Джудит Макнот - Lemties piršlys

Bet dar blogiau — daug, daug blogiau — buvo tai, jog kitą dieną Sen Marteno viešbutyje jis iš tiesų leido jai išgauti prisipažinimą, jog su ja jis jaučiasi magiškai. O blogiausia tai, kad tuo metu jis pats tuo tikėjo.

Per dvi trumpas dienas Keitė Donovan sugebėjo jame atrasti silpnybę, apie kurios egzistavimą jis niekada neįtarė — nekantrų, naivų, sentimentalų patiklumą, kuris užliedavo jį pasibjaurėjimu kaskart, kai prisimindavo su ja praleistą laiką. Gėda ir pasibjaurėjimas buvo vieninteliai su ja susiję jausmai, kuriuos jis vis dar jautė, todėl nusprendė vengti bet kokių minčių apie ją ar net jos vardo minėjimo. Kartą supratęs, kokia ji buvo iš tiesų, jis atsigavo ir pamiršo ją itin lengvai. Tik vieno jis negalėjo pamiršti — to fakto, jog buvo minkštas naivuolis jos rankose.

Per beveik trejus metus, praėjusius nuo to vakaro, jis kelis kartus lankėsi Čikagoje, bet jos vardą girdėjo tik du kartus: kitą dieną po labdaros koncerto Metas nerūpestingai pasiteiravo apie Mitčelo ir Keitės susidūrimą ir Mitčelas šiurkščiai jam atsakė, jog Keitės Donovan tema baigta. Visiems laikams.

Po poros mėnesių Mitčelas vėl atskrido į Čikagą aplankyti sergančio senelio. Viešnagės metu teta Olivija primygtinai prašė palaikyti jai kompaniją per vakarienę Glenmuro užmiesčio klube, — Vajatai buvo jo steigėjai. Čia ji galėjo surengti karališką priėmimą ir tuo pačiu metu pasipuikuoti Mitčelu. Kaip Mitčelas jau buvo pastebėjęs, Olivija Hebert buvo daug daugiau nei vien aukštuomenės žinių šaltinis; ji buvo visuotinai pripažįstama kaip neginčijamas autoritetas, turintis žinių apie viską, kas susiję su penkių tikrosios Čikagos „aristokratijos“ kartų kilme, ryšiais ir veikla. Iš tikrųjų ji buvo žmogiškoji detalių enciklopedija, apimanti penkias savo socialinio sluoksnio kartas, nuo seniai mirusių protėvių iki šių dienų paauglių. Būdama našlė ir neturėdama savo vaikų, kurie galėtų užpildyti jos gyvenimą ar užimti jos gyvą protą, ji aiškiai apsistatę kitų žmonių gyvenimais. Tačiau labiausiai Mitčelą stebino tai, kaip tiksliai ji sugeba sudėlioti viską, ką žino. Nesvarbu, prieš kiek laiko kas nors buvo nutikę, ji atsiminė datas, žmones ir net tuo metu vykusius pokalbius — ir taip detaliai ir tiksliai, jog Mitčelui būnant su ja, ją pažįstantys žmonės dažnai stabtelėdavo, norėdami paklausti ar pasitikrinti kokį nors faktą. Kiti sustodavo, kad praneštų ar sužinotų kokią sensacingą naujieną, ir ji su džiaugsmu dalyvaudavo bet kokioje operacijoje, bet vargas kiekvienam, kuris mėgindavo papasakoti jai ką nors, jos žiniomis, ne visiškai tikslaus. Tarp Čikagos diduomenės Olivija buvo tolygi Hedai Hoper17 ar Lizai Smit18, tačiau skirtingai nei tos moterys, kurios specializavosi „vidiniuose“ ganduose, Olivija Hebert niekino paskalas ar perdėjimą. Kad ir kaip būtų mėgusi gandus, ji didžiavosi savo tikslumu.

Labai dažnai ji mėgindavo pasidalyti savo žiniomis su Mitčelu, kuris visada pridengdavo nuobodulį patenkinta šypsena, tačiau kai vakarienės Glenmure metu ji prabilo apie Keitę Donovan — o dar pabandė išgauti informacijos iš jo — jam nebuvo nei nuobodu, nei linksma. Ji iškėlė šį klausimą vakarienei pasibaigus, baigdama savo creme brulee, tačiau padarė tai su tokiu apsimestiniu abejingumu, kad Mitčelas iškart suprato, jog ji kažkodėl įtaria įžengusi į pavojingą teritoriją. Žiūrėdama sau į kelius, ji pakėlė servetėlę, elegantiškai prilietė ją prie lūpų ir ištarė su apgaulingu naivumu:

— Kai tu buvai čia paskutinį kartą labdaros koncerto vaikų ligoninei metu, aš pristačiau tave Keitei Donovan, Evano Bartleto sužadėtinei. Ar pameni ją, brangusis?

Užuot linktelėjęs, Mitčelas atsilošė kėdėje ir tylėdamas spoksojo į ją.

— Taigi jie jau nesusižadėję, — tarė žvelgdama į jo primerktas akis, tada vėl skubiai priglaudė servetėlę prie lūpų. — Po kelių savaičių sužadėtuvės buvo nutrauktos. Sklinda gandai, jog Evanas ir Henris nutarė, kad iš tiesų ji netiko būti ponia Bartlet ir Evanas ją metė. Jis susitikinėjo su keliomis kitomis moterimis, tačiau taip pat pasakė kelis nedžentelmeniškus dalykus apie Keitę. Aš negalėjau nepastebėti šiek tiek įtemptos atmosferos tą vakarą labdaros koncerto metu, kai pristačiau tau Keitę. Tarsi judu jau būtumėt buvę pažįstami ir dėl ko nors susipykę. Ar tai tiesa?

Užuot atsakęs, Mitčelas pamojo padavėjui, kad atneštų jų sąskaitą.

Jos veidas paniuro.

— Aš tikėjausi, jog mudu pasimėgausim taurele šerio, kaip visada darom vakarieniaudami drauge. Ar vakarienė jau baigta?

— Ar šis pokalbis baigtas visam laikui? — atrėmė Mitčelas, padavėjui skubiai prisistačius prie jų staliuko.

Ji spoksojo į jį apdairiai susipratusi, nuolankiai linktelėjo, sudėjo rankas ant stalo ir pažvelgė į jas; tada netvirtai įkvėpė ir greitai sumirksėjo. Suprasdamas, jog sugniuždė ją, Mitčelas paprašė padavėjo atnešti dvi taureles šerio, o ne sąskaitą. Tačiau to buvo negana, kad jis palengvintų kaltę, kurią dabar jautė dėl to, jog su absurdiška ir nereikalinga jėga įkalė savo nuomonę apie Keitę Donovan pagyvenusiai tetai, kuri paprastai būdama su juo spinduliuodavo iš malonumo.

Mitčelas susimąstęs stebėjo nuleistą tetos galvą ir platų juodo aksomo kaspiną, kuriuo jos tankūs balti plaukai buvo surišti į tvarkingą kuodą. Jis svarstė geriausią būdą situacijai neutralizuoti. Nepaisant senyvo amžiaus, jo teta buvo sumani, smalsi ir beviltiška romantikė. Ir būtent dėl to, suprato Mitčelas, prieš kelias minutes pasireiškusi jo nepaprastai neigiama reakcija galėjo priversti ją įsivaizduoti, kad jis puoselėja Keitei Donovan kažkokius slaptus, be atsako jausmus. Negalėdamas ir nenorėdamas aptarinėti šios temos su teta, Mitčelas uždėjo ranką jai ant rankos ir pakvietė tetą šokti.

Nei ji, nei kas nors kitas daugiau niekada neužsiminė jam apie Keitę ir per ateinančius mėnesius jis atleido sau už aklą susižavėjimą ja. Mitčelas suprato, jog visišką sveiko proto praradimą tikriausiai lėmė jų pažinties laikas, o ne silpnaprotystės ir skysto sentimentalumo blykstelėjimas, kurį jis iš pradžių kaltino. Juk gal tik keli mėnesiai prieš jo kelionę į Angiliją Viljamas susirado jį ir apvertė visą Mitčelo supratimą apie save ir savo gyvenimą. Viljamas pradėjo pateikdamas Mitčelui faktus apie jo gimimą, tada pristatė jam šeimą, drauge su pagyvenusia senelio seserimi, kuri jaudino Mitčelą iki širdies gelmių, ir senstantį, despotišką senelį, kuris Mitčelui sukėlė įvairiausių prieštaringų reakcijų. Per kelias savaites — ir iš dalies prieš savo valią — Mitčelas pagavo save galvojant apie gražią ir švelnią Viljamo žmoną Karoliną kaip apie „savo brolienę“, o apie jaunąjį Bilį, kaip apie „savo sūnėną“. O dar Viljamas... Jei Mitčelą kada nors būtų paprašę aprašyti, kaip jis įsivaizduoja idealų brolį, būtų apibūdinęs Viljamą net jo nepažinodamas. Daug anksčiau, nei Mitčelas leido sau laikyti visus kitus savo giminaičiais, Viljamas jo mintyse jau buvo „mano brolis“. Ir tada Viljamas dingo. Taip pat greitai ir staiga, kaip įžengė į Mitčelo gyvenimą, jis buvo iš jo išplėštas.

Turint galvoje visą tą Mitčelo gyvenimo suirutę, kurią jis patyrė prieš pat sutikdamas Keitę, buvo logiška — ir atleistina — kad jiems susipažinus jo budrumas buvo sumenkęs, o sveikas protas gerokai susilpnėjęs. Tiesa buvo ta, jog jis niekada negalvodavo apie ją, išskyrus tuos nepaprastai retus atvejus, kai koks nors žmogus ar daiktas ją primindavo. Kai taip atsitikdavo, ji trumpai sumirgėdavo jo galvoje tartum blausi vos rusenančios žvakės liepsna, o tada paprasčiausiai... pradingdavo.