Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Užuominą supratau, — atsiliepė Keitė, nusibraukdama nuo kaktos plaukus ir jausdamasi visiškai priremta prie sienos. — Turiu eiti. Paskambink už mane Dagui. — Ji užtraukė krepšį, apžvelgė kambarį, norėdama įsitikinti, ar nieko nepaliko, ir kartu su Hole nuėjo prie durų.

— Ar žinai, kas labiausiai man neduoda ramybės? — tarė Holė, leisdamasi laiptais žemyn įkandin Keitės.

— Nemanau, jog noriu žinoti, — pajuokavo Keitė, nusišypsojusi per petį.

— Tu jau švyti, tarsi gyvenimas būtų pilnas gražiausių pažadų. — Akimirką pagalvojusi, Holė juokaudama pridūrė: — Ką tik supratau, jog belieka džiugiai tikėtis, kad, praleidęs visą dieną prižiūrėdamas Denį, Mitčelas Vajatas atrodys dešimčia metų vyresnis, bus per daug nuvargęs, kad žvelgtų į tave krauju pasruvusiomis akimis, ir tuoj pat užmigs.

Keitė pasibeldė į Mitčelo apartamentų duris, Kalis ją įleido, nusišypsojo ir mostelėjo į koridorių, vedantį iš svetainės. Žengdama koridoriumi, Keitė išgirdo džiaugsmingą Denio balsą ir nuėjo garso link.

— Kur jūs? — sušuko ji.

— Mamyte! — susijaudinęs suriko Denis.

— Mes čia, — beveik tuo pat metu atsiliepė Mitčelas. Pro pagrindinį miegamąjį Keitė nuėjo į greta jo esantį vonios kambarį ir staiga sustojo ant slenksčio, užklupta juoko ir skaudžiai malonių ašarų. Mitčelas stovėjo prie kriauklės, baltu rankšluosčiu apsijuosęs liemenį, su skustuvu rankoje ir skutimosi putomis ant veido. Denis stovėjo ant kriauklės greta jo, su mažu rankšluostėliu rankoms ant juosmens, skutimosi putomis ant veido ir rankoje laikydamas skustuvą be geležtės, kaip pasirodė Keitei.

— Sveiki, — ištarė Keitė, stengdamasi suvaldyti balsą.

— Aš skustis! — suriko Denis.

— Matau, — atsiliepė Keitė, tada pagavo Mitčelo žvilgsnį veidrodyje ir kilstelėjo antakius, laukdama, ką jis pasakys.

— Aš pavargti, — pareiškė jis.

Keitė nusitvėrė durų staktos ir pratrūko juoku, net jos akys paplūdo ašaromis.

Mitčelas žiūrėjo į ją, mėgaudamasis jos juoko skambesiu.

— Ką jūs, berniukai, šiandien veikėte? — paklausė ji, kai jau galėjo kalbėti.

— Mudu su Deniu ėjom į parką, kurį tu rekomendavai, — atsakė Mitčelas, nusišluostydamas veidą. — Denis ten turi daugybę draugų, ir jų mamytės labai džiaugėsi jį matydamos, — pridūrė jis, atsargiai perduodamas Keitei, jog parkas buvo pilnas laimingų mamų, kurios žinojo apie pagrobimą.

— Ar gerai praleidai laiką? — paklausė Keitė Denį ir jis tvirtai linktelėjo, trindamasis veidą rankšluosčiu, kaip ką tik darė Mitčelas.

Keitė pažvelgė į Mitčelą, pamatė šilumą jo akyse ir nebegalėjo nuo jų atsitraukti.

— O tau buvo linksma? — paklausė ji tokiu pat tonu, kaip ir Denį.

— Man buvo labai linksma, — pradėjo jis, bet Denis puolė prieštarauti.

— Ne, — pasakė jis Mitčelui. — Tu karštas!

— Išskyrus tai, — švelniai pasitaisė Mitčelas. — Denis buvo įsitikinęs, jog aš turėčiau nusivilkti marškinėlius ir buvo pasiryžęs padėti man tai padaryti.

— Tėvelis karštas!

Keitė praleido tai kaip neišsprendžiamą galvosūkį ir pasiteiravo, ar jis sutiko savo draugus Kaperton ir Trentą. Kai jis patvirtindamas linktelėjo ir pareiškė, jog sutiko, Keitė tarė:

— Esu tikra, kad Kaperton ir Trento mamytės ypač džiaugėsi tave matydamos, ar ne? — jis linktelėjo ir automatiškai mėgindama padrąsinti jį kalbėti, Keitė paklausė: — Ką jos sakė tave išvydusios?

— Jos sakė „Deni! Sveikas!“ — atsakė Denis, griebdamas skutimosi kremo indelį. — Jos sakė — Tėvelis karštas! Visos mamytės sakė — Tėvelis karštas!

Mitčelo veido išraiška liko nepakitusi, tačiau Keitė pradėjo bejėgiškai kikenti.

— Įkliuvai, — paerzino žiūrėdama į jį veidrodyje, o tada pamatė, kaip jo kaklą išpylė raudonis. Nieko nesakydamas, jis pasilenkė virš kriauklės ir apsitaškė veidą vandeniu, tada pasiėmė švarų rankšluostį.

— Jei tik aš dar pastovėsiu ant kojų, — tarė jis, tarsi Denis nieko nebūtų pasakęs, — šįvakar mes linksminsimės.

Keitė pažvelgė į jį nustebusi ir sunerimusi, galvodama apie pasimatymą su Dagu Feriu, į kurį šįvakar pasižadėjo atvykti.

— Linksminsimės? Rytą tu man nieko neminėjai.

Jis linktelėjo ir nusišluostė veidą.

— Žinau. Aš nebuvau tikras, ar pavyks visus šįvakar sukviesti, tačiau man pasisekė.

— Kas atvyks?

— Aš pakviečiau savo tetą, Oliviją Hebert, Metą ir Meredit Farelus ir dar vieną porą, kad pamatytų Denį ir artimiau susipažintų su tavim. Jie neužsibus, nes ta kita pora keliauja į Kaliforniją, o mano teta retai pasilieka po devintos.

— O kelintą visi renkasi?

Mitčelas pagaliau pajuto dvejonę jos balse ir atsisuko.

— Septintą. Ar kas nors negerai?

Keitė labiau už viską norėjo praleisti vakarą su juo, bet jam derėjo pirmiau pasitarti su ja. Ji prisiminė Holės ir Denio žodžius ir suprato, jog pasaulyje, pilname moterų, kurioms Mitčelas buvo „karštas“, tikriausiai buvo pripratęs, kad moterys sutiktų su bet kokiu jo planu. Ji pasijuto nejaukiai ir nesaugumas, kurį ji užgniaužė Deniui pasakojant, jog Mitčelas visoms mamoms pasirodė karštas, iškilo į paviršių nauja jėga.

— Aš ateisiu į vakarėlį, tačiau aštuntą turėsiu išeiti.

Jis laukė, kol ji paaiškins priežastį, tačiau jai tylint, nusisuko ir pradėjo tvarkytis skutimosi reikmenis.

— Pakaks, jei pabūsi nors valandą, — tarė jis švelniai.

— Kai kas užvažiuos manęs paimti, — užsikirsdama paaiškino Keitė. — Aš negaliu atšaukti. Jau kelis kartus atšaukiau.

— Ar tas kai kas svarbus? — nerūpestingai pasiteiravo Mitčelas. Per daug nerūpestingai, suprato Keitė.

— Taip, labai svarbus. Bet ne man.

— Kitąkart, — švelniai pasiūlė Mitčelas, — paskutinius žodžius pasakyk pirmiausia.

Trumpas Keitės pavydo ir nesaugumo priepuolis ištirpo ir ji nusijuokė.

— Pabūk vakarėlyje valandą, — pakartojo jis grįžus gerai nuotaikai, — ir to pakaks.

Stovėdamas šiek tiek nuošaliau svetainės vidurio, Mitčelas išdidžiai stebėjo, kaip Keitė bendrauja su jo svečiais. Ji buvo rami, nuoširdi ir natūraliai rafinuota. Per kelias minutes ji įveikė šoką, kuris ją ištiko sužinojus, jog vieni iš svečių yra Žakas ir Džulija Benediktai, ir jeigu ji ir jautė pagarbią baimę, tai puikiai ją slėpė. Ji laisvai šnekučiavosi su jo teta, kurią pažinojo, ir šiek tiek sunkiau su Farelais, kurie matė jų kivirčą labdaros koncerte. O Mitčelo pasitenkinimą vakaro eiga vainikavo tai, jog jo mylima raudonplaukė atrodė velniškai seksuali avėdama aukštakulnius batelius, kurie paryškino jos nuostabias kojas, ir vilkėdama žalią šilko suknelę, prigludusią prie jos puikios figūros.

Už lango dangų perskrodė žaibas ir sudundėjo griaustinis. Tuo metu Mitčelas ketino įtraukti savo svečius į pokalbį, kad jie spontaniškai atskleistų informaciją, kuri ištrintų visas Keitės abejones dėl jo poelgių ir jausmų jiems būnant Sen Martene. Jis būtų galėjęs juos paraginti, tačiau Keitė turėjo gerą intuiciją ir vis dar juo nepasitikėjo, todėl reikėjo, kad išgirstos žinios būtų visiškai įtikinamos.

Širdyje tikėjosi, kad sužinojusi tai, ką Mitčelas rengėsi jai atskleisti, Keitė atšauks pasimatymą. Jis to norėjo, tačiau buvo nusiteikęs, jog Keitė išeis, jeigu jai vis dar atrodys, jog turi taip pasielgti. Jis buvo pasirengęs, tačiau visiškai nesidžiaugė tokia perspektyva. Jo teta — kuri niekada niekam nejautė pagarbios baimės, įskaitant du Jungtinių Valstijų prezidentus ir nesuskaičiuojamą būrį įžymybių — dievinamu žvilgsniu spoksojo į Žaką ir gurkšnojo antrą taurę šerio. Mitčelas žengė būrelio link, kol šeris neatpalaidavo Olivijos taip, kad ji nebejaustų savo įprastinio poreikio sekti pokalbius ir prabilti, išgirdusi netikslumų.