užtaisė vaiką? Žinau, jog vieną dieną gailėsiuos praleidusi tokią progą, tačiau...

— Aš sutvarkysiu šį reikalą išeidamas, — pasakė jis ir šįkart Keitė buvo beveik tikra, jog matė jo akyse šypseną. Tačiau jo balse jos nebuvo, kai jis pridūrė: — Mums reikia pasikalbėti. Kokie yra mano šansai gauti sumuštinį?

Mitčelas suprato, kodėl pranešimas spaudai bus jai nesmagus. Jis taip pat suvokė, jog nėštumas tikriausiai buvo ta priežastis, dėl kurios pražuvo jos viltis ištekėti už Bartleto. Kai jie matėsi paskutinį kartą, Mitčelas buvo įtūžęs, tačiau galiausiai ji sumokėjo labai aukštą kainą už jų Sen Martene praleistą laiką.

Buvo akivaizdu, jog, užuot kaltinusi Denį dėl savo aukos, ji apgaubė sūnų meile. Kad ir kokį pyktį ji jautė Mitčelui už tai, kad sugriovė jai gyvenimą, neišliejo jo ant jo sūnaus. Tiesą sakant, neišliejo ir ant Mitčelo. Bent jau kol kas. Kad ir kaip ten būtų, atėjo laikas atversti kortas, kol Denis negalėjo jų išgirsti.

— Mes esam restorane, — pastebėjo Keitė, neryžtingai šypsodamasi. — Pasakyk man, ko norėtum, ir aš atnešiu.

— Aš norėčiau valgyti apačioje.

— Aš negaliu palikti Denio vieno.

— Jis nebus vienas. — Norėdamas paaiškinti, Mitčelas linktelėjo Kalio pusėn. Šis bematant atsistojo nuo kėdės ir žengė į svetainę. — Tai Džovanis Kalioroso, — pristatė Mitčelas. — Kalis yra asmens sargybinis. Kol Bilis Vajatas nesuimtas, Kalis bus ten, kur ir Denis.

Pirma Keitės reakcija buvo šokas, jog kambaryje dar kažkas yra. Toliau sekė sumišimas dėl jo profesijos, abejonė, ar ji norėtų, kad šalia Denio nuolat sukiotųsi svetimas žmogus, ir... miglotas prisiminimas.

— Jūs esate asmens sargybinis? — kvailai paklausė ji, o tada staiga įsijungė atmintis. Kalioroso! Taip vadinosi šeima iš Italijos, kurioje vaikystėje gyveno Mitčelas. Ji prisiminė mačiusi tai Mitčelo byloje, kurią studijavo Grėjaus Elioto kabinete. Jos abejonės dėl Kalio budėjimo šalia Denio išsisklaidė. Keitė šypsodamasi ištiesė ranką ir nuoširdžiai tarė: — Aš jausiuosi daug geriau žinodama, jog jūs esate su Deniu. Ačiū jums.

Užuot paspaudęs jai ranką, Kalis suėmė ją tarp delnų, nusišypsojo Mitčelui ir pasakė itališkai:

— Jos šypsena tokia šilta, jog galima kepti duoną. Jos akys kaip žali brangakmeniai, plaukai liepsnoja kaip ugnis, o jos oda kaip grietinėlė. Jei tu permiegojai su šita moterimi, o tada, kaip pats sakei, pamiršai, tau reikia pasikonsultuoti su daktaru dėl atminties.

Keitė sutrikusi nusišypsojo Mitčelui, tikėdamasi sulaukti vertimo, tačiau jis metė į Kalį tramdomą žvilgsnį, tada pažvelgė į ją ir tvirtai ištarė:

— Mudu turime kai ką aptarti. Eime.

Jis nuėjo prie kavos staliuko ir pasiėmė savo portfelį bei nuotraukų albumus.

Keitę apėmė baimė ir nerimas ir ji trumpai žvilgtelėjo į Kalį, nenujausdama, jog jos jausmai atsispindi veide.

— Gal paklausi Kalio, ko jis norėtų vakarienei, kad aš galėčiau užsakyti jam viršun?

Mitčelas atidarė duris ir pasitraukė į šoną, praleisdamas Keitę.

— Kalis pavalgė apačioje.

Jam už nugaros Kalis įspėjamu balsu tarė:

— Ji tavo sūnaus motina ir ji labai jaudinasi. Ji stebėjo tave, stovėdama svetainės tarpdury ir grąžydama rankas. Nesvarbu, ką ji padarė, nepamiršk, jog ji tavo sūnaus motina. Ji turi teisę...

Mitčelas uždarė duris, nutraukdamas Kalio sakinį.

52 skyrius

— Tau pasisekė, — pasakė Keitė. — Virtuvėje dar dega šviesa.

— Kodėl pasisekė? — pasiteiravo Mitčelas, sekdamas paskui ją plačiu, ąžuolinėmis plokštėmis išmuštu koridoriumi laiptų apačioje, kurio abiejose pusėse buvo kabinetai.

— Todėl, kad tai reiškia, jog vakarienę mums paruoš kas nors kitas, o tai reiškia, jog ją bus galima valgyti, — paaiškino ji, metusi per petį besišypsantį žvilgsnį.

Kalbėdama ji atidarė nerūdijančio plieno duris, pasislėpusias už senovinės ąžuolinės širmos, inkrustuotos juodmedžiu, ir Mitčelas išvydo grupelę vyrų ir moterų, kurie, kaip jis įtarė, vis dar šventė Denio grįžimą. Užuot įėjęs vidun su Keite, jis atsitraukė kelis žingsnius į koridorių, kad galėtų apžiūrėti įrėmintas fotografijas, garbės raštus, straipsnius iš laikraščių ir žurnalų, kuriuos prieš keletą akimirkų pastebėjo.

Tai buvo labai įspūdinga paroda, suprato jis, žiūrėdamas į daugybę Donovano restorano gautų apdovanojimų ir apie jį parašytų straipsnių. Viskas buvo sukabinta chronologine tvarka, todėl Keitės pasiekimus jis priėjo tik koridoriaus gale. Remiantis tuo, ką jis pamatė, ji ne tik sugebėjo išlaikyti gerą restorano vardą, bet dar labiau pakelti jo vertę. Priėjęs prie paskutinio, pačio naujausio eksponato, jis pajuto nederamą pasididžiavimo dilgtelėjimą — kurį tuoj pat pervadino paprasčiausiu žavėjimusi — Keitė ką tik buvo išrinkta Geriausia Šių Metų Restorano Savininke.

Keitei grįžus iš virtuvės, jis tebeskaitė Tribune straipsnį. Nusimaudžiusi po dušu, ji persirengė gelsvai rudus džinsus ir minkštą kašmyro megztinį, kuris buvo toks pat žalias kaip ir jos akys, o jo ovalo formos apykaklė vis grasino apnuoginti vieną petį. Ilgi raudoni plaukai banguojančiomis garbanomis krito ant pečių, klubai švelniai siūbavo jai einant ir ji atrodė moteriška, šaltakraujiška ir seksuali vienu metu.

Mitčelas mostelėjo galva į straipsnį iš Tribune ir tarė:

— Prisimenu, kaip tu bijojai, kad neįstengsi išlaikyti restorano veikiančio, bet pažiūrėk, ko pasiekei.

— Pirmaisiais mėnesiais aš sugadindavau viską, prie ko prisiliesdavau, ir būčiau nuleidusi rankas, jei ne Denis. Dėl jo turėjau pasistengti, kad verslas suklestėtų.

Kalbėdama nusivedė jį į restorano priekį, praėjo pro administratoriaus staliuką ir pro duris. Uždegė šviesą ir ši švelniai nušvietė stilingą poilsio kambarį su puošniu baru prie dviejų sienų. Nors ir didelis, kambarys buvo jaukus ir viliojantis.

— Paprašiau Tonio, kad vakarienę atneštų čia, — paaiškino ji eidama baro link.

Mitčelas staiga prisiminė, kaip ji atrodė, vadovaudama vakarienei prie žvakėmis nušviesto stalo viloje prie jūros. Dabar, žiūrėdamas į ją, suprato, kodėl tą vakarą ji atrodė tokia rami ir savimi pasitikinti.

Iš po blakstienų Keitė stebėjo, kaip Mitčelas apžiūrinėja kambarį. Ši diena prasidėjo kaip blogiausia jos gyvenime, o į pabaigą tapo viena iš geriausių, nes nesvarbu, ką jis rengėsi jai pasakyti, niekas negalėjo nusverti to fakto, jog nuo šiol jis bus Denio gyvenimo dalis. Mitčelas nusivilko švarką ir nusirišo kaklaraištį, pasvėrė juos ant baro kėdės ir atsisegė viršutines baltų marškinių sagas. Vos jam pasikabinus švarką ant kėdės, Keitė mintimis grįžo į tą naktį Angilijoje, kai jis pasikabino švarką ant kėdės ir paliko skubėdamas išeiti. Nuo prisiminimo jai suspaudė skrandį ir galvoje iškilo skausmingi klausimai. Klausimai, kurių ji nenorėjo užduoti, su atsakymais, kurių ji nenorėjo girdėti, ir tikriausiai nebūtų patikėjusi, net jei išgirstų. Akivaizdu, jog jiems abiem bus geriausia skrupulingai vengti bet kokio pokalbio apie praeitį, bet kokių prisiminimų ir abipusių kaltinimų. Ji buvo nusiteikusi leisti jam išlieti savo pyktį dėl to, kad ji nepranešusi jam apie Denį, tačiau visa kita buvo draudžiama. Bent jau artimiausiu laiku.