Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Kokį? — tyliai pasiteiravo jis, tačiau jo antakiai nežymiai susiraukė.

— Aš negalėjau ignoruoti fakto, kad tu leidai man šnekėti apie Čikagą, o pats elgeisi taip, tartum niekada ten nebuvęs. Tu net paklausei manęs, kiek laiko trunka atskristi iš Čikagos į Sen Marteną. Kiek aš žinau, yra tik dvi priežastys, dėl kurių vyras slepia nuo moters faktą, jog jie gyvena tame pačiame mieste: arba jis vedęs, arba grįžus į miestą neketina daugiau su ja susitikti. Aš norėjau tikėti, kad tu gali turėti trečią priežastį, todėl žinai, ką padariau?

— Ne, — pasakė jis.

— Aš paskambinau tau į „Anklavą“ paklausti, kodėl man viso šito nepapasakojai. „Anklavo“ operatorius pranešė, kad tu išsiregistravai. Suprantama, aš pamaniau, kad tai klaida, nes prisiminiau, kaip tu stovėjai balkone ir šūktelėjai man „Kuo greičiau grįžk.“ — Nesėkmingai mėgindama išlaikyti ramų balsą, Keitė kalbėjo toliau: — Taigi situacija buvo tokia: aš stovėjau viloje, susipakavusi lagaminus, ir žiūrėjau į akis bjauriai tiesai — tu suviliojai mane tam, kad atkeršytum Evanui, tada išsiuntei į vilą, kad aš su juo išsiskirčiau, ir paraginai kuo greičiau grįžti. O tada išsiregistravai iš viešbučio.

Netvirtai įkvėpdama Keitė tarė:

— Išverkiau akis ant Evano peties. Verkiau, kol išsekusi užmigau.

Užuot pasirodęs atgailaujantis ar mėginęs ginčytis, Mitčelas atrodė šiek tiek sutrikęs.

— Tu manei, jog įsimylėjai mane, ir vis dėlto, praėjus vos kelioms dienoms per pobūvį priėjai prie manęs mūvėdama Bartleto sužadėtuvių žiedą, atrodydama labai patenkinta savimi ir atkišai savo skruostą bučiniui?

Jo įspūdis apie jos jausmus tą vakarą buvo toks klaidingas, kad susikaupusias Keitės ašaras pakeitė juoko banga, ir ji skubiai pakilo, bandydama atstatyti savo griūvantį šaltakraujiškumą.

— Valandų valandas repetavau tą sceną su Hole, nes mes žinojom, kad tu ten būsi, tačiau „pasipūtimas“ tikrai nebuvo tai, ką aš turėjau išreikšti, — tarė ji trumpai šyptelėdama ir ištiesdama ranką į jo stiklą. — Paruošiu tau dar vieną kokteilį, o tada patikrinsiu, ar jau gatava vakarienė.

Jis patraukė stiklinę taip, kad ji negalėtų pasiekti, ir atsistojo, palikdamas ją tarp staliuko ir savęs.

— O ką tu mėginai išreikšti? — klausė jis toliau, bet taip ramiai ir mandagiai, kad Keitė pamanė, jog jis nesupranta, jog užstoja jai kelią.

— Žaismingumą, — atsakė Keitė, stengdamasi atrodyti nerūpestinga, nors jos žalio megztinio apykaklė buvo per colį nuo jo marškinių ir ji turėjo stipriai atlošti galvą, kad sutiktų jo susimąsčiusį žvilgsnį. — Tu pasinaudojai manimi kaip marionete savo žaidime, todėl aš apsimečiau, kad tu man rūpi ne labiau nei aš tau.

— O tavo sužadėtuvės su Bartletu? Kas tai buvo?

— Evanas atsivežė žiedą į Angiliją, — skubiai paaiškino Keitė. — Jis užmovė jį man ant piršto, kai aš nusiverkusi užmigau. Tuo metu ištekėjimas už Evano man atrodė skriaudos atitaisymas ir išsigelbėjimas. Mano atokvėpis nuo realybės truko kelias savaites, kol sužinojau, kad esu nėščia. Po tėvo mirties mudu su Evanu neturėjom intymių santykių ir nors susižadėjom tą pačią dieną, kai aš permiegojau su tavim, abu sutarėm, jog sekso reikia šiek tiek palaukti. Nebuvo jokios galimybės, jog tėvas ne tu.

— Spėju, jog jis nutraukė sužadėtuves vos tik tu pranešei, kad laukiesi?

— Vienas dalykas nepasikeitė, — tarė Keitė, staiga užpykusi, — galiausiai visada šneku tik aš viena, o tu neatskleidi nieko.

— Aš pradėsiu kalbėti, kai tik tu atsakysi į du mano klausimus, pradedant nuo paskutinio.

— Jis nenorėjo nutraukti sužadėtuvių, jis norėjo, kad aš pasidaryčiau abortą.

— Bet tu nesutikai?

— Ne.

— Ir būdama penktą mėnesį nėščia tu pamatei nuotrauką, kurioje aš laukiau tavęs prieplaukoje, ir pamanei, jog buvai mane įsimylėjusi, ir vis dėlto nė karto nesusimąstei, kad reikėtų su manim susisiekti ir man pranešti, kad laukiesi?

— Žinoma, kad aš apie tai pagalvojau, o tau baigėsi klausimai. Atsiprašau, — pridūrė ji, uždedama kairę ranką jam ant krūtinės, iš susijaudinimo mėgindama priversti jį pasitraukti. Jos nuostabai, užuot žengęs atgal, jis suėmė ją už pečių ir tvirtai laikė priešais save, tačiau jo tonas buvo suglumęs, o ne gąsdinantis.

— Kodėl tu nerizikavai, neatėjai pas mane ir nepranešei, kad laukiesi?

— Todėl, kad žinojau, jog net jeigu Sen Martene aš labai tau rūpėjau — net jei būčiau tau rūpėjusi po to, kai būčiau pranešusi apie nėštumą — tu tikriausiai būtum norėjęs, kad pasidaryčiau abortą.

— Ir nebuvo verta varginus, kad atvyktum pas mane ir sužinotum iš tiesų?

Keitė atmetė galvą, ketindama rūsčiai jį nužvelgti, tačiau jis įtemptai į ją žvelgė ir jau nebeatrodė kaip nešališkas tyrėjas.

— Aš negalėjau rizikuoti.

Vos jai ištarus „rizikuoti“, jo žandikaulį surakino paaiškėjusio siaubo išraiška.

— Tu rizikavai su Bartletu. Kodėl negalėjai rizikuoti su manim?

— Todėl, — trūkčiojamai sušuko ji, — kad bijojau, jog jeigu tu būsi pakankamai atkaklus, sugebėsi įtikinti mane tai padaryti!

Mitčelas suspaudė rankas, šiurkščiai prisitraukdamas ją prie krūtinės ir stipriai, globėjiškai apkabindamas. Dabar jis išgirdo tikrąją priežastį, kodėl nepranešė jam esanti nėščia, ir patikėjo. Jis patikėjo viskuo, ką ji papasakojo jam per kelias pastarąsias minutes — visais širdį veriančiais dalykais — ir už visa tai buvo atsakingas Bartletas.

Jis padėjo smakrą jai ant viršugalvio, o ranka raminamai glostė jai nugarą. Tuo metu ilgai buvę užgniaužti prisiminimai apie salose jų drauge praleistą laiką sukosi jam galvoje, kiekvienas vis saldesnis ir skaudesnis už ankstesnįjį.

Pro duris įėjo padavėjas, ant peties nešdamas valgiais nukrautą padėklą. Išvydęs Keitę Mitčelo glėbyje, jis sudvejojo, o tada atbulas pasitraukė iš kambario.

— Mitčelai, — tyliai tarė ji.

Jos balsas pažadino jį iš transo ir suprato, jog prie jo krūtinės prispaustos Keitės rankos švelniai stumia jį šalin. Dar nenorėdamas jos paleisti, Mitčelas priglaudė lūpas jai prie kaktos ir švelniai sukuždėjo:

— Ačiū tau už mūsų sūnų.

Jos kūnas atsipalaidavo ir ji linktelėjo. Veidas prigludo jam prie krūtinės, kūnas suglebo jo rankose, o dešinės rankos pirštai virpėjo jam virš širdies. Mitčelo širdis akimirką sustojo, o šlaunys įsitempė. Apstulbintas savo kūno reakcijos, jis pakėlė smakrą ir susiraukęs pažvelgė į jos spindinčius raudonus plaukus — o tada prisiminė, kaip lengvai Keitė sujaudindavo jį prieš trejus metus. Jo piktas žvilgsnis virto patenkinta šypsena. Nuostabą pakeitė viltis.

Jis atpalaidavo rankas ir Keitė atsitraukė. Mitčelą tai nuvylė, tačiau netrukus suprato, jog ji negali skaityti jo minčių, nesvarbu, kaip stipriai ją belaikytų.

— Keite, — rimtu balsu prabilo jis, — viskas, ką tau viloje pasakojo Evanas, buvo melas. Kai mes susitikome Sesilio pobūvyje, jis nepasakė man tavo vardo, ar savo planų atsivežti ką nors drauge į salas. Net jei ir būtų pasakęs, kam man vargytis keršijant jam? Jis yra arogantiškas šiknius su sadistiniais polinkiais kaip ir jo tėvas. Bent jau toks jis buvo man iki šio vakaro. — Mitčelas nutilo, net neabejodamas, jog šito bus gana išsklaidyti visoms jos dvejonėms.

Keitė susikišo rankas į užpakalines kišenes, šiek tiek sutrikusi dėl tos ramybės, kurią jautė Mitčelo glėby, tačiau šiomis aplinkybėmis priimdama tai kaip neišvengiama. Ji buvo laiminga, kad jis čia, tačiau neketino leisti jam suversti Evanui kaltės už tai, kas įvyko prieš trejus metus. Ramiu, protingu balsu ji paklausė: