Джудит Макнот - Lemties piršlys

Mitčelas staigiu judesiu atidarė automobilio dureles ir išlipo, o jam iš paskos Kalis — budrus ir akylas.

— į tave nukreipta televizijos kamera nuo štai to balto furgono stogo, — perspėjo Kalis, jiems einant palei užtvarą ir bandant prasibrauti pro mašinas ir žmones. — Galbūt jie tokie smalsūs dėl to, kad mes išlipome iš limuzino.

— Žurnalistų gera atmintis, — kategoriškai atsiliepė Mitčelas. Bilio teismo metu kilus didžiuliam žiniasklaidos sujudimui, Mitčelas veikė kaip Vajatų šeimos atstovas, todėl žinojo, jog sunku tikėtis pasiekti paradines restorano duris neatpažintam ir nepamačius į veidą atstatytų mikrofonų. — Nekreipk į juos dėmesio ir nesustok. — Jis pasisuko šonu, norėdamas praeiti tarp dviejų policijos mašinų bamperių, ir pridūrė: — Įėjęs į restoraną, angliškai nebekalbėk. Aš noriu žinoti, kas vyksta, o žmonės laisviau kalbės šalia to, kuris, jų nuomone, nesupranta, ką jie sako.

Iš savo pozicijos priekiniame Keitės Donovan buto, esančio virš restorano, lange, detektyvas Makneilas žiūrėjo, kaip iš limuzino išlipa du vyrai — labai aukštas ir šiek tiek žemesnis. Abu atrodė liekni ir atletiški, abu tamsiaplaukiai ir abu vilkėjo kostiumus, tačiau aukštesnysis nešėsi portfelį bei ėjo dideliais žingsniais ir tiesiais pečiais, kaip žmogus, nepaprastai pasitikintis savimi. Makneilas nematė jo veido; jis atpažino Mitčelą Vajatą iš jo ūgio, eisenos, plačių pečių laikysenos ir atsainaus abejingumo miniai ant šaligatvio ir jo link skubantiems žurnalistams bei fotografams.

Skirtingai Mitčelo abejingumui, vyras greta jo judėjo ypač budriai ir šiek tiek agresyviai. Jei būtų nešęsis portfelį, tas būtų atrodęs ne vietoje. Jis atrodė taip, lyg būtų turėjęs neštis kažką kita... gal pistoletą? O tai reiškė, jog jis tikriausiai buvo... asmens sargybinis?

Makneilas dar akimirką stebėjo vyrus, tada pažvelgė per petį ir pranešė savo išvadą Grėjui Eliotui, kuris sėdėjo ant kėdės prie baro virtuvėje ir niūriai žiūrėjo į vieną tašką, po ranka laikydamas belaidį telefoną. Šalia jo sėdėjo tėvas Donovanas, pasidėjęs alkūnes ant baro, o kaktą nuleidęs ant sunertų rankų išvargusio maldininko poza. Keitė Donovan prieš kiek laiko nuėjo į sūnaus miegamąjį, norėdama ten palaukti, kol ateis skambučio dėl išpirkos laikas. Nenutuokdamas, ar Vajato atvykimas bus sutiktas kaip gera žinia ar bloga, Makneilas prašneko tyliai, kad girdėtų tik tie du vyrai.

— Vajatas čia, — tarė jis.

Tėvas Donovanas pakėlė galvą ir karštai sušuko:

— Ačiū Dievui! Pasirūpinkit, kad jis tuoj pat pakiltų čionai.

Grėjus griežtai pažvelgė į tėvą Donovaną.

— Galbūt būtų geriau, jei nueitumėt apačion ir įkalbėtumėt jį palaukti ten kartu su savo advokatais. Jei norės aktyvesnio vaidmens, galėtume paprašyti padėti atsakinėti į skambučius karštąja linija.

— Jis su tuo nesutiks, o ir neturėtų būti prašomas. Sprendžiant iš to, ką kadaise man pasakojo Keitė apie jo ankstesnį elgesį, aš nemanau, jog tas vyras galėtų pasielgti „teisingai“, tačiau šiandien jis tai padarė dukart ir padarė puikiai. Pirmiausia jis nedelsdamas suorganizavo išpirkos pinigus ir be jokių atsikalbinėjimų. Dabar jis atvyko čia, kad kartu su Keite lauktų žinių apie jų sūnų, o tai kaip tik ir yra tinkamas ir teisingas elgesys.

— Visiškai sutinku, tačiau... — pradėjo Grėjus, tada nutilęs pažvelgė į Makneilą ir tarė: — Paskambink pareigūnams prie paradinių durų ir liepk jiems pravesti Vajatą pro minią kaip įmanoma greičiau ir neatkreipiant į jį nereikalingo dėmesio. Jei žiniasklaida jį atpažins, jo atvykimas sukels spėliojimų laviną, o aš nenoriu, kad kas nors atitrauktų visuomenės dėmesį nuo Denio pagrobimo.

Makneilas linktelėjo ir Grėjus atsisuko į tėvą Donovaną, kad paaiškintų savo susirūpinimą dėl Vajato atvykimo.

— Aš pritariu, kad šiandien jis elgėsi puikiai — tiesą sakant, daugiau nei puikiai — tačiau Keitės padėtis šiuo metu yra įtempta ir apgaulinga, o kai Vajatas užlips čia, jis tikriausiai bus... — Grėjaus galvoje sukosi frazė nepaprastai užsišikęs, ir jis spoksojo į kunigą, visiškai neįstengdamas sugalvoti tinkamo pakaitalo, todėl ištarė pirmą nesąmonę, užplaukusią ant liežuvio. — Jis ne šventasis.

— Patikėkit manim, kai aš sakau, — šiek tiek liūdnai atsakė tėvas Donovanas, — jog nepuoselėju nė menkiausios iliuzijos, kad Mitčelas Vajatas turi nors kruopelytę „šventumo“. Tačiau, — užbaigė jis žvalesniu balsu, — tai nekeičia fakto, kad jis turi teisinę, moralinę ir etinę teisę — ir pareigą — būti su mumis viršuje ir sulaukti viso to dėmesio, kuris jam priklauso kaip Denio tėvui.

48 skyrius

Du policininkai buvo paskirti budėti po žalia stogine prie paradinių durų, o dar vienas stovėjo ant šaligatvio krašto, matyt, laukdamas Mitčelo, kuris tuo metu jau buvo visiškai apgultas bataliono žurnalistų, atpažinusių jį ir bandančių išgauti pareiškimą. Policininkas nuo šaligatvio prasiskynė pro juos kelią pas Mitčelą.

— Eikite su manimi, pone Vajatai, ir su niekuo nekalbėkit, — tarė jis, tada apsisuko ir pradėjo irtis paradinių durų link.

Mitčelas nusekė policininkui iš paskos, rūpestingai išlaikydamas abejingą veido išraišką. Televizijos kameros tuo metu sekė jo žingsnius, o iš visų kampų krito kruša rėksmingų klausimų...

— Pone Vajatai, kodėl jūs čia?

— Ar jūsų sūnėnas Bilis su tuo susijęs?

Kitas žurnalistas pataikė tiesiai į tikslą:

— Ar jūs esate Denio tėvas?

Mitčelas sugriežė dantimis, kad susivaldytų nesušukęs“ Taip? Jis užaugo klausdamas savęs, kas yra jo tėvas ir netyčiomis nugirsdamas, kaip suaugusieji spėlioja jo kilmę jam už nugaros. Dėl Keitės kaltės jo sūnus dabar pateko į tokią pačią žeminamą padėtį ir visa Čikaga spėliojo. Vienintelė priežastis, sulaikiusįjį nuo patvirtinimo žurnalistams, jog jis yra Denio tėvas, buvo baimė, kad tai gali sukelti dar didesnį pavojų jo sūnui.

Vienas iš policininkų, saugančių įėjimą, suėmė puošnią žalvarinę sunkių medinių durų rankeną ir pravėrė jas tiek, kad Mitčelas, Kalis ir juos lydėjęs policininkas galėtų pralįsti. Jiems įėjus, durys užsidarė, nepraleisdamos išorinio triukšmo. Lyginant su juo, erdvaus restorano viduje buvo tylu tarsi kape, tačiau jis tikrai nebuvo tuščias.

Tolimajame pagrindinės restorano salės kampe, kairėje, buvo sustatytos dvi ilgos eilės stalų, už kurių sėdėjo mažiausiai du tuzinai žmonių. Jie atsiliepinėjo skambančiais telefonais, kurie akivaizdžiai buvo naujai instaliuoti, nes jų laidai buvo bet kaip išvedžioti ant grindų. Keli restorano darbuotojai rūpinosi, kad kavos puodeliai būtų pilni, ir dalijo sumuštinius ypatingosios paskirties būriui prie telefonų, o kiti tuo metu akylai sekė, aiškiai tikėdamiesi kokio nors ženklo, jog vienas iš žmonių prie telefonų sulaukė gerų žinių.

Pyrsonas ir Levinsonas sėdėjo šalia gretimo staliuko, per vidurį pasistatę du juodus lagaminėlius, ir atvirai klausėsi žmonių, budinčių prie telefonų.

— Prašau eiti čia, — pasakė Mitčelui policininkas ir abu advokatai staigiai atsisuko, norėdami pamatyti atvykėlį. Mitčelas linktelėjo jiems, tačiau nesustodamas sekė policininkui iš paskos. O šis, atrodo, vedė jį prie plačių durų užpakalinėje restorane dalyje, atsidarančių į virtuvę, kurioje būriavosi dar daugiau darbuotojų. Tačiau virtuvėje policininkas pasuko į dešinę ir nuėjo ilgu plokštėmis apmuštu koridoriumi tarp kabinetų. Laiptai koridoriaus gale vedė viršun, į laiptų aikštelę atvertomis durimis. Policininkas mostelėjo jos link, sustojo ir pasitraukė į šalį, leisdamas Mitčelui praeiti. — Butas viršuje, — tarė jis.