Джудит Макнот - Lemties piršlys

Du kartus tą dieną žmonės stabtelėjo, kad pasakytų, koks jis gražus, o tai jau buvo įprasta per kiekvieną išvyką su Deniu. Jis buvo tėvo atvaizdas — tankiais juodais Mitčelo plaukais ir kobalto spalvos akimis, apgaubtomis tamsių blakstienų. Jis netgi paveldėjo jo šiltą šypseną ir nerūpestingą žavesį. Taip pat jau ryškėjo ženklai, kad jam būdingas Mitčelo magnetizmas bendraujant su moterimis. Trumpai nusišypsojęs savo švytinčia šypsena, jis užkariaudavo jų širdis — nuo pagyvenusių damų iki paauglių ir žavingos dvejų metukų mergytės iš Pietų, kurios vardas buvo Kaperton Bern.

Vienintelis genetinis Keitės indėlis, kurį ji galėjo įžiūrėti, buvo tai, jog jo plaukai buvo šiek tiek banguoti, tačiau ne tokie garbanoti kaip jos.

Jis buvo aukštas ne pagal savo amžių, stebėtinai judrus ir augo taip greitai, jog kartais Keitė norėdavo ištiesti ranką ir sustabdyti laiką, kad šis nenusineštų jo vaikystės dienų ir akimirkų. Jis buvo nepaprastai sumanus ir jau pradėjęs rinkti bei kartoti žodžius ir frazes keliomis kalbomis, kuriomis girdėjo kalbant įvairių tautybių darbuotojus Donovano restorane — ir tai nė kiek nestebino. Pats naujausias jo išmoktas posakis — spalvingas keiksmažodis lenkų kalba — privertė Keitę susimąstyti, jog jam derėtų likti viršuje su Mole, bute, kurį ji išplėtė ir suremontavo, kad galėtų visą laiką būti šalia jo. Nors dabar ji jau galėjo leisti sau įsigyti namą, buvo nutarusi palaukti, kol jis pradės lankyti darželį. Tada ji nusipirks jiems namus rajone su geriausia mokykla ir mažiau valandų dirbs vakarais restorane.

Stebėdamasi, kur galėjo dingti patarnautojai, Keitė svarstė, ar derėtų pasukti už kampo ir pastatyti mašiną automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau nusprendė, rizikuodama gauti baudą, palikti ją ten, kur sustojo, kol ras patarnautoją, kad šis mašiną patrauktų. Ji jau buvo pusiaukelėje restorano link, kai išgirdo Henką šaukiant nuo laikraščių kiosko ant kampo:

— Sveikinu, panele Donovan!

Suglumusi Keitė pamojavo jam ir nuėjo toliau.

Ji atrakino sunkias priekines duris, įėjo vidun ir — nieko nepamatė. Restorano salės jau buvo parengtos pietums, viskas atrodė idealiai, išskyrus tai, jog nematyti nė žmogaus — nei administratoriaus, nei padavėjo, indų nurinkėjo ar patarnautojo. Sutrikusi ir šiek tiek sunerimusi, ji paspartino žingsnį virtuvės link, praskubėjo pro besisukančias duris ir sustojo, besišypsančiai ištikimų darbuotojų armijai prapliupus sveikinti ir ploti. Visų priekyje Molė laikė Denį, o jis plojo ir šypsojosi.

Šalia jo, stende, kur paprastai vyriausieji virėjai virtuvės personalui ir padavėjams išklijuodavo specialiuosius dienos patiekalus, buvo iškaba. Šiandien ant jos buvo parašyta „Keitė Donovan — geriausia šių metų restorano savininkė“.

Keitė paėmė Denį Molei iš rankų ir pažvelgė į besišypsančius veidus.

— Ką visa tai reiškia? — paklausė ji.

Frenkas O’Haloranas išsišiepė Mardžorei, tada likusiems darbuotojams.

— Ji dar nematė, — pasakė jis ir visi prapliupo kvatotis.

— Ko nemačiau? — pasiteiravo Keitė.

Driu Garetis, valdytojas, kuriuo ji daugiau kaip prieš porą metų pakeitė Luisą Kelardą, ištiesė dienraščio Chicago Tribune rytinį leidimą. Jis buvo atverstas ties straipsniu per visą puslapį, kurio antraštė skelbė KEITĖ DONOVAN — GERIAUSIA ŠIŲ METŲ RESTORANO SAVININKĖ. Pasak straipsnio, apdovanojimas Keitei skirtas dėl visapusiško pranašumo, kuriuo pasižymėjo vakarieniavimas Donovano restorane, taip pat dėl jos įkurtos programos, pagal kurią vyriausiasis Donovano virėjas ir jo pavaduotojai keturiskart per metus apsikeisdavo vietomis su savo kolegomis, dirbančiais tokiuose pat garsiuose visos šalies restoranuose. Tai suteikė Donovano restorano klientams galimybę mėgautis kitų nuostabių restoranų maistu.

Straipsnyje buvo kelios nuotraukos, naudotos ankstesniuose pasakojimuose apie Keitę, ir ta, kurioje Keitė nufotografuota su Ilinojaus gubernatoriumi, ir ta, kurioje Keitė bendrauja su savo virtuvės darbuotojais, o šalia jos vaikiškoje kėdutėje sėdi Denis.

Užrašas prie nuotraukos bylojo — „Keitė Donovan vadovauja savo restoranui, o jos sūnus Denis viską stebi iš vaikiškos kėdutės ir dedasi į galvą.“

Keitė permetė akimis straipsnį, tada nužvelgė savo darbuotojus ir pasakė, kas, jos nuomone, labiausiai nusipelnė apdovanojimo:

— Niekada negalėsiu deramai jums atsidėkoti, — nuoširdžiai tarė ji.

Driu žvilgtelėjo į laikrodį, o paskui jį ir visi kiti.

— Atidarom po dviejų minučių, — perspėjo jis darbuotojus ir išeidamas paplekšnojo Keitei per petį. — Tu pati geriausia, — pasakė.

Keitė apkabino Denį.

— Ar girdėjai, Deni? Driu pasakė, kad mes patys geriausi.

Atsakydamas Denis pabučiavo ją į skruostą ir sučiauškėjo:

— Mamyte, mes su Mole einam į parką.

Keitė nuleido jį ant grindų ir jis sugriebė Molę už rankos. Berniukas dievino Molę, kuri Deniui gimus pradėjo dirbti pas Keitę, o ši vidutinio amžiaus airė neabejotinai kraustėsi dėl jo iš proto.

— Tik neflirtuok su Kaperton, — pajuokavo Keitė, nukreipdama žvilgsnį nuo berniuko į jo atsidavusią auklę.

— Priimamajame laukia Bilis Vajatas, — pranešė Evano sekretorė, kai jis išdidžiai pražingsniavo pro jos stalą, nešinas portfeliu ir sulenktu laikraščiu. — Jis čia jau nuo dešimtos valandos ir primygtinai prašo susitikti.

— Atnešk man stiklinę vandens, pasiųsk ką nors nupirkti jo mėgstamo vaisvandenio, tada pakviesk jį, — trumpai burbtelėjo Evanas. Įėjęs į kabinetą, jis tėškė laikraštį ant stalo ir išsitraukė iš lagamino bylas, su kuriomis dirbo praėjusį vakarą.

Jo sekretorė atėjo nešina stikline atšaldyto vandens iš buteliuko ir jis atsisėdo už stalo. Tada pakėlė Chicago Tribune ir dar kartą perskaitė naujausią straipsnį apie dar vieną Keitės sėkmę. Ji buvo tarsi rakštis jo pėdoje, niekaip negalėjo jos iškrapštyti. Visi žinojo, jog jie buvo susižadėję ir kaskart, kai žmonės jau imdavo pamiršti, Keitė vėl pasirodydavo kaip žvaigždė dar viename prakeiktame vietos laikraščio ar žurnalo straipsnyje.

Ankstesniame straipsnyje buvo rašoma, jog valstijos prokuroras ir miesto meras — vieni iš nuolatinių jos klientų. Ištisas savaites po ano straipsnio pasirodymo Evanas negalėdavo pasirodyti teisme ar kituose teisininkų susibūrimuose, kad iš jo nepradėtų šaipytis, jog jis nesugebėjęs suprasti, kokį politinį pranašumą prarado jos nevesdamas.

Šiandieniniame straipsnyje, kaip ir visose ankstesnėse istorijose, vėl su susižavėjimu buvo pasakojama apie ją, tačiau šiandien į straipsnį dar buvo įdėta didelė spalvota nuotrauka, kurioje nufotografuoti mažasis Vajato pavainikis ir ji Donovano restorano virtuvėje. Jis jau antrą kartą matė šią nuotrauką, jau antrą kartą jis buvo priverstas į ją žiūrėti. Mažasis kalės vaikas buvo toks panašus į savo tėvą, jog net kraupu, ir tai dar labiau jį siutino.

— Sveikas, Evanai. Ačiū, kad skyrei man laiko.

Su pasibjaurėjimu numetęs laikraštį, Evanas atsistojo ir paspaudė Biliui ranką. Septyniolikmetis Bilis buvo gražus vaikinas, šiek tiek kresnas kaip ir jo tėvas, tačiau ne toks pat malonus pašnekovas.

Psichiatrai ir teismas sutarė — šiek tiek padedant puikiems advokatams, kuriuos išrinko Evano juridinė kontora — jog vaistai nuo dėmesio ir aktyvumo sutrikimo sukėlė Biliui psichinę traumą tą dieną, kai jis nušovė savo tėvą. Tam nereikėjo stipriai įtempti vaizduotės, nes įrodymų, jog vaistai kai kuriems žmonėms gali sukelti psichinių priepuolių, vis daugėjo. Metai psichiatrijos ligoninėje, trejiems metams skirto lygtinio paleidimo metu taikoma psichoterapija, kaip manoma, turėjo jam padėti išspręsti savąsias problemas ir išmokyti kontroliuoti impulsus.