Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Niekas iki šio ryto nežinojo apie berniuką, kol jo motina paskambino Metui ir papasakojo, — pasakė Mitčelas, sustingusiu žvilgsniu žiūrėdamas pro šoninį langą, o jo kantrybė jau seko, nes laikas ėjo, o nė vienas iš jo advokatų neskambino. — Šią akimirką žinau tik tiek, kad jis laikomas norint gauti dešimties milijonų dolerių išpirką...

Norėdamas gero ir akivaizdžiai stengdamasis nuraminti Mitčelą, Kalis ištarė:

— Galbūt ji meluoja, jog tu esi tėvas, nes jai reikia turtuolio, kuris duotų pinigų, kad galėtų atgauti savo berniuką.

— Ji nemeluoja.

— Kaip tu gali būti toks tikras?

— Kai Čikagos policija tyrė mano brolio mirtį, aš daviau jiems savo DNR pavyzdį. Šįryt valstijos prokuroras garantavo Metui Farelui, jog gali pateikti DNR įrodymus, kad aš esu tėvas.

Kalbėdamas jis spoksojo į tylintį mobilųjį telefoną, sukandęs dantis iš nekantrumo, ir staiga nusprendė, jog jau pakankamai ilgai laukė, kad advokatai jam paskambintų. Jis atvertė telefono dangtelį kaip tik tą akimirką, kai jo ekraną nušvietė įeinantysis skambutis ir jame pasirodė Deivido Levinsono vardas.

— Mitčelai, kas nutiko? — paklausė Levinsonas, sugebėdamas atrodyti susirūpinęs, skubantis, ramus ir visiškai kompetentingas — visoks vienu metu. — Mes su Bilu čia teikiam labai svarbų prašymą teisėjui, kuris yra stipriai peršalęs ir paniuręs. Man pavyko sukombinuoti penkių minučių pertrauką, kai mano sekretorė atsiuntė raštelį, kuriame buvo parašyta, jog tau iškilo nenumatytas atvejis, tačiau...

— Tau prireiks ne pertraukos, o atidėti bylą, — atžariai nutraukė jį Mitčelas, tada papasakojo, kas iš tiesų atsitiko.

Išsigandęs Levinsonas tylėdamas klausėsi tų skurdžių informacijos nuotrupų, kurias jam galėjo pateikti Mitčelas apie savo nežinomą sūnų ir jo pagrobimą.

— Tai viskas, ką tu žinai? — pratarė jis.

— Taip, ir tai viskas, ką aš žinosiu, kol tu man neperskambinsi, — kandžiai priminė jam Mitčelas. — Tačiau teikti man informaciją nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia yra... — tarė jis ir bendrais bruožais nusakė finansinius planus, dėl kurių pokalbio metu jau susitarė su savo Niujorko bankininku Džeimsu Filsonu. — Filsonas derina viską su Čikagos bankais, — užbaigė jis, — tačiau man reikia, kad tu palaikytum ryšį su Filsonu, kol aš skrisiu. Jis pasakys tau, kurie bankai parūpins grynųjų ir kur reikės susitikti su kurjeriais, kurie pristatys pinigus. Išsiaiškink, kur yra Donovano restoranas ir išrink vietą mainams kur nors netoliese. Restorane, be jokios abejonės, knibždėte knibždės policijos, todėl dėl savo saugumo neturėtum rūpintis, tačiau atlikdamas mainus ar atvykęs į restoraną pasistenk neatkreipti į save dėmesio.

— Dėl to nesirūpink. — Levinsonas nervingai iškvėpė, tačiau atrodė nusiteikęs ryžtingai, net ir abejodamas dėl Mitčelo metodų. — Kodėl tu nenori, kad kurjeriai pristatytų pinigus į restoraną? Arba dar geriau, kodėl neleisti bankams atsiųsti jų šarvuotu automobiliu?

Mitčelas prisivertė paaiškinti.

— Praėjusiais metais Romoje pagrobėjai pamatė, kaip šarvuotas automobilis atveža išpirką, ir nusprendė, jog nebėra prasmės laikyti auką gyvą.

Akimirką patylėjęs, Levinsonas prabilo:

— Ar tu nori, kad kas nors restorane žinotų, jog tu atvyksti?

— Ne, aš noriu, kad tu gautum informaciją, o ne ją dalytum. Aš nenoriu, kad policininkai ar kas nors kitas pasitiktų mane surepetuotais atsakymais ir paaiškinimais.

Tada Mitčelas padėjo ragelį, tačiau pokalbis su Levinsonu, ypač jo pabaiga, atskleidė aštrią, kankinamą realybę, kuri anksčiau atrodė tik skaudus košmaras.

Kalis girdėjo visą pokalbį ir užvertė Mitčelą klausimais, akivaizdžiai stengdamasis neleisti jam ilgiau apsistoti prie pagrobimo Romoje mirtinos baigties.

— Kai susitiksiu su savo naujuoju sūnėnu, kaip man į jį kreiptis?

— Ką?

— Koks tavo sūnaus vardas?

Mitčelo galvoje buvo tokia suirutė, jog jis neįstengė prisiminti, ar Metas Farelas rytinio pokalbio metu minėjo jo sūnaus vardą. Ir net mėgindamas prisiminti pokalbį, jis įstengė aiškiai atgaminti tik jo pradžią, nes tada Metas dar nebuvo numetęs „bombos“. „Keitė Donovan turi berniuką, kurį šįryt pagrobė miesto parke... jo auklė buvo be sąmonės... policija paskelbė paiešką... pagrobėjai reikalauja dešimties milijonų dolerių išpirkos, kitaip grasina jį nužudyti. Šiandien aštuntą valandą vakaro jie paskambins ir perduos nurodymus. Keitė paskambino man prieš kelias minutes, su ja buvo Grėjus Eliotas... Aš su juo kalbėjau. O tada nukrito bomba: Jis tavo sūnus, Mitčelai.

Po to Metas dar kažką kalbėjo, tačiau Mitčelo smegenys ir jausmai jau buvo perkrauti, ir nors jis klausėsi, dabar neįstengė prisiminti, ką girdėjo.

— Aš nežinau jo vardo, — atsakė Mitčelas į Kalio klausimą. — Nemanau, kad Metas Farelas man jį pasakė.

— O jo motina, kaip tu su ja susipažinai? — neatstojo Kalis. — Kur tai nutiko? Akivaizdu, kad judu gerai sutarėt. Kokia ji?

— Mes buvom menkai pažįstami, — atsakė Mitčelas šaltu, irzliu tonu, kuris įspėjo Kalį daugiau šia tema neklausinėti. — Ji tiesiog moteris, su kuria susipažinau būdamas salose. Tarp mūsų buvo nereikšmingas romaniūkštis, trukęs dieną ar dvi, o tada buvo atrastas mano brolio kūnas. Aš parskridau į Čikagą ir užmiršau tą pažintį.

Mitčelas žinojo, jog paskutinis sakinys nebuvo visiškai teisingas. Nesmagi tiesa buvo ta, jog jis siaubingai jos ilgėjosi, nuo pat tos akimirkos, kai ji paliko jį stovintį Sen Marteno prieplaukoje iki to vakaro, kai sutiko ją labdaros koncerte ir pamatė, kokia tuščia manipuliuotoja ir apgavikė ji buvo. O per tą trumpą laiko tarpą tarp šių akimirkų jis išgyveno visas žeminančias abejones ir apgailestavimus, skausmingą ilgesį ir sumišimą, kaip vyras, kuris prarado kažką, ko nepaprastai troško ir arogantiškai tikėjo jau gavęs.

Protu jis suvokė, jog pasirinkusi išvykti iš Sen Marteno su savo vaikinu, užuot prieplaukoje susitikusi su Mitčelu, Keitė paprasčiausiai pasielgė taip, kaip jai atrodė teisinga. Jis tai suprato, tačiau jo apsvaigusios smegenys negalėjo suprasti, kaip ji nesuvokė, jog tai jis buvo teisingas pasirinkimas.

Jis žinojo, jog vienintelis protingas kelias išspręsti šią situaciją buvo palikti ją praeityje, o vienintelis būdas tai padaryti buvo liautis apie ją galvojus. Pamiršti ją buvo vienintelis sprendimas, ir vis dėlto jis nuolat priversdavo save išgyventi saldžias prisiminimų kančias. Jis, kuris nepaprastai gerai mokėjo padalyti skyriais nerimą keliančias emocijas ir atsitverti nuo iš tiesų skausmingų, negalėjo — ne, nenorėjo — išstumti Keitės Donovan iš savo sąmonės, kur, jis žinojo, jos neturėjo būti.

Keitė nusprendė pasilikti su savo vaikinu, o ne su Mitčelu. Jis pralaimėjo kovą dėl jos kitam vyrui ir tai buvo velniškai skaudu. Jis gulėdavo naktimis, negalėdamas užmigti ir bandydamas suprasti, kodėl ją prarado, galvodamas apie būdus, kurie būtų galėję užkirsti tam kelią. Jis taip darydavo netgi po to, kai suprato, jog elgiasi kaip susisielojęs, pamestas meilužis — banali frazė, kurios jis niekada neįsivaizdavo taikysiąs sau.

Visa tai staiga nutrūko tą vakarą, kai jis sužinojo, jog Keitė yra Evano Bartleto sužadėtinė, ir žiūrėjo, kaip ji eina jo link su koketiška šypsena veide. Ji buvo tikra apsimetėlė, o jis ją įsimylėjo. Viloje Angilijoje jau po trijų valandų jis norėjo jos taip stipriai, kad leido išgauti iš jo informaciją apie Viljamą, tada galantiškai pasisiūlė palaukti iki rytojaus, nenorėdamas įžeisti švelnių jos jausmų, permiegodamas su ja jos vaikino viešbučio numeryje.