Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Tai kas gi nutiko?

— Aš pasakiau, kad nesu tikra, jog galėsiu darytis abortą.

— O tada kas?

— Jis visiškai neteko galvos, — bejausmiu balsu tarė Keitė. Per vėlai supratusi, jog vanduo jau bėga per kraštus, ji užsuko čiaupą ir pripylė į kavos aparatą šviežio vandens, tada nuspaudė jungiklį. — Ar tu kada nors susimąstei, kaip ramus, niekada nesupykstantis Evanas galėtų ką nors įbauginti teisme?

— Aš svarsčiau, kodėl visi mano, jog jis toks puikus advokatas. Atsisuk į mane ir papasakok, — pasakė Holė, uždedama rankas Keitei ant pečių ir priversdama ją atsisukti.

— Na, tau nebereikės ilgiau svarstyti, — tarė Keitė garsiai nurydama seiles. — Šią popietę aš pažinau tą jausmą, kurį turėtų patirti žmonės, kuriuos jis kryžmiškai apklausia. Jis pradėjo greitai ir giliais skalpelio pjūviais, vardydamas mažus dalykus, kuriuos aš padariau per visus tuos metus, ir su kuriais jis taikstėsi, o tada išsitraukė pjūklą. Baigdamas jis jau plūdo mane ir šaukė ant manęs taip garsiai, kad tikriausiai girdėjo visi, buvę tame aukšte. Galiausiai jis liepė man nešdintis ir niekada negrįžti.

— Tas veidmainis! Net negalvok, kad per tuos ketverius metus jis buvo tau ištikimas. Apie jį sklido begalė gandų.

Keitė nusisukusi paėmė cukraus indelį ir du šaukštelius.

— Tai tebuvo gandai. Tai aš esu kalta ir susitepusi, o ne jis.

— Ar aš teisingai supratau, jog jis būtų sutikęs ir toliau „taikstytis su tavim“, jei tu būtum sutikusi pasidaryti abortą?

— Aha. Neabejotinai, — atsakė Keitė, stengdamasi pasirodyti nerūpestinga, tačiau jos balsas atrodė susirūpinęs. — Tiesą sakant, kelis kartus man buvo pasirodę, jog jis iš tiesų mano, kad tai būtų tinkama keršto forma — Mitčelo kūdikis už įžeistą Evano ir mano savigarbą.

— Tavo savigarba jam nerūpi. Viskas dėl Bartletų savigarbos. Galiu lažintis, jog jis būtų daug mažiau įsižeidęs, jei vaiką tau būtų užtaisęs kas nors, jo manymu, iš jo socialinės klasės.

Keitė beveik nusišypsojo išgirdusi tokį pareiškimą.

— Aš tau visus tuos metus kartojau, kad Evanas turi dvi puses...

— Nereikia, — nutraukė Keitė nusisukdama į spintelę. — Negaliu pakęsti to, kaip jis su manimi elgėsi, ir po šiandienos negrįžčiau pas jį, net jei maldautų, tačiau jis buvo sugniuždytas. Aš jį įskaudinau Angilijoje, kai pasakiau, ką padariau, tačiau šiandien aš jį sužlugdžiau.

Jos tylėdamos sėdėjo prie virtuvės stalo, laukdamos, kol kava užvirs. Keitė padavė Holei puodelį kavos ir ištiesė cukraus indelį, tada pasiėmė savo puodelį ir pradėjo eiti miegamojo link.

— Nenoriu tavęs čia palikti, tačiau privalau rengtis ir važiuoti į darbą.

— Ne, neprivalai. Grįžusi iš Angilijos, kas vakarą dirbi iki vidurnakčio.

— Nedirbau prieš dvi dienas, mūsų kino vakarą.

— Buvo sekmadienis, restoranas nedirbo. Vieną vakarą jis gali išsiversti ir be tavęs.

Keitė atsisuko, pažvelgė į kavos puodelį rankoje, tada į Holę ir piktai suniurzgėjo:

— Dėl to nėštumo aš taip noriu miego, jog vos pastoviu ant kojų, o nėščia esu todėl, kad patikėjau įsimylėjusi vyrą, kuris pasirodė besąs negailestingas, ištvirkęs monstras. Jei Dievas yra, persileisiu! — užbaigė Keitė, o tada užtvanka griuvo ir ji pratrūko raudoti Holės glėbyje. — Net jei norėčiau kūdikio, siaubingai bijočiau, kokius genus jis gali paveldėti iš savo tėvo. Jis m-monstras!

— Žinau, — atsiliepė Holė, truputį šypsodamasi ir plekšnodama Keitei per nugarą. — O dabar einam į svetainę. Tu galėsi paskambinti į restoraną, o aš išrinksiu filmą ir mes surengsim pižamų vakarėlį.

Holė išrinko filmą Graži moteris, nes jis buvo linksmas ir paviršutiniškas.

— Aš negaliu turėti šito kūdikio! — ant sofos jai už nugaros šnabždėjo Keitė. Kai įjungusi filmą Holė atsigręžė, Keitė jau miegojo.

— Eikš čia, Maksai, — sukuždėjo Holė. — Nežinau, kaip tu, bet man tikrai praverstų šis tas stipriau nei kava. Užpulkim vyno lentyną.

Su tokia mintim Holė patraukė atgal į virtuvę, tačiau išsigandusi atšoko, kai einant pro paradines duris, kažkas į jas pasibeldė. Tikėdamasi, jog tai Evanas — verčiau jau klūpintis ant kelių — Holė pravėrė duris, o tada nustebusi ir susierzinusi atsitraukė. Verandoje stovėjo rimtas žilaplaukis vyras, pradėjęs septintą dešimtį, vilkintis dvasininko apdarą — juodą kostiumą ir baltą apykaklę.

— Dieve mano! — šūktelėjo ji kunigui, o jos nuostabą pakeitė susierzinimas. — Vėl kalbėsit apie teisę į gyvenimą? Kas jums yra, žmonės? Ar jūs įmontuoti į kiekvieną tamponą mieste? Eikit sau! Ji pati gali apsispręsti.

— Tikriausiai jūs Holė, — tarė kunigas nusišypsodamas.

— Prašau, nešiurpinkit manęs. Palikit savo knygeles verandoje ir aš pasirūpinsiu, kad ji jas gautų, — pasakė Holė darydama duris.

Jis uždėjo ranką ant durų, kad ją sustabdytų.

— Aš tėvas Donovanas, Keitės dėdė. Šią pavakarę Keitė buvo atėjusi į kleboniją, kai manęs nebuvo. Mano namų šeimininkė sakė, kad ji atrodė nusiminusi. Ji neatsiliepia į mano telefono skambučius. Ar dabar galiu įeiti?

Sumišusi, tačiau vis dar ryžtingai nusiteikusi, Hole atsitraukė atgal, atvėrė duris ir sušnibždėjo:

— Dabar ji miega ir tikrai yra nusiminusi. Nenoriu jos žadinti. Galite užeiti į virtuvę, jei norite šiek tiek palaukti.

Jiems įėjus į virtuvę, Holė uždarė besisukančias duris ir tyliai pasiteiravo:

— Gal norėtumėte kavos?

— Ne, dėkoju. Kaip suprantu, Keitė laukiasi?

Holės kilmė atėmė iš jos pasitikėjimą organizuota religija, o dar labiau dvasininkais.

— Turėsite tai aptarti su ja, tėve Donovanai, — atsakė ji, neketindama leistis įbauginama jo apykaklės. Vyno lentyna buvo kampe ant spintelės, ir ji išsitraukė butelį raudonojo vyno ir ėmėsi jį atkimšti, mėgindama prisiminti, kurie nepritaria alkoholio gėrimui — baptistai ar katalikai. — Ketinu savo liūdesį dėl Keitės nuskandinti didžiulėje taurėje vyno, — perspėjo ji. — Tikiuosi, jūs neprieštaraujate, — pridūrė ji tokiu tonu, kuris išdavė, jog jai visiškai nerūpi jo nuomonė.

— Ar jūs planuojate viena pati išgerti visą butelį?

— Galiu. O ką?

Jam neatsakius, ji atsisuko ir pasijuto žiūrinti tiesiai į žalias akis, tokias kaip Keitės, pilnas besišypsančio smalsumo.

— Jei neplanuojate viso butelio išgerti viena, — tarė jis, — pamaniau, gal galėtume pasėdėti ir kartu išgerti po taurę, laukdami, kol Keitė pabus.

— Taip, žinoma, — atsakė Holė, jausdamasi sutrikusi ir nemandagi. — Bet aš neketinu jums pasakoti apie Keitės... problemėlę. Jei ji norės atlikti išpažintį, tai jos vienos reikalas.

— Aš atėjau ne kaip nuodėmklausys, — pastebėjo jis. — Aš čia kaip dėdė.

— Jūs esate kunigas. Jūs liepsit jai pasilikti to... to šunsnukio vaiką.

Pildama vyną į taures, Holė laukė, kol jis tai paneigs.

— Taip jūs ir padarysit, ar ne? — karčiai metė ji iššūkį, ištiesdama jam vyno taurę ir atsisėsdama kitapus stalo.

— Jei manysime, kad Keitė šiandien atėjo pas mane pranešti, jog laukiasi, atsakysiu į jūsų klausimą, kad Keitė jau žinojo, ką aš jai pasakysiu. O tai, savo ruožtu, verčia mane manyti, jog būtent tai ji ir norėjo išgirsti. Tik mane stebina, kad ji susidėjo su vyru, kuris, jūsų nuomone, yra šunsnukis. Paprastai ji puikiai perkanda žmones.

Holė gurkštelėjo vyno, mąstydama apie tai, ką jis pasakė.

— Tik ne šį kartą.