Джудит Макнот - Lemties piršlys

Mitčelas pažvelgė į Kalį, itališkai liepė jam pasilikti apačioje ir nuėjo. Jis suprato, jog koridorius restorano gale ir viršun, į butą, vedantys laiptai yra vienintelės atpažįstamos detalės, kuriomis šis restoranas panašus į tą, kurį Keitė išgalvojo ir kuriuo pasinaudojo kaip fonu žavingoms istorijoms apie savo vaikystės išdaigas.

Tačiau jam buvo nesunku atpažinti pirmuosius du vyrus, kuriuos jis pamatė įžengęs į jaukią erdvaus buto svetainę. Tie patys detektyvai, kurie tardė Mitčelą, kai jis buvo įtariamas Viljamo nužudymu ir kurie fotografavo jį ir Keitę salose, dabar stovėjo virtuvėje ir žiūrėjo į jį. Grėjus Eliotas žengė pirmyn, ištiesė ranką ir liūdnai nusišypsojęs prabilo:

— Man labai gaila, kad mes ir vėl susitinkam tokiomis sunkiomis aplinkybėmis...

Mitčelas ignoravo jo ištiestą ranką ir numanomą užuojautą.

— Ar ką nors sužinojote?

Grėjui atsakius neigiamai, Mitčelas apsigręžė, tikėdamasis kur nors kambaryje išvysti Keitę, tačiau jam vaizdą užstojo kresnas vyras, smėlio spalvos plaukais, žaliomis akimis ir kunigo apykakle.

— Aš esu Keitės dėdė, Džeimsas Donovanas, — prabilo kunigas, ištiesdamas ranką ir tyrinėdamas Mitčelo veidą. — Jūs, savaime aišku, Mitčelas.

— Savaime aišku, — su pašaipa pritarė Mitčelas. Jis paspaudė kunigui ranką, o tada užbaigė mandagybes. — Kur ji?

Nė kiek nesutrikęs dėl Mitčelo atšiaurumo ir pagarbos stokos, kunigas pasisuko ir mostelėjo ranka į koridorių tolimajame svetainės kampe. — Denio miegamasis už pirmų durų dešinėje, — ramiai tarė jis. — Keitė ten.

Įžengęs į Denio kambarį ir išvydęs Keitę, Mitčelas mažiausiai tikėjosi pajusti gailesčio antplūdį, tačiau būtent tai jis ir jautė. Ji sėdėjo supamajame krėsle šalia Denio lovos, užmerkusi akis ir atlošusi galvą, prie krūtinės spausdama didelį pilką kiškį nulinkusiomis ausimis. Vieną basą koją pasikišusi po savim, kita ji lingavo krėslą pirmyn ir atgal. Kiti minkšti žaislai, visi puikūs, buvo tvarkingai išrikiuoti ant grindų jai už nugaros, tačiau išblukęs, nešvarus kiškis jos rankose atrodė lyg jį būtų vilkusi mašina... arba mažas berniukas, kuris visur jį tampėsi su savim.

Miegamasis buvo įrengtas taip, kad džiugintų vaiką ir lavintų jo vaizduotę, apsižvalgęs pastebėjo Mitčelas. Sienas puošė ryškios džiunglių freskos su keistais gyvūnais ir spalvotais paukščiais, išnyrančiais iš aukštos žolės ir laigančiais vešlių medžių šakomis, kurios stiebėsi į viršų ir iš dalies per lubas.

Ant sienos jam iš dešinės, vaikui pasiekiamame aukštyje, buvo pakabintos dvi ilgos lentynos, pilnos žaislinių sunkvežimių. Prie sienos kairėje stovėjo maža lova su tariama apsaugine tvorele vietoj galvūgalio, medyje išdrožinėtomis papūgomis, aromis, kanarėlėmis ir ilgauodegėmis papūgomis, tupinčiomis ant baltų lentų — visos jos kietai miegojo.

Mėgindamas susitaikyti su mintimi, jog stovi miegamajame, kuris priklauso jo dvejų metukų sūnui, apie kurio egzistavimą nežinojo, Mitčelas pažvelgė į moterį, pastojusią tą nepamirštamą meilės naktį. Apsirengusi džinsus ir geltoną megztinį aukštu kaklu, ant pečių krentančiais palaidais raudonais plaukais ir rusvomis blakstienomis, nuleistomis ant nepaprastai išblyškusių skruostų tarsi išlenktomis vėduoklėmis, ji atrodė skausmingai vieniša, visiškai neapsaugota ir labai jauna...

Tačiau juk Keitės Donovan išvaizda visada buvo apgaulinga, priminė sau Mitčelas. Jos tikrosios prigimties, beribio pasipūtimo ir įžūlumo įrodymas buvo visur aplink jį, miegamajame sūnaus, kurio jis nepažinojo ir kuris nepažinojo jo; sūnaus, iš kurio ji visiškai atėmė bendravimą su tėvu — visiškai taip pat, kaip buvo auginamas Mitčelas. Tokios mintys nubraukė Mitčelo gailestį ir sugriežtino toną, kuriuo jis pranešė apie savo atvykimą dviem trumpais žodžiais:

— Sveika, Keite.

Visas jos kūnas sudrebėjo iš šoko, akys staiga atsimerkė ir ji įsispoksojo į jį, negalėdama patikėti. Tada nusišypsojo jam drovia šypsena ir pažvelgė su drąsia šiluma, o jos plačiose smaragdinėse akyse spindėjo dėkingumo ir slepiamo sielvarto ašaros.

— Ačiū tau, — sušnibždėjo ji.

Tai buvo vienas iš tų kelių kartų Mitčelo brandžiame gyvenime, kai jį apleido gebėjimas išlikti šaltakraujiškai objektyviam ir logiškam, ir jis žiūrėjo į ją suglumęs ir abejodamas. Sužeistomis žaliomis akimis, pakeltomis į jį, ir banguotais raudonais plaukais, tarsi mantija dengiančiais jos pečius, Keitė Donovan priminė jam sielvartingą Airijos Madoną, narsiai besistengiančią šypsotis pro ašaras...

Tą pačią „Madoną“, ciniškai priminė sau Mitčelas, kuri linksminosi Sen Martene, įsodinusi jį į dvasines ir fizines sūpynes, tada paliko stovėti prieplaukoje, laukiantį jos kaip kvailą, meilės kankinamą mokinuką, pati išskrisdama atgal į Čikagą su Evanu Bartletu.

Mitčelas tuoj pat emociškai užspaudė jų praeities istoriją ir susitelkė tik į dabartinę situaciją.

— Už ką tu man dėkoji? — trumpai paklausė jis.

Iki šios akimirkos Keitė buvo nutarusi likti supamajame krėsle, leisdama tam, ką ji manė sapnuojanti, išsiskleisti jai priešais akis, tačiau Mitčelo atžarus tonas trenkė jai tarsi perspėjantis antausis, nusviesdamas į realybę, kurioje buvo ir jis, ir padarydamas tai kankinamai staigiai.

Vis dar spausdama kiškį, ji atsistojo, kad tinkamiau išreikštų savo pagarbą ir dėkingumą, ir atsakė į jo klausimą rimtai ir formaliai:

— Dėkoju, kad paskolinai pinigų išpirkai. Aš jau daviau tavo advokatams skolos raštą ir paprašiau parengti oficialią paskolos sutartį. Aš pasakiau jiems, jog įkeisiu savo restoraną ir grąžinsiu tau pinigus per dvidešimt metų...

Ji užsikirto supratusi, jog neabejotinai per švelnūs jos siūlomi skolos grąžinimo terminai jį taip siutino, jog jo akys pavirto ledo šukėmis, o žandikaulį ėmė tampyti tikas. Tada jai dingtelėjo, jog jis vis dar gali apsigalvoti dėl paskolos, ir nutarė, jog kuo greičiau jis išvažiuos, tuo geriau, kad tik paliktų dešimt milijonų dolerių.

— Atiduosiu paskolą per penkiolika metų, gal net dar greičiau, ir, savaime suprantama, sumokėsiu palūkanas, — pridūrė ji skubiai. — Aš esu moki, o mano restoranas klesti; aš sutiksiu su visomis tavo sąlygomis. Tik nurodyk sąlygas savo advokatams ir aš pasirašysiu paskolos dokumentus. — Paskutinį kartą desperatiškai mėgindama išlaikyti nuoširdų santykį bei parodyti dėkingumą ir dėmesį, tuo pat metu bandydama įtikinti jį išvažiuoti, Keitė atsargiai tarė: — Tau nebuvo reikalo pačiam atvažiuoti, nors, — sumelavo ji, — aš labai džiaugiuosi, kad tu atvykai. Tačiau tau nėra prasmės likti. Nepadarysi nieko daugiau, nei jau padarei...

Įsiutintas, kad ji turi įžūlumo stovėti čia ir elgtis taip, lyg jam visiškai nerūpėtų pagrobtas sūnus ir jis neturėtų jokios teisės čia būti ar įsitraukti į šį reikalą kaip nors kitaip, nei vien „paskolindamas“ jai išpirkos pinigus, Mitčelas ją trumpai ir šaltai įspėjo.

— Nedėkok man ir nevaryk lauk. Kai tik berniukas saugiai grįš namo, mūsų lauks labai ilgas, labai nemalonus susitikimas, kuriame dalyvaus ir advokatai.

— Nevadink jo berniuku, — nuožmiai atkirto Keitė. — Jo...

— Kodėl ne? — atšovė Mitčelas. — Tu velniškai gerai pasirūpinai, kad aš negalėčiau jo vadinti savo sūnumi. Iki šios dienos aš net nežinojau, jog jis egzistuoja.

— Aš išbraukiau tave iš sąrašo žmonių, kuriuos turėjau apie tai informuoti, kai paskutinį kartą mums susitikus tu pavadinai mane amoralia kale! — sviedė Keitė su karštu sarkazmu. — Be to, tu juk išsiskyrei su paskutiniąja moterimi, norėjusia pagimdyti tavo vaiką... — Jos trumpas stiprėjančio įtūžio protrūkis nuslopo suvokus, jog tol, kol ji stovi čia ir ginčijasi, Denis yra žiaurių pašaliečių rankose. — Eik lauk! — įniršusi sušnibždėjo ji, tada atsuko jam nugarą. — Išeik ir palik mane vieną!