Джудит Макнот - Lemties piršlys

Akies kampučiu Mitčelas pamatė jo link einančią Sofi su rašteliu rankoje ir nusprendė, jog laikas užbaigti jam tekusį sunkų išmėginimą. Ištiesęs ranką prie pulto su mygtukais ir jungikliais greta jo alkūnės, jis išjungė garso ryšį su Stavrosu, tada šiek tiek pasuko kėdę, kad rusas matytų, jog jis atsuko petį Stavrosui ir kalba tik su juo.

— Aš išjungiau garso ryšį su Stavrosu, kad mudu galėtume pasikalbėti asmeniškai, — pradėjo Mitčelas draugišku tonu. — Aleksai, pažįstu Stavrosą jau daug metų ir kai jis būna toks piktas, jis nustoja klausyti paaiškinimų ir pradeda koncentruotis ties atsakomaisiais veiksmais. Jis neleis jums pakeisti jūsų susitarimo sąlygų. Tačiau, jei jūs norėtumėt visiškai atsisakyti sutarties, esu įsitikinęs, jog sugebėčiau įkalbėti Stavrosą leisti jums tai padaryti...

Ruso veidas išdavė nerimą, o ne palengvėjimą ir jo susikrimtimas akivaizdžiai stiprėjo Mitčelui užbaigiant:

— Jis svarstė pirkti kitas dvi Rusijos krovinių gabenimo kompanijas, kai jūs jam paskambinot ir pasiūlėt pirkti savąją. Aš pasikalbėsiu su juo rytoj, kai jis bus gerai išsimiegojęs, ir paaiškinsiu akivaizdžius privalumus, dėl kurių reikėtų nusipirkti vieną ar abu jūsų konkurentus...

— ... Ir kai juos perims, jis mažins gabenimo kainas tol, kol išstums mane iš verslo, — įtūžęs sušuko rusas. — Mano verslas taps bevertis. Aš liksiu be nieko!

Kadangi Stavrosas garsėjo retkarčiais pasielgiantis būtent taip, Mitčelas nieko neatsakė.

— Jei jūs nusprendėt, kad norit išlaikyti savo verslą ir todėl pageidaujate atsiimti savo sutikimą parduoti verslą jam, jis supras ir dovanos jums už tai, kai nurims. Tačiau jeigu jūs nusprendėt parduoti verslą kažkam kitam, įsigysit galingą priešą.

— Jis turėtų jaudintis, kad neįsigytų priešo manyje!

— Tikriausiai turėtų, — šiek tiek šyptelėjęs sutiko Mitčelas, — bet jis nesijaudins. Šiaip ar taip, geriau nebaikim mūsų pokalbio grasinimais. Judu su Stavrosu galėsite grasinti vienas kitam vėliau.

— Ar jūs galite įtikinti jį sumokėti man daugiau?

— Ne. Stavrosas niekada neatsiima savo žodžio ir niekada neleidžia kitiems to daryti. Aš negaliu įkalbėti, kad leistų jums pakeisti susitarimo su juo sąlygas, tačiau manau, jog galiu įtikinti jį leisti jums visiškai anuliuoti susitarimą.

— Bet...

— Pagalvokit iki rytojaus, — mandagiai pertraukė Mitčelas. Ištiesęs ranką prie pulto, jis išjungė palydovinį ryšį su rusu ir ekranas kairėje užgeso. Jis įjungė kitą mygtuką ir pasigirdo Stavroso balsas.

— Mes vieni, — tarė Mitčelas, nukreipdamas žvilgsnį į žodžius, Soli užrašytus ant lapelio.

Stavrosas įtūžęs pratrūko angliškai su aiškiai juntamu akcentu:

— Ar tu perdavei tam šunsnukiui, ką aš sakiau? Ar pasakei, kad jei bandys sulaužyti susitarimą, aš nukirsiu jam genitalijas ir patieksiu jo motinai ant lėkštutės?

— Ant lėkštutės? — linksmai pakartojo Mitčelas, vėl nukreipdamas dėmesį į ekraną. — Sprendžiant iš jo elgesio ligi šiol, jums gali prireikti pusdubenio.

— Jis rado kitą pirkėją savo kompanijai...

— Ne, nerado, bet jis nori, kad jūs taip manytumėt. Jis paprasčiausiai mėgina kelti kainą. Jei jūs nustosite jam grasinti ir, užuot taip daręs, keletui dienų visiškai nutrauksite bendravimą, jis pats sugrįš. Jis yra smulki žuvelė, žinanti, kad ją persekioja ryklys, tačiau užuot išsigandusi, ji tik vis labiau išpuiksta. Jis nori parduoti ir jūs pateikėt labai gerą pasiūlymą. Nuplaukit šalin ir jis supras, jog yra tik smulki žuvelė, — užbaigė Mitčelas, atstumdamas kėdę. Smalsus, bet ne išsigandęs dėl Meto žinutės, Mitčelas paaiškino Stavrosui, kodėl nori užbaigti pokalbį: — Sofi ką tik perdavė man žinutę, jog skambina Metas Farelas ir nori tuoj pat su manim pasikalbėti.

— A, taip, matau ją prie durų. Labas rytas, Sofi, — mandagiai tarė Stavrosas.

— Labas rytas, pone Konstantatosai, — atsiliepė ši.

— Mitčelai, — pridūrė Stavrosas Mitčelui ištiesus ranką, kad išjungtų ryšį, — perduok Metui kuo šilčiausius linkėjimus.

— Būtinai, — pažadėjo Mitčelas. Laikydamas rankoje Sofi raštelį, jis išėjo iš pasitarimų kambario į savo kabinetą pro juos skiriančias asmenines duris.

Sofi pasinaudojo tolimesnėmis durimis ir parsivedė Kler į savo kabinetą, kur jos susėdo prie Sofi stalo.

— Baigęs kalbėti su Metu Farelu, jis norės su tavimi susitikti, — tarė Sofi. — Sprendžiant iš to, kaip šįryt klostėsi reikalai, jis tikriausiai pamiršo, jog šiandien tavo pirmoji diena čia.

Kalbėdama ji žvilgtelėjo į blyksinčią telefono lemputę, kuri rodė, jog jis vis dar šneka su Metu Farelu, tada atsiprašomai nusišypsojo Kler ir tęsė:

— Belaukdamos, kol jis baigs kalbėti, pradėkim sudarinėti sąrašą „kas yra kas“.

Kler linktelėjo, paėmė rašiklį ir popieriaus lapelį, ant kurio rašė anksčiau, ir ėmė užsirašinėti vardus ir faktus, kuriuos vardijo Sofi.

— Aš jau minėjau, jog ponas Vajatas dažnai pats perka kompanijas, jas sujungia, o tada parduoda. Tačiau jis ne visada veikia vienas. Priklausomai nuo pinigų sumos ir su sandoriu susijusios rizikos, retkarčiais jo partneriai būna Stavrosas Konstantatosas, Metas Farelas ar Žakas Benediktas.

Kler paleido iš rankų rašiklį ir nustebusi pakėlė akis.

— Žakas Benediktas? Žymusis Žakas Benediktas? Kino žvaigždė Žakas Benediktas?

— Tas pats, — mikliai patvirtino Sofi. — Metas Farelas ir Žakas Benediktas yra artimi pono Vajato draugai, o retkarčiais ir verslo partneriai. Kada jie bepaskambintų, jiems jis visada pasiekiamas, štai kodėl aš pertraukiau jo telefoninę konferenciją, kai Metas Farelas manęs paprašė. — Suprantama, kad Kler apstulbino ryšys su Žaku Benediktu, todėl Sofi šelmiškai pridūrė: — Šįvakar, po Kiros Danhil premjeros, ponas Vajatas vakarieniauja su Žaku Benediktu ir jo žmona Džulija. — Ji luktelėjo akimirką, kol Kler užsirašys vardus, ir papildė: — Stavroso sūnus, Aleksas, taip pat yra artimas pono Vajato draugas ir kartais paskambina. O, ir labai greitai tu išgirsi minint vardą „Kalis“. Kalis yra pono Vajato vairuotojas, tačiau jis taip pat jo vaikystės draugas. Jo tikras vardas Džovanis Kalioroso ir jis labiau „šeimos narys“ nei „darbuotojas“. Kartais jis truputėlį flirtuoja, bet tai nieko nereiškia. Ir dar — jis puikiai supranta angliškai — todėl nesileisk mulkinama. Pirmąją mano darbo savaitę jis tyčia, norėdamas pasijuokti, daugybę kartų įviliojo mane į juokingas situacijas, kol aš stengiausi padėti jam suprasti, ką sakau. Ponas Vajatas turi pagyvenusią tetą, Oliviją Hebert, — tęsė Sofi, vėl žvilgtelėjusi į telefono lemputę, kuri vis dar degė. — Jis visada atsiliepia į jos skambučius, nesvarbu, kad ir koks užsiėmęs būtų.

Ji nurodė Kler dar kelias pavardes ir nusprendė, jog jau užtektinai apkrovė naująją darbuotoją nuobodžiomis detalėmis.

— O ką ponas Vajatas mėgsta ar nemėgsta? — paklausė Kler. — Ar yra kas nors, ko aš turėčiau vengti, nenorėdama jo supykdyti?

— Tau nėra dėl ko nerimauti, — patikino ją Sofi. — Iš tavęs jis tikėsis geriausio, o atsilygindamas elgsis su tavim pagarbiai. Dar daugiau, jis nepamirš tavo gimtadienio, nesielgs su tavimi globėjiškai ir nesiuntinės tavęs pirkti dovanų jo draugėms. Jis vienas iš ramiausių šiuo metu Žemėje gyvenančių vyrų. Jis netgi nesikeikia. O, puiku... — pridūrė ji, vėl pažvelgusi į telefoną, — jis ką tik padėjo ragelį. Eime, leisime jam deramai su tavimi pasisveikinti.

Vos įstengęs atsisveikinti su Metu, Mitčelas nutrenkė telefono ragelį.