Джудит Макнот - Lemties piršlys

Pasijutusi ryžtingiau ir optimistiškiau nei per pastaruosius keletą mėnesių, ji iš stalčiaus išsiėmė telefonų knygą.

Gana ilgai luktelėjęs, Grėjus Eliotas pakėlė ragelį.

— Panele Donovan, — jo balsas nuskambėjo gyvai, tačiau smalsiai. — Sekretorė perdavė, jog jūs norit pasikalbėti su manim apie kažką skubaus.

— Taip, noriu, — aiškiai patvirtino Keitė, — tačiau pokalbis turės būti asmeniškas.

— Aš užimtas keletą...

— Užimsiu tik kelias minutes ir tai skubu... ir labai svarbu.

Jis dvejojo ir Keitė beveik galėjo įsivaizduoti jį žiūrint į savo kalendorių.

— Ar galėtumėt atvykti rytoj po dvylikos penkiolika? Susitiksiu su jumis prieš eidamas pietų.

— Būsiu, — prižadėjo Keitė. — Dėkoju jums.

41 skyrius

— Ponas Eliotas priims jus dabar, panele Donovan, — pranešė sekretorė.

Keitė atsistojo ir nusekė paskui ją į Elioto kabinetą. Vakar Keitė atrodė visiškai sugriuvusi, tačiau šiandien ji skyrė daug dėmesio savo išvaizdai, stengdamasi išgauti moterišką, vasarišką įvaizdį, kuris, kaip ji labai tikėjosi, padėtų kompensuoti paskutinįjį nemalonų santykių su valstijos prokuroru atšalimą. Jos berankovis žalsvai melsvas sarafanas, susegtas per kaklą, slėpė nėštumą, o jį pagyvino žalsvai melsvos, šviesiai violetinės ir baltos spalvų geometrinis raštas ant jos lininio krepšio. Sarafanas buvo pakankamai trumpas, kad atrodytų stilingai neatidengdamas per daug kūno virš kelių, o basutės aukštais kulnais paryškino jos kojas.

Ji išsitiesino plaukus, derindama prie madingo septintojo dešimtmečio sarafano, ir patraukė juos nuo veido, susegdama ant pakaušio vėžienos sage.

Jai įėjus į kabinetą, Grėjus Eliotas atsistojo ir jo veide šmėkštelėjusi nuostabos šypsena parodė, jog ji tikrai atrodo geriau nei per paskutinį jų susitikimą. Tos mažos sėkmės užteko, kad pakeltų nuotaiką, kuri jau tiek mėnesių buvo slogi.

— Kodėl mums neprisėdus štai ten, panele Donovan, — prabilo jis, apeidamas stalą ir rodydamas į sofą ir krėslus, ant kurių ji su Hole sėdėjo praėjusį kartą.

Keitė apdovanojo jį savo liūdna šypsena ir tarė:

— Prašau, vadinkit mane Keite.

— Gerai... Keite, — sutiko jis, tačiau jo suraukti antakiai išdavė šiokį tokį įtarimą.

Kadangi jis jau buvo įtariai nusiteikęs, Keitė nutarė jį pergudrauti ir užklupti atakuodama atvirumu.

— Jei jau perėjom prie vardų, tikiuosi, — pradėjo ji, kaip pati tikėjosi, žavingai šypsodamasi, — jūs būsit labiau linkęs padaryti man paslaugą, kurios atėjau prašyti. Tai nepaprastai svarbu, pone Eliotai.

— Prašau, vadinkit mane Grėjum, — pasakė jis mandagiai kitos išeities kaip ir neturėjo, jei ji ketino leistis vadinama Keite.

Jiems priėjus prie kavos staliuko, Keitė sąmoningai atsisėdo į krėslą stalo gale, o ne ant sofos priešais, nes minkštos sofos pagalvėlės būtų susmegusios nuo jos svorio ir ji būtų užėmusi aukščio prasme nepalankią padėtį. Matyt, Grėjus Eliotas taip pat suvokė visas tas subtilybes, nes užuot atsisėdęs ant sofos, kaip ji vylėsi, apėjo kavos staliuką ir atsisėdo ant kito krėslo priešais ją.

— Ar norėtumėt ko nors išgerti? — pasiūlė jis.

— Ne, ačiū, — atsakė Keitė sukryžiuodama kojas. Stebėdama jį iš po nuleistų blakstienų, ji pasilenkė į dešinę, kad padėtų ant sofos savo krepšį. Jo žvilgsnis trumpam nukrypo į jos sukryžiuotas kojas ir greitai atsitraukė. Jis neketino žiūrėti, tačiau jis neabejotinai buvo „kojų vyras“, ironiškai pagalvojo ji. Tada staigus prisiminimas apie Mitčelą, stovintį balkone Sen Martene, kirto jai į širdį ir nuslopino trumpą pasitikėjimo ir optimizmo protrūkį.

Ar tu šypsaisi, nes aš atrodau stebėtinai gražiai, ar kažkas negerai mano suknelei? — paklausė ji.

Šypsausi, nes ką tik supratau, jog tavo nuostabos kojos, iki šiol nebuvau jų matęs.

Nešiojausi jas abi ir anksčiau. Tiesą sakant, aiškiai prisimenu, jog turėjau abi mums būnant lovoje.

Nesuvokdama, jog jos ranka vis dar guli ant krepšio, o žvilgsnis įsmeigtas į sofos atlošą, ji krūptelėjo, kai Grėjus Eliotas paklausė:

— Keite? Ar jūs gerai jaučiatės?

— O, taip, puikiai, — skubiai sumelavo ji.

Jis linktelėjo, priimdamas jos atsakymą, ir ėmėsi reikalo.

— Kuo galiu būti jums naudingas?

Liežuvio galiuku apvedusi lūpas, Keitė giliai įkvėpė ir prabilo:

— Kai buvau čia paskutinį kartą, ant savo stalo kampo jūs turėjote šūsnį aplankų. Tuose, kuriuos paėmėt nuo viršaus, buvo mano ir Mitčelo Vajato nuotraukos. Ar aš teisingai supratau, jog likusiuose segtuvuose buvo informacija apie tyrimą, kurį jūs šiuo metu dėl jo atliekate?

Grėjus dvejojo, o jo judrūs antakiai šiek tiek susiraukė virš budrių pilkų akių.

— Kodėl klausiate?

— Ar jūs jau baigėte jo tyrimą? — ramiai, bet atkakliai pakartojo Keitė, o tada atsakė už jį: — Na, žinoma, turėjote baigti. Turiu omeny, savaime suprantama, kad jūs nešvaistėt nemenkos sumelės mokesčių mokėtojų pinigų, siųsdamas detektyvus į Karibus vien tik tam, kad jie nemoraliose nuotraukose užfiksuotų, kaip jis suvedžioja mane... ar ką nors kitą, — pridūrė ji, tarsi tik dabar apie tai pagalvojusi.

— Jei savo šiandieniniu apsilankymu jūs mėginate tai išsiaiškinti, tai atsakymas yra tas, jog jūs buvote vienintelė moteris, kuria jis domėjosi būdamas ten.

— Kaip man pasisekė, — iškošė Keitė, tada papurtė galvą, kad sulaikytų kylantį kartėlį ir neišsiduotų. — Tiesą pasakius, jis visiškai manimi nesidomėjo... — tęsė ji pradėdama aiškinti, kaip viskas buvo iš tikrųjų, tačiau skeptiška Grėjaus Elioto šypsena nutraukė ją vidury sakinio.

— Tose fotografijoje jis tikrai atrodo labai susidomėjęs. Netgi sakyčiau, sutelkęs visą dėmesį, — pastebėjo Grėjus.

— Jam reikėjo, kad aš taip manyčiau. Nieko tokio, nesvarbu. Nukrypau į šalį, — tarė Keitė ir nusprendė atsisakyti savo kruopščiai apgalvoto plano ir eiti tiesiai prie svarbiausio. — Aš noriu jūsų kai ko paklausti, bet prieš tai man reikia sužinoti, ar yra nors menkiausia galimybė, kad jūs pasirengęs duoti man savo garbės žodį, jog tai, ką aš čia pasakysiu, neišeis už šio kambario sienų?

— Tai priklauso nuo to, ar tai, ką jūs rengiatės pasakyti, bus susiję su nusikaltimo įvykdymu, — pusiau rimtai atsakė jis.

Keitei tai pasirodė juokinga ir beveik žavu ir ji jam nusišypsojo — šįkart tikra, šilta šypsena.

— Nebent netinkamas laikas ir patiklumas yra nusikaltimai. Jei taip, traukitės antrankius.

Jis atsakė į jos šypseną ir atsilošė kėdėje, pasirengęs klausytis.

— Duodu jums garbės žodį, kad mūsų pokalbis liks šiame kambaryje.

— Ačiū. Man reikia informacijos iš jūsų segtuvų apie Mitčelą Vajatą, tačiau man jis įdomus ne kaip įtariamasis žmogžudyste.

— Tai ką jums smalsu sužinoti?

— Man ne smalsu, — atvirai atsakė Keitė. — Aš nėščia.

Tie žodžiai nukrito lyg bomba ir per kambarį nuraibuliavo smūginės bangos. Galiausiai jis tarė:

— Tikriausiai galėtumėt rasti jį pati, gerai palandžiojusi internete. Tačiau aš duosiu jums jo adresus.

— Aš nenoriu jo rasti, — atšovė Keitė ir Grėjus Eliotas jau antrą kartą nustebęs nutilo.

— Kodėl ne? Jis turi teisę žinoti apie šį kūdikį, be to, jis turi finansinių įsipareigojimų jums ir vaikui.

— Patikėkit manim, jis nenorėtų pasinaudoti savo teisėmis į šį kūdikį. Jis privertė savo pirmąją žmoną išsiskirti su juo, kai ši užsinorėjo vaiko. O dėl manęs, tai jis neturi jokių įsipareigojimų šitam vaikui. Tai aš per neapsižiūrėjimą mylėjausi su juo, nenaudodama apsaugos priemonių, ir aš priėmiau sprendimą nenutraukti šito nėštumo. Visa atsakomybė už šį kūdikį tenka man ir aš su tuo sutinku.