Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Ne, aš domėjausi, kaip praleisti bažnyčioje kuo mažiau laiko. Kadangi visose internatinėse mokyklose buvo privaloma lankyti bažnyčią, aš keisdavau įsitikinimus, atsižvelgdamas į tai, kurios religinės apeigos konkrečioje mokykloje būdavo trumpiausios.

— Judaizmas užima daug laiko.

— Visai ne, kai arti nėra rabino.

Ji prapliupo juoku ir Mitčelo lūpas taip pat iškreipė šypsena — iki to momento, kai jis suprato, jog po trejų metų jis vis dar buvo bejėgiškai sužavėtas šitų jam besišypsančių spindinčių žalių akių rusvomis blakstienomis. Jis užgniaužė šypseną ir greitai gurkštelėjo gėrimo. Nors tvirtino, kad žino apie jį viską, buvo akivaizdu, jog Keitė žinojo tik tai, kas buvo jo mokyklos įrašuose. Jam besvarstant, kaip jai pavyko juos gauti, Keitė surimtėjo ir pasakė tai, kas privertė jį pažvelgti į ją pro stiklinės kraštą.

— Mitčelai, aš žinau, kas toks Kalis. Kitaip nebūčiau sutikusi palikti Denio su juo viršuje. Kaliorosai buvo artimiausias šeimai dalykas, kurį tu turėjai.

— Iš kur gavai visą šią informaciją?

— Tavo brolio pasamdyti privatūs detektyvai surinko.

— Jis man minėjo, jog turi tokią bylą, bet kaip tu ją gavai?

— Kitą dieną po to, kai grįžau iš Sen Marteno, Grėjus Eliotas „pasikvietė“ mane į savo kontorą pasikalbėti. Jis turėjo surinkęs daugybę informacijos apie tave, taip pat ir mūsų nuotraukas iš Sen Marteno, ir pasakė man, jog tu įtariamas brolio nužudymu.

— Ką, po velnių, jis tikėjosi sužinoti iš tavęs?

— Jis norėjo išsiaiškinti, ar ilgai mudu pažįstami ir ką tu man papasakojai apie brolį. — Keitė nutilo, nes jos dėmesį akimirksniu atitraukė rūsti dailaus Mitčelo veido išraiška. Staiga jis atrodė kaip didžiulė Denio kopija, kai šis būdavo susiraukęs. — Šiaip ar taip, praėjus keturiems mėnesiams aš ėmiau nuogąstauti, nes nešiojau kūdikį, kurio tėvas man buvo tamsi mįslė. Aš prisiminiau tas bylas Grėjaus Elioto kontoroje, todėl nuėjau su juo pasimatyti ir paklausiau, ar negalėčiau jų peržiūrėti. Leisdamas man susipažinti su policijos surinkta informacija, jis būtų pasielgęs neetiškai. Tačiau tavo brolio surinkta byla šiai kategorijai nepriklausė, todėl leido man ją peržiūrėti savo kabinete.

— Jis neturėjo teisės leisti kam nors susipažinti su ta byla.

— Aš džiaugiuosi, kad leido, — tvirtai atkirto Keitė. — Iki tos dienos aš nežinojau, ar įstengsiu mylėti savo kūdikį. Tačiau perskaičiusi tą bylą, aš tave supratau. Supratau, kodėl tau reikėjo atkeršyti Bartletams ir kodėl tu pasinaudojai galimybe tai padaryti, suviliodamas mane.

Nuostaba ir netikėjimas nustelbė visas kitas emocijas Mitčelo kūne. Iš išorės atsipalaidavęs, o viduje įsitempęs, jis tyrinėjo ją, vertindamas jos veidą, intonacijas — net jos logiką — ieškodamas požymių, jog ji meluoja. Tačiau jai kalbant, Mitčelas girdėjo tiesą ir tai ištverti buvo taip skaudu, jog jis beveik troško, kad ji meluotų, tuo pat metu norėdamas, kad kiekvienas jos žodis būtų tiesa.

— Kalbant atvirai, — tęsė ji nepastebėdama sumaišties, kurią sukėlė Mitčelui, — pirmąjį vakarą viloje Angilijoje tu buvai labai sąžiningas. Tu aiškiai parodei, jog nenori su manim dalytis niekuo, išskyrus lovą — net tokia nereikšminga informacija, kaip tavo brolio vardas ar keliomis kalbomis tu kalbi. Sen Martene tu man tiesiai išrėžei, jog nenori komplikacijų, ir jei aš su tavim permiegosiu, nieko iš to nebus.

Tačiau man reikėjo magijos, kitaip aš nebūčiau sutikusi, ir supratęs, jog aš kalbu rimtai, tu per kelias minutes pakeitei savo požiūrį ir pasakei man, jog tarp mūsų tvyro magija. Tada nusivedei mane į lovą ir pasirūpinai, kad aš tuo patikėčiau. Man atrodė, jog aš tave myliu, ir, manau, tu tai žinojai. Tačiau tu vis tiek leidai man išvažiuoti susitikti su Evanu Angilijoje, tiksliai žinodamas, kas nutiks ir ką man papasakos Evanas. Beje, tai buvo niekinga.

Keitė nutilo, laukdama jo reakcijos, tačiau jis tik linktelėjo, be žodžių priimdamas jos pasmerkimą ir ragindamas tęsti. Taigi Keitė tęsė.

— Negalėjau rasti būdo, kaip tau ar kūdikiui mano įsčiose, už tai atleisti tol, kol neperskaičiau tavo bylos. Perskaičiusi supratau, — pasakė ji, žvelgdama į jį be apmaudo, — jog iš tiesų tu nenorėjai manęs įskaudinti, tačiau aš buvau vienąkart gyvenime pasitaikanti galimybė atkeršyti ir tu paprasčiausiai negalėjai jos praleisti. Tiesą sakant, — prisipažino ji ir jos lūpomis perbėgo neklusni šypsena, — perskaičiusi tavo bylą net pajutau nedidelį pasitenkinimą, jog aš buvau tavo keršto įrankis.

Trokšdamas, kad ji kalbėtų toliau, Mitčelas giliai įkvėpė ir tyliai pasakė:

— Tu labai atlaidžios ir ištikimos prigimties, Keite.

Keitės ranka sudrebėjo nuo švelnios glamonės, kurią įsivaizdavo jo balse, kai ištarė jos vardą. Pažvelgė į jį įdėmiai, tačiau gražus jo veidas buvo santūrus, dėmesingas ir nieko daugiau.

— Tiesą pasakius, — atsakė ji gyvai, jei Mitčelas netyčia būtų pastebėjęs jos sutrikimą išgirdus tariant jos vardą, — viskas pasikeitė tada, kai pamačiau nuotrauką, kurioje tu stovėjai prieplaukoje Sen Martene tą dieną, kai aš išvykau su Evanu.

— Kodėl ji viską pakeitė?

— Tai buvo policijos daryta nuotrauka su atspausta data ir laiku. Buvo be penkiolikos šešios ir tu laukei manęs. Kol nebuvau jos mačiusi, net neįsivaizdavau, kad tądien tu apskritai buvai nuvykęs į prieplauką.

Mitčelo veido išraiška nepasikeitė, tačiau jis ką tik pastebėjo pirmąją jos logikos klaidą. Didelį trūkumą, kuris sukėlė abejonių dėl kitų jos tvirtinimų.

Kitapus staliuko ji baigė gerti vyną ir ironiškai tarė:

— Tu turi talentą žiauriai keršyti. Evano reakcija viloje buvo kaip tik tokia, kokios tu tikėjaisi.

Mitčelas klausiamai kilstelėjo antakius.

— Iš tiesų? Gal galėtum papasakoti, kas tada nutiko?

Jo neišjudinamas šaltakraujiškumas staiga suerzino Keitę.

— Tiesą sakant, negalėčiau, — atsakė ji.

— Atsiprašau. Neturėjau prašyti. Tai tik tavo ir Evano reikalas.

Keitė žvelgė į jį. Jo paskutinis sakinys atleido jį nuo bet kokios atsakomybės už tai, kas įvyko viloje, o tai jau buvo neregėtai, nežmoniškai arogantiška ir nedora. Neįtardama, kad jo pastaba buvo žodinis masalas, kurį jai prieš nosį pakabino ekspertas, Keitė prarijo kabliuką ir nusprendė, jog nusipelnė galimybės pasakyti jam, koks iš tiesų žiaurus jis buvo. Deja, ji negalėjo to padaryti, nepasijusdama šiek tiek pažeminta, todėl kalbėdama spoksojo į tuščią vyno taurę, sukinėdama kojelę tarp pirštų.

— Tą dieną, kai palikau tave „Anklave“ Sen Martene, aš grįžau tiesiai į vilą ir susikroviau lagaminus kaip pavyzdinga kvailiukė, o tada ėmiau laukti Evano. Jam atvykus, pranešiau, jog sutikau tave ir jog manau, kad tarp mūsų yra kažkas ypatinga...

Mitčelas nutraukė ją, tyliai nurodydamas:

— Pažiūrėk į mane.

Keitė automatiškai pakluso, nes pamanė, kad jis nori, jog žiūrėtų į jį, kai jis sakys jai kažką svarbaus. Tačiau jis tik linktelėjo ir tarė:

— Tęsk.

Tada jai pirmą kartą kilo įtarimas, jog atsipalaidavusi jo poza ir maloni, šaltakraujiška veido išraiška buvo netikros ir kad jis apgalvojo viską, ką ji sakė. Tas suvokimas nebuvo malonus ir jos balsas šiek tiek paaštrėjo.

— Nesistengdamas išvardyti visų faktų širdį veriančia tvarka, Evanas papasakojo man, kad susipažino su tavim Sesilio Vajato pobūvyje, jog pasakė tau mano vardą ir kad mes apsistosim Salos klube. Jis taip pat man papasakojo apie tavo vaikystę ir kodėl tu nekentei jo tėvo ir jo paties. Tada jis paklausė manęs, ar aš žinau, kad tu buvai apsistojęs Žako Benedikto jachtoje, stataisi namą Angilijoje ir gyveni Čikagoje su Karolina Vajat. — Ji palaukė Mitčelo atsakymo, tačiau jam tylint papurtė galvą, stebėdamasi savo kvailumu. — Aš buvau taip pamišusi dėl tavęs, jog visa tai nerūpėjo, išskyrus vieną dalyką, kuriam negalėjau rasti pateisinimo.