Джудит Макнот - Lemties piršlys

Keitė tikėjosi, jog jis pasakys, kad bučinys skirtas jai ir sukikeno prieš jo lūpoms prisiliečiant prie jos lūpų. Jo šiltos lūpos iš pradžių prigludo prie jos lūpų lėtai ir švelniai, o tada savininkiškai, ir Keitė pasidavė akimirkos saldybei, apkabindama jį rankomis ir stipriai prisiglausdama. Jis užbaigė bučinį gana netikėtai, pažvelgė žemyn į ją prisimerkęs ir susimąstęs nusišypsojo šilta šypsena.

— Kodėl man nepalydėjus tavęs viršun ir nepasekus pasakos prieš miegą?

Keitė bejėgiškai nusišypsojo, tačiau papurtė galvą.

— Ne, ačiū.

— Papasakosiu savo gyvenimo istoriją, — pajuokavo jis.

— Aš jau žinau tavo gyvenimo istoriją.

— Bet tu jos negirdėjai prancūziškai. Prancūziškai ji daug geriau skamba.

Erzindamas ją jis buvo toks seksualus ir toks mielas, kad ji pasistiebė ir pabučiavo jo tvirtą skruostą.

— Ne.

Visiškai patenkintas vakaro pabaiga, Mitčelas pasiėmė albumus ir savo portfelį, tada atsisuko į ją.

— Dešimtą valandą atsiųsiu automobilį jūsų paimti.

Keitė žiūrėjo, kaip jis išeina iš kambario, tada nusilpusi atsirėmė į kėdės atlošą — laiminga, abejojanti, negalėdama patikėti.

53 skyrius

— Jis nuodėmingai gražus, — objektyviai konstatavo Hole, žiūrėdama kartojamą Mitčelo padarytą pareiškimą, tą vakarą išėjus iš restorano. Televizijos stotys rodė šį reportažą greta policijos skelbimo apie Bilio Vajato paiešką, sudedamos abi naujienas kartu ir pasirūpindamos, kad paprasčiausias pagrobimas žiūrovams pakiltų iki nervus kutenančio skandalo. — Jis daro įspūdį. Ir man patiko jo pareiškimas.

— Pastarasis — šioks toks ir mano nuopelnas, — pasakė Keitė, įeidama į svetainę nešina krepšiu su papildomais daiktais Deniui ir keliais sau. Holė atskubėjo į restoraną vakar vakare, kelios minutės po Mitčelo išėjimo. Ji pakilo viršun su Keite pažiūrėti Denio, tačiau nuovargis įveikė Keitę, joms nespėjus pasikalbėti apie Mitčelą. Dabar Holė grįžo tikėdamasi, kad jos turės šiek tiek laiko, tačiau buvo jau penkta valanda vakaro ir Keitė nekantravo grįžti į viešbutį ir sužinoti, kaip Mitčelui ir Deniui sekėsi kartu.

— Ar nori žinoti, kas man neduoda ramybės? — tyliai pridūrė Holė.

— Tikriausiai.

— Visų pirma, aš negaliu pamiršti, kaip žiauriai jis su tavim elgėsi per paskutinį jūsų susitikimą. Negaliu pamiršti, kokia prislėgta tu buvai iki tol, kol radai jo nuotrauką iš prieplaukos ir galėjai spėti, kad nors šiek tiek jam rūpėjai. Tačiau šiuo metu man dar labiau neramu dėl dviejų dalykų. Ar galiu pasakyti, kokių?

Holė palaikė Keitę šiai mėginant atsigauti po Mitčelo prieš trejus metus ir Keitė žinojo, jog draugė jai linki paties geriausio. Taip pat žinojo, kad Holės gera intuicija, ji sąžininga ir ištikima.

— Gerai, sakyk.

— Vardysiu ne pagal svarbumą. Man neramu dėl to, kad jis apsigyveno tame pačiame viešbutyje, kur ir judu su Deniu.

Keitė linktelėjo ir įkišo porą Denio žaislų į krepšį. Šįryt Mitčelas į restoraną atsiuntė limuziną, kad paimtų ją, Denį ir Kalį ir nuvežtų juos į Barclay bokštą, prabangų daugiaaukštį viešbutį vienoje pagrindinių miesto gatvių. Vestibiulyje juos pasitiko valdytojas ir palydėjo iki liftų. Kalis nešė Denį, kuris snaudė jam ant peties.

— Į viršutinį aukštą niekas negali patekti, pirmiausia lifte neįkišęs šio rakto, — užtikrino Keitę valdytojas, demonstruodamas, kaip reikia naudotis raktu. — Mūsų darbuotojams išdalyta Bilio Vajato nuotrauka ir mes būsim budrūs, nors esu tikras, jog jis niekaip neprasmuktų pro apsaugą, kurią ponas Vajatas pastatė vestibiulyje.

Jis išlydėjo Keitę iš lifto į elegantišką prieškambarį, iš kurio į visas keturias puses ėjo platūs koridoriai, pasibaigiantys dvigubomis durimis su apartamentų pavadinimas.

— Jei tik jums ko nors prireiktų, — tęsė valdytojas, kišdamas kortelę į plyšį duryse su užrašu Vaizdas į ežerą, — mūsų personalas jūsų paslaugoms. Esame nepaprastai pagerbti, kad ponas Vajatas mums patikėjo rūpintis jūsų patogumu ir saugumu šiuo sunkiu jums laikotarpiu.

Valdytojas plačiu mostu atvėrė duris ir pasitraukė į šalį, leisdamas Keitei atidžiai įvertinti milžinišką svetainę stikline siena, pro kurią atsivėrė nuostabus vaizdas į Mičigano ežerą, ir bauginamai atrodantį Mitčelą, kuris stovėjo nusisukęs, susikišęs rankas į kišenes, ir susimąstęs stebėjo bangas tolumoje. Išgirdęs juos įeinant, jis atsisuko ir žengė į priekį. Atrodė linksmas ir patenkintas.

— Man ką tik atėjo į galvą, — prabilo jis, paimdamas Denį iš Kalio rankų, — kad mudu visą savo pažintį praleidome viešbučių kambariuose, išskyrus kelias valandas.

Keitė supykusi išpūtė akis.

— Dėkoju, kad pasidalijai šia pikantiška informacija su viešbučio valdytoju, — sušnibždėjo ji.

— Aš atsiprašau, — sumelavo Mitčelas šypsodamasis ir šiek tiek pritildydamas balsą. — Aš pamiršau, kokia tu būni rimta, kai mes esam viešbučiuose.

Užgniaužusi juoką, Keitė griežtai tarė:

— Baik taukšti apie viešbučių kambarius. — Ji sunerimo dėl kito dalyko, labiau keliančio nerimą nei pirmasis, ir prisimerkusi pažvelgė į jį: — Juk tu nežadi apsistoti šiuose apartamentuose kartu su manim, ar ne?

— Įėjęs čia, pradėjau galvoti apie kai ką kita, — reikšmingai atsiliepė Mitčelas ir Keitė pajuto, kaip jos veidas nukaito. — Tačiau nesijaudink, aš gyvensiu Prospekto apartamentuose koridoriaus gale.

— Gerai, — pasakė Keitė ir paskubomis apsidairydama pastebėjo, kaip Kalis šypsosi savo atspindžiui veidrodyje virš sofos. — Turiu važiuoti į darbą, — apgailestaudama tarė ji, žiūrėdama į laikrodį.

— Kada grįši?

— Septintą, — atsakė Keitė. — Paliksiu savo valdytoją tvarkytis su šeštadienio klientų minia, tačiau prieš išeidama turiu įsitikinti, kad viskas gerai.

Nekantraudama pamatyti Denį ir sužinoti, kaip jam ir Mitčelui sekėsi praleisti dieną, Keitė nusprendė išeiti iš darbo anksčiau, tačiau atvyko Holė ir ji turėjo išklausyti savo draugės nuogąstavimus.

— Man neramu, kad jis nepastebimai įsiskverbs į tavo gyvenimą, o tada jį perims, nespėjus tau nė pažvelgti į jį iš šono ir įvertinti, koks iš tikrųjų šis žmogus.

— Aš neketinu leisti, kad taip nutiktų.

— Gerai, nes aš jau pamaniau, jog ketini atšaukti šio vakaro pasimatymą su Dagu.

— O, Dieve, — atsiduso Keitė. — Visai jį pamiršau.

— Jis jau mėnesį mėgina tave kur nors nusivesti, o tu jau tris kartus atšaukei susitikimą — visus dėl svarbių priežasčių, — pridūrė Holė, Keitei nespėjus įsiterpti. — Jis mano partneris ir draugas, ir jeigu tu ir šiandien su juo nesusitiksi, man tikrai bus nesmagu. Aš su juo dirbu...

— Žinau. Suprantu, — liūdnai pritarė Keitė.

— Aš pati paskambinsiu Dagui ir pasakysiu, kad užvažiuotų tavęs į viešbutį, o ne čionai. Pažvelk į save, — pridūrė Holė švelniai. — Tu susierzinusi dėl galimybės susitikinėti su simpatišku veterinaru, kuris mano, jog esi labai, labai šauni. Mitčelas Vajatas...

— Hole, ne Mitčelas sustabdė mano vaikščiojimus į pasimatymus prieš trejus metus, jei tu tai norėjai pasakyti. Aš buvau nėščia, tada pagimdžiau kūdikį ir turėjau vadovauti restoranui, tačiau per paskutinius metus aš buvau susitikusi su keletu vyrų.

— Tu nuėjai į kelis pirmus pasimatymus, — mestelėjo Holė, eidama virtuvės baro link, kur buvo palikusi savo rankinę. — O kiek turėjai antrųjų?