Джудит Макнот - Lemties piršlys

Keitė pasiryžo šįvakar laikytis tokio sprendimo ir priversti jo laikytis Mitčelą. O jei tai būtų neįmanoma, pažiūrėtų į jų praeitį nerimtai ir įtikintų jį pasekti jos pavyzdžiu.

Tikėdamasi sulaukti teigiamo atsakymo į kitą savo klausimą, Keitė žengė už baro.

— Gal norėtum išgerti?

— Taip, — atsiliepė Mitčelas, stebėdamas ją veidrodyje.

Keitė prisiminė, jog jis geria degtinę, ir automatiškai ištiesė ranką prie geriausio butelio ant lentynos; tada staigiai ją nuleido ir pavėluotai mėgindama laikytis savo apsisprendimo, pažvelgė į jį per petį ir mandagiai pasiteiravo:

— Ko norėtum?

Jo žvilgsnis ją pervėrė.

— Tu žinai atsakymą.

Keitė nusisuko į lentynas su gėrimais.

— Matyt, tu vis dar mėgsti degtinę, — ironiškai konstatavo ji.

— O tu vis dar labai graži.

Keitės ranka sustingo ant degtinės butelio, tada atsargiai jį nukėlė ir paėmė stiklą.

— Nežinojau, jog tu manei, kad aš graži.

— Žinoma, kad nežinojai.

Keitė suprato, jog nėra graži; geriausiu atveju, dėl plaukų spalvos galėtų būti apibūdinama kaip ryški. Išskyrus netiesioginę užuominą apie jos kojas tą naktį, kai jie lankėsi kazino, Mitčelas niekada nekomentavo jos išvaizdos. Ne, netiesa, prisiminė ji. Lovoje jis kuždėdamas apipylė ją pagyromis, glostydamas ir liesdamas...

Mintyse Keitė treptelėjo koja, nustūmė tokias mintis į šalį ir įdėjo jam į stiklinę ledo. Baigusi pilti gėrimą jam, įsipylė sau taurę raudonojo vyno ir atsisuko su stiklais rankose.

— Pasikalbėkim apie Denį, — tarė ji, pernelyg plačiai šypsodamasi.

Išeidama iš už baro, ji linktelėjo į netoliese stovinčias dvi mažas sofas, apmuštas vyšnių spalvos medžiaga, tarp jų stovėjo ovalus staliukas kokteiliams, ir Mitčelas nusekė paskui ją. Ji padėjo servetėlę ir taurę priešais vieną sofą, tada apėjo staliuką ir susirangė ant priešais stovinčios sofos, kojas pasikišusi po savim, rankoje laikydama vyno taurę. Atsisėdęs kitoje pusėje, Mitčelas atrėmė kojos girnelę į kitos kojos kelį, ir gurkštelėjo kokteilį.

— Ką norėtum sužinoti apie Denį? — paklausė ji, vos tik jis atitraukė stiklinę nuo lūpų.

Galvoje Mitčelas jau turėjo griežtą pokalbio darbotvarkę ir neketino leistis išmušamas iš vėžių, tačiau prieš pradėdamas jis iš tiesų norėjo paklausti vieno dalyko apie Denį.

— Šįvakar miegamajame jis kalbėjo, o tada nutilo ir žiūrėjo į mane, tarsi būtų bandęs, bet negalėjęs ištarti nė žodžio.

— O rytoj, — paaiškino Keitė, — jis gali vėl pradėti vapalioti kaip kūdikis ir neištarti nė dviejų suprantamų žodžių. Būdamas labai nuliūdęs ar susijaudinęs, jis žiūrės į tave bežade, širdį draskančia išraiška. Jei taip nutiktų tau būnant šalia, tyliai jam pasakyk „Kalbėk, tu gali.“

— Ar tai padeda?

— Dažniausiai.

— Jeigu jis turi bėdų dėl kalbos...

— Jo kalbiniai gebėjimai nuostabūs, — patikino Mitčelą Keitė. — Tokie puikūs, kad šiuo metu jie lenkia jo smegenų galimybes tuo pačiu metu apdoroti mintis ir žodžius. Jis taip pat nepaprastai gerai koordinuotas. Be to, kad paveldėjo visus tavo bruožus, — užbaigė ji su šypsena — Denis taip pat paveldėjo tavo gabumą kalboms ir fizinę koordinaciją.

Atsakydamas Mitčelas ištiesė kairę ranką už sofos ir nerūpestingai pasidomėjo:

— Kieno charakterį jis paveldėjo?

— Tavo, — nesusimąstydama atsakė Keitė.

— Koks palengvėjimas. Nebus baisu įduoti jam į rankas stiklinę.

Sąmoninga užuomina į jų susidūrimą labdaros koncerte užgesino Keitės šypseną.

— Prašau, neik ten, — perspėjo ji. — Tai sudėtinga situacija ir...

— Visa mūsų istorija yra sudėtinga situacija. Tačiau dėl Denio mums nepavyks jos išvengti, todėl aptariam tai dabar, bet pasistenkim išsilaikyti paviršiuje, užuot mėginę vienas kitą paskandinti.

— Ką konkrečiai tu siūlai?

— Atvirumą ir santūrumą.

Keitė spoksojo į jį, nepatikliai tylėdama.

— Gal aš pradėsiu? — pasisiūlė Mitčelas ir, jai nežymiai linktelėjus, tarė: — Gerai. Tu man nurodei dvi priežastis, dėl kurių nepranešei, jog laukiesi: mano atsisakymą turėti vaikų su buvusia žmona ir mano elgesį su tavim, kai buvom susitikę paskutinį kartą. Aš atsiprašau dėl savo elgesio per labdaros koncertą. Tai nedovanotina ir daugiau niekada nepasikartos.

Keitė pažvelgė į jį pro taurės kraštą ir nutarė patikrinti, koks tvirtas yra jo pasižadėjimas būti sąžiningam ir ramiam. Labai mandagiu balsu ji ištarė:

— Aš labiau norėčiau sulaukti paaiškinimo, o ne atsiprašymo.

— Visiškai suprantama. Jei tu būtum priėjus prie manęs su ta pačia koketiška veido išraiška ir pranešusi, jog ką tik susižadėjai su bet kuo, išskyrus Evaną Bartletą, aš būčiau mandagiai ir nenuoširdžiai tave pasveikinęs ir viskas. Jei būčiau sužinojęs apie tavo sužadėtuves su Bartletu bent prieš dvidešimt sekundžių iki tos akimirkos, kai tu atsistojai priešais mane su ta žaisminga išraiška veide, nebūčiau suteikęs tau malonumo pamatyti tokią mano reakciją. Deja, viskas buvo ne taip. — Jis pasilenkė nuo stalo paimti servetėlės, žinodamas, jog jai bus lengviau meluoti, kai jis nežiūrės. — Su Bartletais mane sieja nemaloni istorija. Ar Evanas tau pasakojo?

— Taip, — prisipažino ji. — Jis papasakojo, ką tu jiems jauti ir kodėl.

Patenkintas jos atsakymu, Mitčelas pažvelgė į ją ir atsilygino už sąžiningumą tiesiu atsakymu į antrąjį klausimą:

— Aš nesutikau turėti vaiko su Anastasija, nes žinojau, jog jo susilaukusi, ji nepaaukos savo laisvės ir nepakeis savo gyvenimo būdo. Ji vartojo narkotikus pramogaudama ir tai jau darėsi nebekontroliuojama. Ji išklydo iš kelio. Grįžo iš Paryžiaus su dviem mažyčiais Jorkšyro terjerais, kuriuos rengė apdarais iš prabangių šunų parduotuvių, nuolat su jais žaidė ir visur vedžiojosi. Kelis mėnesius jie buvo jos gyvenimo centras, paskui nustojo jais domėtis ir ėmė juos ignoruoti. Suniukai vis dar mėgino sekioti jai iš paskos ir tai ėmė ją erzinti, todėl juos atidavė. Nutarė, jog labiau nori žirgų ir nusipirko du grynakraujus, prie kurių nė neprisiartino. Tada užsigeidė kūdikio.

— Vaikai visai kitaip, jie užvaldo tavo širdį. Vien tai, kad jai nusibodo šuniukai ir žirgai, dar nebūtinai reiškia, kad būtų buvusi abejinga motina.

— Gal ir ne, bet tuo metu aš turėjau ir kitų priežasčių manyti, jog tėvystė man yra beprasmiška rizika: aš visiškai nežinojau, ką reiškia būti tėvu, ir nė nenutuokiau, kokie genai užkoduoti manyje. Sprendžiant iš to, ką apie mano vaikystę tau papasakojo Bartletas, turėtum nuspėti, kodėl aš taip jaučiausi.

Priblokšta, jog jis pasirengęs tiek jai atsiverti, ir nuliūdinta dėl nereikalingų baimių, kurias jis iškentė, Keitė nuleido akis ir pripažino sau, jog jis buvo teisus, reikalaudamas šito pokalbio. Pakėlusi akis, ji ištarė švelniai ir atvirai:

— Man nereikia užpildyti jokių tuščių vietų. Aš žinau apie tave viską. Evanas žinojo tik tai, kad Vajatai atsikratė tavęs, kai buvai kūdikis. Aš žinau viską apie tavo gyvenimą po to.

— Pavyzdžiui?

— Nagi, pažiūrėkim... — pasakė ji staiga nusišypsodama ir stebėdama jį iš po blakstienų. — Aš žinau, kad tu sumušei sporto rekordus visose lankytose mokyklose, pradedant nuo tada, kai buvai aštuonerių. Žinau, jog tau puikiai sekėsi visi dalykai, išskyrus dailę. Žinau, jog per atostogas tu neturėdavai, kur važiuoti, todėl pasilikdavai pas dėstytoją ar prižiūrėtoją, o vasaromis išvykdavai į stovyklas. Aš žinau, jog du kartus per mėnesį mokiniai privalėdavo rašyti laiškus namo, todėl tu rašei prižiūrėtojui iš ankstesnės mokyklos. Aš taip pat žinau, jog tave žavėjo religija, tačiau apskritai, o ne kuri nors konkreti. Savo tikėjimą tu keisdavai kiekvienoje naujoje mokykloje. — Palenkusi galvą į šoną, ji pasiteiravo: — Gal kartais tu domėjaisi teologija?