Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Ir ką papasakojo?

— Jis papasakojo girdėjęs, kaip Mitčelas sakė Karolinai niekada nebuvęs sodyboje, o tai, pasak Bilio, buvo melas. Tai nukreipė mūsų dėmesį į Mitčelą. O dabar jūs man kai ką pasakykit, Sesili: kada jūs sužinojot, ką Bilis padarė? Kada jūs išsiaiškinot, kad jis šulinyje paslėpė sagą iš Mitčelo palto?

— Iškart po to, kai jūs įkalbėjot Bilį paskambinti Mitčelui į Sen Marteną, Karolina atskubėjo pas mane. Ji papasakojo man, kas dedasi. Ji buvo kaip nesava manydama, jog mes priglaudėm žudiką. Aš pasakiau jai, kad net neabejoju, jog tai kažkokia klaida.

— Jūs žinojot, kad sagą paslėpė Bilis?

— Ar mes kalbam ne protokolui?

Grėjus sudvejojo, tada linktelėjo.

— Ne protokolui.

— Aš iš karto supratau, jog tai turėjo būti Bilis. Kas kitas būtų padaręs tokį dalyką? Be to, jis sėdėjo tiesiai priešais mane, kai Karolina pasakojo apie jūsų rastą sagą, įtarimus dėl Mitčelo ir Bilio telefono skambutį. Mačiau iš Bilio veido, jog tai jis už viską atsakingas. Jis man šypsojosi. Tiesą sakant, jis netgi didžiavosi savo sumanumu.

Grėjus linktelėjo viską apmąstydamas, nustebęs, kad Sesilis taip noriai pasakoja net ir ne protokolui.

— Jei Mitčelo paltas būtų jam pristatytas kuriuo nors metu prieš Viljamo dingimą, mes būtumėm jį suėmę ir teisę dėl Viljamo nužudymo. Ar jūs būtumėt leidę, jog jis būtų nuteistas, kad tik Bilis išneštų sveiką kailį?

Palinkęs į priekį, Sesilis sukryžiavo rankas ant stalo ir išdidžiai bei kategoriškai ištarė:

— Mitčelas nebūtų leidęs tam įvykti. Jis viską ištveria. Kaip aš ir kaip jie... — Pakėlęs smakrą, jis parodė į protėvių portretus ant sienos priešais jį.

Užuot beprasmiškai bandęs ginčyti Sesilio logiką, Grėjus ėmėsi pagrindinio apsilankymo tikslo.

— Padėdamas Biliui, jūs pats padarėt ne vieną nusikaltimą...

— Nėra reikalo šiandien tai aptarinėti ir jūs manęs nesuimsit. Henris ir Evanas Bartletai jau patikino mane, kad ši byla jums nepriklauso pagal jurisdikciją. Be to, Bilio prisipažinimas nieko nereiškia, nes jam neatstovavo advokatas. Jūs neturėjot teisės apklausti jo nedalyvaujant šeimos advokatams.

— Jo motina dalyvavo ir ji davė sutikimą.

— Karolina šiuo metu yra tokios psichinės būklės, kad negali priimti teisingų sprendimų dėl savęs, tuo labiau dėl Bilio tokioje situacijoje. Jūs gaištat laiką bandydamas...

— Aš galiu sugaišti dar vieną minutę, — lediniu balsu nutraukė jį Grėjus, reikšmingai pažvelgdamas į riešutmedžio laikrodį ant Sesilio stalo. — Pasielgtumėt išmintingai, leidęs man ją sugaišti ir išklausęs labai atidžiai, nes aš galiu ir išvilksiu jus iš čia surakintą antrankiais.

Sesilis atsilošė kėdėje, įsižeidęs suraukė antakius, tačiau klausėsi.

— Henris Bartletas sako jums tai, ką jūs norit girdėti. Aš tvirtinu, kad tą savaitgalį išvažiuodamas su tėvu iš namų, Bilis rimtai ketino sodyboje jį nužudyti, o tai reiškia, kad nusikaltimas pradėtas Kuko apygardoje. Henris gali stabdyti šitą bylą metus ar dar ilgiau prašymais pakeisti bylos nagrinėjimo vietą ar atmesti Bilio prisipažinimą, tačiau galų gale aš laimėsiu, o jūs būsit teisiamas kartu su Biliu kaip jo bendrininkas. O per tą laiką žiniasklaida karštligiškai imsis jūsų, iškasdama kiekvieną skeletą, kurį šita šeima užkasė ir paslėpė per pastaruosius šimtą metų.

Sesilio veide nebuvo jokios išraiškos, tačiau jo ploni pirštai ant stalo susigniauždavo ir vėl atsileisdavo.

— Jei padarysit Henriui paslaugą ir numirsit prieš bylai patenkant į teismą, Henris gali ir tikriausiai patars Biliui pakeisti savo parodymus ir pareikšti, kad tai jūs nužudėt Viljamą ir įtikinot vargšą berniuką prisiimti kaltę. Juk, šiaip ar taip, jūs jau būsit miręs, o atlyginimą Henriui mokės Bilis, tai kodėl Henris norėtų ir toliau ginti jūsų reputaciją?

Užbaigęs jis laukė Sesilio reakcijos, žiūrėdamas, kaip maža senovinio stalinio laikrodžio švytuoklė švytuoja pirmyn ir atgal.

— Kokią alternatyvą jūs siūlote?

— Aš neapkaltinsiu jūsų bendrininkavimu, o jūs leisit, kad Kuko apygardos teisėtvarka sąžiningai teistų Bilį. Jis nepilnametis, todėl ir taip išsisuks lengviau nei turėtų.

— Aš neleisiu, kad jis būtų teisiamas be geriausios įmanomos gynybos.

— Aš jūsų to ir neprašau. Aš prašau jūsų, kad leistumėt jam atsakyti už tai, ką padarė. Dabar, o ne po dvejų metų.

Sesilis vėl sudvejojo, tada galiausiai linktelėjo.

— Ir dar vienas dalykas, — atsistodamas kreipėsi Grėjus. — Kaip mirė Edvardas? Jis skambino jums likus valandai iki to, kai iškrito per balkoną. Jūs sakėt, kad kalbėjot apie susitikimą, kuriame abu turėjote dalyvauti kitą rytą. Tačiau buvo ne taip, kitaip jūs būtumėt svarstęs, ar Mitčelas „nepadėjo“ jam persisverti per turėklus.

Sesilis pakildamas užbaigė nemalonią akistatą.

— Jis buvo girtas kaip visada ir pasakė man, kad nori atsisveikinti, kad daugiau nė vienos dienos negali tverti tokio gyvenimo. Aš jam atsakiau tą patį, ką ir visada, kai jis man dėl to paskambindavo. Liepiau susitvardyti. Nežinojau, jog šįkart jis kalbėjo rimtai. Aš taip ilgai klausiausi jo šlykštaus inkštimo, kad lioviausi kreipęs į jį dėmesį.

37 skyrius

Keitė padėjo du puodelius garuojančio karšto šokolado ant padėklo šalia didžiulio dubens su spragintais kukurūzais, aplietais lydytu sviestu. Tai buvo tradicinis maistas žiemos kino vakarais, kuriais juodvi su Hole mėgaudavosi kelis kartus per mėnesį.

Nešdama padėklą, Keitė atsargiai apėjo Maksą, kuris gulėjo ant svetainės grindų, priešais kavos staliuką. Holė pakėlė akis nuo spintelės greta televizoriaus, kur ji vartė mergaitiškų filmų, pagrindinio tokių vakarų elemento, kolekciją. Iškėlusi savo mėgstamiausią filmą, ji linksmai paklausė:

— Gal „Įsimintiną romaną“?

— Ne, ačiū. Ką tik vieną turėjau ir bandau pamiršti.

Holė išsišiepė išgirdusi sąmojį ir vėl nusisuko į filmus spintelėje.

— Aš vis dar negaliu patikėti, kad Vajatas per labdaros koncertą elgėsi kaip visiškas niekšas.

Keitė taip pat negalėjo tuo patikėti. Tą vakarą buvo akivaizdu, jog Mitčelas nuoširdžiai ją niekina, o tai tegalėjo reikšti, kad jis niekino ją visą laiką, net kai jiedu mylėjosi Sen Martene.

— Jis nesveikas, — tarė Holė, sudėdama Keitės mintis į žodžius.

— Arba tai, — atsakė Keitė, mėgindama pažiūrėti į tai pro pirštus, — arba jis šiek tiek irzliai reaguoja, jei kas nors mėgina iš jo pasišaipyti. — Keisdama temą, ji pasiūlė kitą filmą vakarui: — O gal „Pasimatymas per vestuves ?“

— Nebent prižadėsi nesukti atgal, kai prieisim tą šokių sceną, kur Maiklas Bublė dainuoja „Sukimės“.

— Gerai, sutarta.

Holė įjungė filmą ir atsisėdo ant sofos šalia Keitės. Minutę jos sėdėjo tylėdamos, susikėlusios kojas ant kavos staliuko, užsimetusios ant jų megztus vilnonius apklotus ir apsimovusios storas kojines.

— Man trūks mūsų kino vakarų, — prabilo Holė, pasiimdama pilną saują spragintų kukurūzų iš dubens, stovinčio tarp jų.

— Ką turi omenyje? — atsiliepė Keitė, imdama karšto šokolado puodelį nuo lempos staliuko greta jos.

— Noriu pasakyti, kad neįsivaizduoju savęs kino vakarą sėdinčios tarp tavęs ir Evano bei laikančios spragintus kukurūzus. Ar jūs jau nusprendėt dėl datos?

Keitė papurtė galvą.

— Mes dar net nemiegam kartu.

— Kodėl ne? Tu grįžai jau prieš tris savaites.