Джудит Макнот - Lemties piršlys

Kambaryje kitoje koridoriaus pusėje nustojo šniokšti dušas ir jis atsistojo. Tada apsisuko ir apžvelgė sūnaus daiktus, tačiau galiausiai jo dėmesį patraukė trys nuotraukų albumai ant komodos. Ant dviejų albumų nugarėlių buvo etiketės su datomis, nurodančiomis viduje esančių nuotraukų laikotarpį. Mitčelas paėmė vieną albumą, atsivertė ir pamatė sūnų, sėdintį vaikiškoje kėdutėje, apsuptą balionų, o priešais jį stovėjo šokoladinis tortas su viena žvakute. Sūnaus pirmasis gimtadienis atėjo ir praėjo Mitčelui nežinant. Pyktį, kurį jis būtų dėl to pajutęs, sušvelnino viskas, ką šiandien padarė ir pasakė Keitė, ir tas faktas, kad ji ne tik nieko nelaukdama pasakė Deniui, jog Mitčelas jo tėvas, bet taip pat pavertė jį herojumi sūnaus akyse, o ne bauginančiu nepažįstamuoju.

Jis atsivertė albumo pradžią ir išvydo Keitę nėštumo pabaigoje, stovinčią Denio kambaryje ir kabinančią kažkokį žaisliuką virš jo lovelės.

Seniai palaidotas prisiminimas išniro į paviršių ryškiai ir aiškiai — prisiminimas apie tokį galingą seksualinį išgyvenimą ir tokį stiprų orgazmą, kuris atrodė beveik dvasinis. Po visko jis laikė Keitę glėbyje ir kažkodėl jam atrodė, jog jie ką tik pradėjo kūdikį, todėl dar stipriau ją apkabino, nes nebūtų prieštaravęs, jei tai būtų buvusi tiesa... Ne, nes jis norėjo, kad tai būtų tiesa.

Trečiasis albumas buvo plonesnis ir puošnesnis, nugarėlėje buvo įspaustas užrašas Pirmoji mano kūdikio knyga.

Mitčelas pasiėmė visus tris albumus, nusinešė juos į svetainę ir pasidėjo ant kavos staliuko; tada pažvelgė į laikrodį ir išsitraukė telefoną. Kol Keitė maudė Denį, jis jau buvo nusileidęs apačion, išleidęs savo advokatus ir paskambinęs Metui Farelui, kad praneštų, jog Denis saugiai grįžo. Tačiau jis paliko Kalį su lagaminais apačioje, nes nenorėjo, kad Denis girdėtų, kaip jis aiškins Keitei Kalio vaidmenį.

Kaliui atsiliepus, Mitčelas nurodė jam paskambinti Džo O’Harai į limuziną ir perdėti lagaminus į bagažinę, o tada paaiškino Kaliui, jog nori, kad jis kurį laiką pabūtų Denio asmens sargybiniu. Galiausiai jis paskambino Karolinai Vajat, Bilio motinai. Privačia linija atsiliepė jos sužadėtinis, garsus bankininkas, vardu Gordonas Nateris, kurį Mitčelas labai mėgo.

— Dabar pas ją Grėjus Eliotas, — paaiškino Nateris, — bet aš žinau, kad ji nepaprastai trokšta su tavimi pasikalbėti. Per šeštos valandos žinias mes matėm, kaip tu įeini į Donovano restoraną, ir Karolina nuo tada mėgino su tavimi susisiekti. Mes nežinojom, jog Bilis čia įsipainiojęs, kol neatvažiavo Grėjus. Tačiau dabar apie tai jau skelbiama visose žiniose. Prasidės masinės gaudynės.

Jis nutilo, tada nerangiai tarė:

— Neklausčiau to, ko ketinu paklausti, tačiau jei Denis Donovanas yra tavo sūnus, Karolinai bus dar sunkiau ištverti tai, ką padarė Bilis. Aš tik noriu būti pasirengęs, kad...

— Jis mano sūnus, — nutraukė jį Mitčelas. — Perduok Karolinai, kad Denis nenukentėjo, todėl ji neturi blogai dėl manęs jaustis.

— Nepaprastai malonu, kad tu nutrauki visą šį reikalą, — tarė Nateris, atrodydamas labiau nustebęs nei dėkingas.

— Aš nieko nenutraukiu, — atkirto Mitčelas. — Aš padarysiu viską, ką tik galiu, kad likusį gyvenimą Bilis praleistų už grotų, o jei jis dar kartą prisiartins prie mano sūnaus ar jo motinos, aš pats jį pagausiu — ir radęs negaišiu su policija.

— Tavim dėtas aš jausčiausi lygiai taip pat.

— Tada tikiuos, jog tu sugebėsi priversti Karoliną suprasti, kaip aš jaučiuosi.

— Ji supras, — liūdnai įsitikinęs tarė Nateris. — Tu jai labai rūpi.

Mitčelas pažadėjo paskambinti jai po kelių dienų ir padėjo ragelį.

Po kelių minučių pasirodė Kalis ir, Keitei įėjus į svetainę, jis jau sėdėjo sargyboje prie baro.

51 skyrius

Mitčelas stovėjo svetainėje, atsisukęs į ją šonu, ir vartė nuotraukų albumą. Keitė stabtelėjo tarpdury, o joje virė jausmų maišatis — dvejonė, kaltė, palengvėjimas ir laimė.

Dušas ją atgaivino ir praskaidrino galvą, o tada jau nebebuvo įmanoma pasislėpti nuo tiesos: ji turėjusi pasakyti Mitčelui, jog laukiasi. Viskas, ką Mitčelas padarė nuo tada, kai sužinojo apie Denio egzistavimą, buvo to įrodymas. O pats skaudžiausias, nenuginčijamas įrodymas buvo švelnumas Mitčelo veide, kai jis žiūrėjo į savo sūnų.

Ji nuskriaudė Mitčelą ir nuskriaudė Denį, atimdama juos vieną iš kito. Ji neabejojo, jog dabar Mitčelas ketina priversti ją tai suprasti, todėl, kad ir kokias priemones jis būtų pasirinkęs, tai turėjo būti pelnytai nemalonu.

Mėgindama nors šiek tiek sušvelninti kaltę, ji priminė sau apie tai, koks nesąžiningas jis buvęs salose ir kaip blogai elgėsi su ja, kai susitiko paskutinį kartą. Deja, tai menkai guodė ir nesušvelnino akivaizdaus šoko, kuris ištiko pamačius jį stovint čia, atrodantį lygiai taip, kaip ji prisiminė — aukštą, plačių pečių, nepriekaištingai apsirengusį ir velniškai gražų. Kiekviena smulkmena buvo ryškiai, skaudžiai pažįstama, tarsi būtų jį mačiusi vakar — jo griežto smakro forma, skruosto linkis, jausminga burna.

Ji suprato, jog grąžo rankas, todėl nuleido jas prie šonų ir žengė pirmyn, pasirengusi drąsiai sutikti įniršį, kurį jis slėpė, kol Denis užmigs.

— Atleisk, kad taip ilgai užtrukau, — prabilo ji, o tada pridūrė nevykusį pasiteisinimą: — Kelias minutes stovėjau už Denio kambario durų, jei tau prireiktų pagalbos.

Jis staigiai padėjo albumą ir atsisuko į ją, griežtai suraukdamas antakius. Keitė nusiteikė pykčio protrūkiui.

— Atrodo, man nelabai sekėsi jam skaityti, — tarė jis. — Nesugebėjau išlaikyti jo dėmesio.

Keitės susirūpinimą pakeitė džiaugsmas.

— Kitą kartą skaitydamas pasistenk nebūti toks skeptiškas.

Jis linktelėjo, tačiau nuleido žvilgsnį į grindis, nes tuo metu į svetainę oriai įėjo Keitės katės.

— Liusė ir Etelė, — paaiškino Keitė. Ji galėjo prisiekti, jog Mitčelas beveik nusišypsojo.

— Kas nutiko Maksui?

— Mano vyriausiasis virėjas pasisiūlė šįvakar pasiimti jį namo. Maksas vis urzgė ant detektyvo Makneilo.

Lengvas pokalbis, atidėjęs nuosprendžio vykdymą, pasibaigė. Jis mostelėjo į nuotraukų albumus ant stalo ir dalykišku tonu ištarė:

— Norėčiau juos pasiskolinti.

— Tau nebūtina to daryti. Palik juos čia ir paruošiu tau tokį pat komplektą.

— Aš turiu atsigriebti už dvejus savo sūnaus gyvenimo metus. Norėčiau pradėti šiąnakt.

Televizorius buvo įjungtas ir pritildytas, tačiau jų dėmesį patraukė vaizdo įrašas su tėvo Donovano pranešimu spaudai, kurį jis prieš kiek laiko padarė, o jo pabaigoje keli žurnalistai uždavė tą patį klausimą:

— Ar Mitčelas Vajatas yra Denio tėvas?

Keitės dėdė paprasčiausiai ignoravo šį klausimą ir dar kartą visiems padėkojo už maldas už Denį.

— Aš noriu, kad tai būtų sutvarkyta šįvakar, — kategoriškai tarė Mitčelas, nukreipdamas į Keitę melsvas akis ir mesdamas šaltą iššūkį. — Mes galim patvirtinti tai žurnalistams kartu arba aš galiu tai padaryti vienas, kai išeisiu. Bet kokiu atveju, aš noriu, kad spėliojimai apie mano sūnaus kilmę tuoj pat baigtųsi.

— Kodėl tau nepakalbėjus abiejų mūsų vardu? Galėtum pasakyti ką nors panašaus į „Mudu su Keite norim padėkoti visiems už jų maldas, už saugų mūsų sūnaus grįžimą namo.“ Skamba gražiai.

Skambėjo labai gražiai, tačiau Mitčelą labiau domino jos argumentai.

— Kodėl tu nenori išeiti kartu su manim?