Джудит Макнот - Lemties piršlys

Mintyse Keitė rėkė iš kankinamos baimės, tačiau negalėjo pajudėti iš vietos. Jos keliai drebėjo, o kūnas virpėjo taip stipriai, jog ji apkabino save rankomis, stengdamasi sutramdyti drebulį. Detektyvas Makneilas tęsė tyliu, raminamu balsu:

— Mes turim puikią galimybę susigrąžinti Denį gyvą ir sveiką, tačiau reikia skubiai veikti ir mums reikia jūsų pagalbos.

Keitė staigiai linktelėjo kalendama dantimis.

— Ko? — paklausė ji. — Ko jums reikia?

— Mes tuoj pat paskelbsim paiešką, tačiau tam mums reikia paskutinės Denio nuotraukos, jo drabužių apibūdinimo, taip pat jo amžiaus, ūgio ir svorio.

Keitė nuo stalo paėmė įrėmintą Denio nuotrauką ir ištiesė ją Makneilui, tačiau paskutinę akimirką atitraukė, prispaudė prie krūtinės ir apkabino.

— Mano kūdikis, — trūkčiojamai kuždėjo ji. — Mano kūdikis.

— Aš atnešiu jo nuotraukų iš viršaus, — pasisiūlė Mardžorė, jau bėgdama durų link.

— Prašau, pasistenkit dar šiek tiek išlikti rami, kad galėtume paskelbti paiešką, — tarė Makneilas. — Mums reikia žinoti Denio ūgį ir svorį.

Keitė nežmoniškai stengėsi daryti, ko prašoma, ir pasisuko į kompiuterį, kad elektroninėje adresų knygutėje surastų Denio pediatro telefono numerį.

— Denis visai neseniai lankėsi pas pediatrą, — sumurmėjo ji. — Jis žinos tikslų Denio ūgį ir svorį.

— Kaip jis buvo apsirengęs? — jai iš už nugaros paklausė Caildresas, pasiruošęs užrašų knygutę ir rašiklį.

Keitė pažvelgė per petį. Ji pastebėjo, jog Caildresas jaunesnis už Makneilą ir ne taip gerai moka apsimesti, jog viskas bus gerai.

— Jis v-vilkėjo raudonus marškinėlius ir mėlyną džinsinį kombinezoną... — Vos prieš kelias valandas besišypsančio Denio, vilkinčio raudonus marškinėlius ir kombinezoną, vaizdas pralaužė silpną jos savitvardos užtvarą ir ji pratrūko raudoti, tuo pat metu mėgindama rasti pediatro telefono numerį. — Aš negaliu...

— Aš surasiu, Keite, — pasisiūlė Driu, prasibraudamas pro detektyvus ir apeidamas jos stalą. — Kokios pavardės ieškoti?

Keitei pasakius pavardę, jis rado telefono numerį, paskambino už ją ir paaiškino situaciją telefoną pakėlusiai registratorei. Po poros minučių jis padėjo ragelį ir perdavė detektyvams skaičius.

Čaildresui besirašant Driu sužinotą informaciją, Makneilo mobilusis telefonas suskambėjo, o pro detektyvus pražingsniavo Grėjus Eliotas.

— Keite, pasistenk laikytis ramiai, — tarė Grėjus, apkabindamas ją per virpančius pečius. — Viskas bus gerai. Už bylą atsakingi du geriausi Kuko apygardos detektyvai, o specialiosios paskirties būrys jau rengiamas. Ar mes galim nueiti kur nors, kur daugiau vietos?

— Į viršų, — atsakė Keitė ir nuvedė juos laiptais į viršų, į erdvią svetainę, kur ji kartu su Deniu ir Mole žaisdavo ar žiūrėdavo televizorių, kai tik rasdavo laiko užbėgti darbo metu.

Makneilas stabtelėjo tarpduryje, vis dar kalbėdamas telefonu. Baigęs pokalbį, jis pažvelgė į Grėjų ir, rodos, su palengvėjimu tarė:

— Atsirado raštelis dėl išpirkos. Medikai rado jį užkištą už Molės Mails suknelės. Pagrobėjai rašo, jog aštuntą valandą vakaro paskambins čia ir duos nurodymus, kur pristatyti pinigus.

Keitė nugrimzdo sofoje, leisdama pokalbiui suktis aplink ją ir miglotai suvokdama, jog naujiena jau pasiekė apačią ir tarpduryje grūdosi sunerimę veidai.

— Puiku, — ištarė Grėjus.

— Puiku? — pritrenkta, tačiau su viltimi, paklausė Keitė, stengdamasi suprasti.

— Pagrobimas dėl išpirkos baigiasi daug geriau nei kiti vaikų pagrobimo atvejai, — paaiškino jai Grėjus ir vėl atsigręžė į Makneilą. — Ar raštelis dėl išpirkos buvo kuo nors ypatingas?

— Nieko, kas kristų į akį, bet aš jau išsiunčiau ten pareigūną, kad paimtų raštelį ir pristatytų jį teismo ekspertams. Kol kas žinau tik tiek, jog jis atspausdintas kompiuteriu ant balto popieriaus. — Jis pažvelgė į Čaildresą ir pasakė: — Eik ir imkis reikiamų veiksmų, kad būtų paskelbta paieška. — Mardžorei jis nurodė: — Prašau duoti detektyvui Čaildresui naujausias nuotraukas.

Mardžorė padavė nuotraukas, pasitrynė rankas į sijoną ir apsisukusi patraukė į virtuvę.

— Išvirsiu visiems kavos.

— Gera mintis, — pritarė Grėjus, tada iškalbingai susižvalgė su Makneilu, jis nusekė paskui Mardžorę ir sustabdė ją netoli įėjimo į virtuvę.

Sėdėdama ant sofos Keitė matė, kaip Mardžorė linkteli atsakydama Makneilui, tada uždavė jam klausimą, o išgirdusi atsakymą, prisidengė burną, lyg bandydama užgniaužti verksmą.

— Kas nutiko? — suriko Keitė pusiau pakildama nuo sofos, o Mardžorė tuo metu pasuko į Denio miegamąjį.

Grėjus uždėjo ranką jai ant peties ir pasodino atgal.

— Mums reikia Denio DNR pavyzdžio — jo dantų šepetuko ar šukų.

— Kam? — paklausė Keitė, neįstengdama mąstyti taip aiškiai kaip Mardžorė.

— Po to, kai bus paskelbta paieška, mes sulauksim skambučių iš visos šalies, pranešančių, jog atsirado vaikas, atitinkantis Denio apibūdinimą. Turėdami Denio DNR, kurį galėsim nusiųsti vietos pareigūnams palyginti, galėsime išvengti netikro aliarmo.

Širdyje Keitė žinojo, jog buvo ir kita priežastis, dėl kurios policijai reikėjo Denio DNR, ne tik ta, kad atsiras nenukentėjusių vaikų, kuriuos tiesiog reikės atmesti, tačiau jos smegenys atsisakė eiti tuo bauginamu keliu. Tolesni Grėjaus žodžiai atitraukė jos mintis nuo viso šito.

— Reikalaujama dešimties milijonų dolerių išpirkos, ji turėtų būti perduota šįvakar devintą valandą.

Spoksodama į jį ir negalėdama patikėti, Keitė ištarė:

— Dešimt milijonų dolerių? Aš neturiu tokių pinigų. Galėčiau surinkti porą milijonų, jei jie duotų man laiko susitarti dėl paskolų ir...

— Pagrobėjai neketina duoti tau laiko.

Keitei burnoje sukilo šleikštulys ir ji puolė į vonią.

Grėjus žiūrėjo, kaip po kelių minučių ji grįžo prie sofos, jos veidas buvo kreidos spalvos, o rankomis laikė susiėmusi pilvą. Ji sustojo ir apsidairė vidury kambario.

— Aš vis tikiuosi, kad Denis atbėgs iš virtuvės ar iš savo miegamojo, — sušnibždėjo ji žiūrėdama į Grėjų, o jos žalios akys buvo paskendusios ašarose. — Aš noriu savo vaiko. Noriu pamatyti, kaip jis man šypsosi. Tu turi man p-prižadėti, kad s-sugrąžinsi jį. Prašau, prižadėk, kad sugrąžinsi.

— Pakalbėkim apie išpirkos pinigus.

— Aš neturiu jų! — suriko ji. — Ar tu nesiklausei? Aš negaliu surinkti dešimties milijonų dolerių. Nesu tikra, ar surinksiu du milijonus, tačiau aš pabandysiu. — Staiga ji pradėjo karštligiškai skubėti ir puolė prie telefono, stovinčio ant staliuko šalia sofos. — Aš paskambinsiu mūsų bankininkui...

— Ne, neskambinsi, — griežtai nutraukė Grėjus. — Tu paskambinsi Denio tėvui.

Ji suraukė kaktą, tarsi nesuprastų, apie ką jis kalba.

— Ar tu esi tikra, kad Mitčelas Vajatas yra Denio tėvas?

— Ar aš esu tikra... — jos burna liko praverta ir ji spoksojo į jį pro ašaras. — Aišku, kad esu tikra!

— Tada skambink jam.

Keitė jautėsi, tarsi jos širdis būtų sudužusi, o protas byrėtų į šukes.

— Ar tu manai, kad jei aš žinočiau, kaip su juo susisiekti — ir jei jis iš tiesų atsilieptų — jis patikėtų manim ir atvyktų čia su pinigais?

— Ar tu turi kitą pasirinkimą?

— Tai ne pasirinkimas. Toks bandymas visiškai be šansų.

— Aš kartoju, ar tu turi kokią nors kitą idėją, kaip surinkti pinigus išpirkai?