Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Ar Evanas melavo, kad iki mums susitinkant tu gyvenai Čikagoje?

— Ne...

— Ar jis melavo, kad tu buvai apsistojęs Žako Benedikto jachtoje?

— Ne.

— Ar tu apsimetei, kad nieko nežinai apie Čikagą? Ar tu taip įsijautei, kad net paklausei manęs, kiek laiko trunka skrydis iš Čikagos į Sen Marteną?

— Taip, ir tam turėjau savų priežasčių. Aš turiu nuosavą lėktuvą. Niekada nesu skridęs komerciniu skrydžiu iš Čikagos į Sen Marteną, todėl nė nenutuokiau, kiek kartų jis sustoja. — Jam baigiant, Keitė grakščiai išlenkė antakius ir Mitčelas vos nešyptelėjo, nes ji atrodė tarsi gražutė mokytoja, laukianti, kol nepaklusnus mokinys susipainios meluodamas. — Šiek tiek sunkiau paaiškinti, kodėl aš nutylėjau, jog pažįstu kai ką Čikagoje. Kai mokiausi, klasės draugų tėvai dažnai manęs klausinėdavo, ar mane kas nors sieja su „Čikagos Vajatais“, mėgindami įvertinti mano socialinius ryšius, vadinasi, ir tai, ar jų sūnums verta su manimi bendrauti. Aš turėdavau pasakyti „ne“. Prieš kelias savaites iki mūsų susitikimo Sesilis viešai mane pripažino ir staiga aš tapau žymiuoju „Čikagos Vajatu“. Man tai nepatiko, — tiesiai pasakė jis. — Tiesą sakant, mane tai žeidė.

— Tu visko pasiekei pats, be jų pagalbos, — spėjo Keitė.

— Galima ir taip sakyti. Kai mes susitikom, tu buvai apsistojusi prašmatniame viešbutyje, kuriame lankosi tik patys turtingiausi, o kai pasakei esanti iš Čikagos, aš nutylėjau, kad nebūtum „apakinta“ mano socialinių ryšių ar nepradėtum ieškoti mūsų bendrų pažįstamų.

Ji linktelėjo, tačiau Mitčelas nenutuokė, ar ji patikėjo, jog tai ir buvo tikroji jo tylėjimo priežastis.

— O ta diena, kai mes praplaukėm pro Žako Benedikto jachtą? Kai aš nesustodama pliurpiau, kokia didelė jo gerbėja esu, tu nė neužsiminei, jog jis ne tik tavo artimas draugas, bet tu netgi apsistojęs jo laive.

— Dėl šito prisipažįstu kaltas, — su šypsena išsiblaškęs atsiliepė Mitčelas, nes pagaliau ėmė suprasti, jog ši žavinga, pasipiktinusi raudonplaukė, šiuo metu rengianti jam akistatą, yra ta pati airė mergina, išpylusi „Kruvinąją Merę“ ant jo marškinių, apsvaiginusi jį ir pavogusi jo širdį. Ir pagimdžiusi jam vaiką. Nuo pat pradžių jie buvo skirti vienas kitam. Ir vis dar tebebuvo. Tai buvo taip akivaizdu, jog jį vienu metu užplūdo troškimas juoktis ir griebti ją į glėbį, kad galėtų tuoj pat pradėti jai tai įrodinėti. Tačiau jis išmintingai nusprendė to nedaryti, kai suprato, jog šiuo metu ji buvo labai juo nepatenkinta.

— Iš tiesų ne taip ir svarbu, kad tu negali pasiaiškinti dėl Žako Benedikto, — tarė ji apsisukdama ir mėgindama paimti jo stiklą nuo stalo.

— Aš galiu pasiaiškinti, — skubiai pataisė Mitčelas, paliesdamas jai ranką. Ji sudvejojo, tada išsitiesė. — Kiek prisimenu, aš pajutau, kaip širdį sudiegė kažkoks jausmas ir todėl nenorėjau iškart tau papasakoti, tačiau ketinau rytojaus dieną pasiimti tave į laivą.

— Sudiegė kažkoks jausmas? — pakartojo ji, o jos akyse nenorom nušvito juokas.

— Manau, tai buvo pavydas. Atrodė kaip pavydas.

Jos lūpos virpėjo iš juoko ir Mitčelas išsišiepė.

— Nebuvau jutęs jo nuo vaikystės, tačiau prisiminiau šį jausmą. — Kadangi dabar ji buvo atsipalaidavusi ir jam šypsojosi, Mitčelas pamėgino paaiškinti jai, kas iš tiesų nutiko tą dieną, kai jiedu turėjo susitikti prieplaukoje. Tačiau kuo daugiau jis kalbėjo, tuo labiau ji traukėsi. — Vos tau išvažiavus į Salos klubą, man paskambino sūnėnas ir pranešė, jog rado mano brolio kūną. Aš išsiregistravau iš viešbučio, nes turėjau grįžti į Čikagą, tačiau susitariau su Žaku, kad tu leisi dienas jo laive. Aš ketinau parskristi kiekvieną vakarą, kad ir kur jachta stovėtų, ir mes galėtume naktis leisti kartu. Aš laukiau tavęs Filipsburgo prieplaukoje iki sutemų, tada paskambinau veterinarui ir jis man pasakė, jog tu ir kažkoks vyras jau prieš kelias valandas pasiėmėte Maksą. Aš negalėjau patikėti, kad tu palikai mane laukiantį. Kai pamačiau tave labdaros koncerte, pasijutau kaip pavydus meilužis sudaužyta širdim, koks pareiškiau tau nesantis. Kaip, tavo nuomone, aš galėjau pasakyti tokį apibūdinimą?

— Mitčelai, tai iš tiesų nebesvarbu...

— Tu manim netiki, ar ne?

— Sakykim, jog man daug lengviau tau atleisti nei tavim patikėti. Ir tegu viskas taip ir lieka.

Mitčelas neteko žado, bet nesupyko.

— Ar tu labiau tiki Evanu nei tuo, ką tau sakau aš?

Keitė nusisuko, nebegalėdama į jį žiūrėti. Tos dienos vaizdas, kurį jis nupasakojo, buvo per daug nepakeliamas, kad būtų galima jį suvokti. Nuo minties, jog jis tikrai ketino kas vakarą grįžti, kad būtų su ja laive, jai suspaudė skrandį; pagalvojusi, kad laukdamas prieplaukoje jis mylėjo ją taip pat stipriai, kaip jį mylėjo ji, Keitė viduje susigūžė; mintis apie tai, kaip jis turėjo pasijusti labdaros pokylyje, kai ji parodė sužadėtuvių žiedą, buvo nepakenčiama.

Jos perkrautos emocijos pavojingai artėjo prie isterijos. Per paskutines dvylika valandų ji ištvėrė kankynę dėl Denio pagrobimo ir sumaištį dėl Mitčelo grįžimo į jos gyvenimą. Mintis, jog, patikėjusi Evanu, ji tapo visų bėdų ir praleistų galimybių priežastis, buvo jau nebepakeliama.

Mitčelas matė, kaip jos skruostus apleidžia raudonis, o ant blakstienų sužimba ašaros, ir puikiai suprato, kodėl ji taip reaguoja.

Jis kilstelėjo jai smakrą ir su šypsena tarė:

— Tu išsekusi, todėl kurį laiką atidėkim šį galvosūkį.

— Ką tu pasakei po „tu išsekusi“?

— Aš siūlau tau išsimiegoti, o visa kita išspręsim rytoj. O kol kas mes turim rasti tau ir Deniui saugią vietą apsistoti.

Kasdienių smulkmenų sprendimas buvo maloni atgaiva nuo kitų minčių ir Keitė mielai to ėmėsi.

— Mano draugė Holė gyvena daugiaaukštyje, kurio vestibiulyje budi apsauginis.

Mitčelas galvojo ne apie tokį sprendimą, todėl pasitelkė visas komplikacijas, kokias tik galėjo sugalvoti.

— Ar ji turi kambarius Kaliui ir Denio auklei? Tau gali tekti ten gyventi kelias savaites, kol Bilis bus sučiuptas.

— Ji turi tik vieną laisvą miegamąjį.

— Gerai, — greitai ištarė Mitčelas. — Aš viskuo pasirūpinsiu. Tau tereikia pasiimti reikalingus daiktus ir būti pasirengusiai rytoj dešimtą ryto išvykti su Kaliu.

— Gerai, — atsakė ji nuvargusia ir dėkinga šypsena.

— Paieškokim kokio lapelio, — toliau kalbėjo jis, imdamas ją už rankos ir vesdamas baro link. Ant kokteilių servetėlės jis užrašė savo mobiliojo ir Farelų namų telefono numerius, o tada užsirašė numerius, kuriuos padiktavo ji.

— O kaip vakarienė? — paklausė Keitė, nes jos protas vėl pradėjo veikti suvokus, jog jis ketina išeiti. — Neįsivaizduoju, kas nutiko. Leisk, aš nueisiu išsiaiškinsiu...

— Padavėjas ją atnešė ir pamatęs mus išėjo. Aš ko nors užkąsiu pas Farelus.

— Aš tikrai blogai dėl to jaučiuosi — turiu galvoje, dėl tavo vakarienės.

— Nesirūpink dėl to, — pasakė Mitčelas, imdamas švarką ir užsimesdamas jį ant pečių. Ji nusekė jam iš paskos, sunerimusi, kad jis nepavalgę.

— Ar pabučiuosi Denį prieš naktį nuo manęs? — paklausė jis, atsisukdamas ir nusišypsodamas jai į akis.

Ji nedvejodama linktelėjo.

— Puiku, — tarė jis. Apkabindamas ją per pečius, jis lengvai prisilietė lūpomis prie jos švelnaus skruosto. — Šitas Deniui... — Jo rankos slydo jos nugara, prisitraukdamos ją prie savęs visu ūgiu ir Keitė įsitempė laukdama tęsinio. — O šitas... — sukuždėjo jis, nepaleisdamas jos žvilgsnio ir labai lėtai palenkdamas galvą, — ... man.