Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Viskas gerai, — švelniai nuramino Denį Keitė. — Gal paspauskit vienas kitam ranką?

Jos nuostabai, Mitčelas pamanė, jog raminimas skirtas jam, todėl dėkingas linktelėjo, žengė pirmyn ir ištiesė Deniui savo didžiulę ranką. Denis iškilmingai įdėjo savo mažą rankutę į didelį Mitčelo delną — Mitčelo pirštai susigniaužė ir automatiškai atsileido, tarsi jam būtų sunku suvaldyti paspaudimą. Vėl stojo nejauki pauzė, tačiau Keitei nespėjus įsiterpti su nauju pasiūlymu, Mitčelas staiga pritūpė, tarsi įkvėptas kažkokios minties, ir nusišypsojo Deniui.

— Aš turiu lėktuvą, — pasakė tarsi paslaptį.

— Aš taip pat! — sušuko Denis plačiai išsišiepdamas.

— Man patinka reaktyviniai, — tęsė Mitčelas.

— Man irgi, — su nuostaba atsakė jo sūnus.

Mitčelas kimiai sukuždėjo:

— Kiek reaktyvinių lėktuvų tu turi?

Norėdamas atsakyti, Denis ištraukė ranką, plačiai išskėtė pirštus ir iškėlė juos priešais Mitčelą.

— Va tiek, — išdidžiai pareiškė.

Mitčelas atrodė negalintis ištarti nė žodžio, todėl Denis jį paragino:

— O kiek tu?

Atsakydamas Mitčelas pakėlė ranką ir ištiesė smilių.

— Va tiek, — švelniai tarė jis, ir Keitė nusisuko, kad veidas neišduotų jos jausmų.

Denis parodė Mitčelui savo lėktuvus ir Mitčelas kiekvienu gėrėjosi, tačiau Keitė matė, jog Denis jau labai mieguistas ir jam metas į lovą.

— Ar norėtum paskaityti Deniui pasaką, kai aš jį išmaudysiu ir paguldysiu į lovą?

— Taip, — paprastai atsakė Mitčelas. — Ačiū, — pridūrė jis, tą akimirką dėkingas už tai, jog leido jam — ne, padėjo jam — užimti tą vaidmenį, kurį sąmoningai buvo dvejus metus iš jo atėmusi.

— O kol tu skaitysi, — tarė Keitė, — aš nusiprausiu po dušu ir persirengsiu.

Ji ištiesė Deniui ranką, tačiau paminėjus įprastinę ėjimo miegoti tvarką jis netikėtai prisiminė Molę ir staiga panikuodamas apsisuko.

— Kur Molė? — suriko jis. — Molė nukrito... — jo veidas susiraukė prisiminus ir Keitė apglėbė jį rankomis, tvirtai apkabindama.

— Molei viskas gerai, — nuramino ji. — Mes tuoj pat jai paskambinsim ir tu galėsi su ja pakalbėti. Po kelių dienų ji grįš ir miegos savo miegamajame, kaip visada. — Denis vis dar atrodė abejojantis ir susirūpinęs, todėl Keitė pradėjo eiti koridoriumi telefono jos miegamajame link, tik stabtelėjo paaiškinti Mitčelui: — Molė yra Denio auklė. Ji gyvena su mumis nuo jo gimimo.

50 skyrius

Sėdėdamas supamajame krėsle prie Denio lovos, Mitčelas dar kartą vogčiomis žvilgtelėjo į sūnų, versdamas trečią mažos knygutės puslapį, kurią skaityti jam davė Keitė. Denis gulėjo ant šono, apsikabinęs pilkąjį kiškį, įsmeigęs akis į Mitčelą.

Nors Denio žvilgsnis buvo įdėmus, Mitčelas jautė, jog sūnus galvoja apie kažką kita, ir šią nerimą keliančią aplinkybę aiškinosi tuo, jog yra netinkamas ir patirties stokojantis pasakų sekėjas. Pasiryžęs pakilti Denio akyse ir susigrąžinti jo dėmesį, kol galutinai dar neprarado, Mitčelas stengėsi kuo įtikinamiau skaityti savo sūnui nepaprastai absurdišką istoriją apie garvežiuką, vardu Tomas, kuris ne tik galėjo mąstyti ir jausti, bet ir nepakluso jokiems fizikos ir chemijos dėsniams, ypač susijusiems su svoriu, kuru ir judėjimu į priekį.

Susirūpinęs Denio balsas nutraukė jį nespėjus perskaityti pirmo to puslapio sakinio.

— Mane išsivedė blogas vyras...

Mitčelui prireikė milžiniškų pastangų, kad veido išraiška neišduotų įniršio, kurį jis jautė. Jis nuleido knygą ant kelių ir tarė:

— Taip, žinau, bet jis niekada daugiau prie tavęs nebeprisiartins.

— Kodėl?

Apstulbintas tokio klausimo, Mitčelas apsistojo prie vienintelio vaikui suprantamo paaiškinimo, kurį galėjo sugalvoti.

— Todėl, kad jis manęs bijo.

— Kodėl?

Todėl, kad aš pasirūpinsiu, jog jis negalėtų prie tavęs prisiartinti, o jei pabandys, aš pats jį užmušiu.

— Todėl, kad aš žinau, kas jis toks, ir pasirūpinsiu, kad likusį gyvenimą jis praleistų... — jis neužbaigė keršto kupino sakinio, nes nenorėjo, kad sūnus pradėtų jo bijoti; tada vos nepaspringo juoku, kai Denis pamėgino padėti jį užbaigti.

— Ant atsarginių suolelio?

— Taip, — patvirtino Mitčelas.

— Kodėl dar?

— Kodėl dar jis manęs bijo? — Mitčelas ilgai ieškojo nuraminančio, bet neišgąsdinančio atsakymo ir tarė: — Todėl, kad aš daug didesnis už jį.

— Kodėl dar? — ragino Denis.

Mitčelas suprato, jog dvimetis įviliojo jį į pokalbio spąstus ir yra pasirengęs tęsti šį žaidimą visą naktį. Jis sklandžiai pasikeitė su juo rolėmis.

— O kaip tu manai, kodėl?

Denis akimirką žiūrėjo į jį nustebęs, tarsi atsakymas iš pat pradžių būtų buvęs akivaizdus.

— Nes tu esi mano tėtis.

Mitčelo širdis atsitrenkė į šonkaulius ir jis turėjo nuryti seiles, kad galėtų vėl kvėpuoti.

Denis suprato jo tylėjimą kaip abejonę.

— Mamytė taip sakė, — pabrėžtinai tarė jis, tarsi to turėjo pakakti bet kokioms Mitčelo dvejonėms išsklaidyti.

— Tavo mamytė teisi, — švelniai patvirtino Mitčelas. Ištiesęs ranką, jis išlygino antklodę aplink Denio petį. — Ką dar ji sakė?

— Mamytė sakė — tu atėjai į mano namus. Tu liepei žmonėms — „Suraskit Denį!“ Tu pasakei — „Parveškit Denį tiesiai namo!“ Ir jie — ir jie parvežė!

Jis susijaudinęs ir užsikirsdamas bėrė žodžius; tada atrodė, jog žodžiai apskritai pasibaigė, ir jis suraukė antakius, tarsi tai jį trikdytų. Mitčelas stebėjo jį, taip pat suraukęs antakius ir sutrikęs, nes buvo akivaizdu, jog Keitė įtikino jo sūnų, kad šiandien Mitčelas atskubėjo jo gelbėti ir tik jis vienas buvo atsakingas už jo saugų grįžimą. Ji tikriausiai norėjo, kad Denis žiūrėtų į tėvą kaip į didvyrį ir vis dėlto Mitčelas tikėjosi kaip tik priešingo elgesio.

Kiti Denio žodžiai grąžino Mitčelą į dabartį ir nuo jų vėl suspaudė gerklę.

— Tu greitai mane aplankysi? — paklausė jis ir pritardamas linktelėjo galva, ragindamas Mitčelą pasakyti taip.

— Taip, — šypsodamasis sukuždėjo Mitčelas. — Aplankysiu tave rytoj.

— Ir poryt? — Denis vėl linktelėjo galvą.

Jo sūnus, patenkintas ir didžiuodamasis suprato Mitčelas, akivaizdžiai paveldėjo jo gebėjimą pajusti, kada ir kaip pasinaudoti pranašumu. Tai buvo aiškus ženklas, kad Denis galėtų padaryti puikią karjerą įmonių įsigijimo ir susiliejimo srityje. Atsakydamas į jo klausimą, Mitčelas tarė:

— Ir poryt taip pat. — Tada nutarė iškelti dar vieną, labai svarbų klausimą. — Su manim atvyko ypatingas draugas. Jis vardu Kalis ir dabar yra apačioje. Jis miegos čia viršuje ir kai tik tu kur nors eisi, jis eis kartu su tavim.

— Ar jis toks pat didelis kaip tu?

Juokingai patenkintas, kad sūnus akivaizdžiai žiūri į jį kaip į milžiną, Mitčelas pasakė:

— Ne, tačiau jis labai labai stiprus.

Denis linktelėjo ir užsimerkė. Po kelių minučių jis jau miegojo, o Mitčelas žiūrėjo į mielą savo sūnaus veidelį, angelėlį juodomis garbanomis, tamsiomis blakstienomis, švelniais skruostais ir mažu, kvadratiniu smakru. Jo smakru — staiga suvokė Mitčelas. Jis atpažino tą smakrą, kiekvieną dieną skusdamasis žiūrėdavo veidrodyje į didesnę jo versiją. Rankutė, gulinti šalia kiškio galvos, buvo sumažinta Mitčelo ranka. Pasilenkęs, Mitčelas atsargiai pakėlė rankytę ir prispaudė prie lūpų.