Джудит Макнот - Lemties piršlys

— O ką padarėt tavo tėvo automobiliui? Kaip jis atsidūrė už dvidešimt penkių mylių nuo sodybos?

Bilis nutilo, kad vėl nusišluostytų akis, tačiau Grėjui jos atrodė sausos.

— Senelis Sesilis sakė, jog bus geriau, jei policininkai manys, kad dingimo metu tėtis nebuvo sodyboje. Tada jie nebūtų ieškoję jo ten taip uoliai ir gal nebūtų atradę senojo šulinio. Senelis Sesilis liepė man sėsti į tėčio mašiną ir sekti paskui jį plentu, kol jis ras gerą vietą jai palikti.

— Tau tik keturiolika. Argi tu moki vairuoti?

Bilis metė į jį niekinamą žvilgsnį.

— Aš vairuoju sodyboje nuo dvylikos metų. Aišku, vairuoti magistralėje sningant nebuvo lengva, bet aš vairavau taip pat gerai, kaip būtų vairavęs tėtis.

Kitoje dvipusio stiklo pusėje Makneilas išsiviepė ir pažvelgė į Grėjų.

— Tas vaikis visiškas sociopatas.

— Mes jau beveik baigėm, Bili, — drąsinamai tarė Torelas. — Dabar persikelkim dviem mėnesiais pirmyn, į sausį. Tavo tėvo paieška buvo nutraukta, sodyboje jo niekas nebeieškojo, tačiau tu atvykai pas poną Eliotą ir papasakojai jam girdėjęs, kaip Mitčelas Vajatas melavo tavo mamai, jog jis niekada nėra buvęs jūsų sodyboje. Tu supratai, kad tai privers mus jį įtarti ir vėl atnaujins paieškas sodyboje. Kam tu vėl iškėlei viską į paviršių, kai jau buvai išlipęs sausas iš balos?

— Todėl, kad žemių supirkėjas, nupirkęs Udalų sodybą, atėjo pakalbėti su mano mama ir dėl mūsų ūkio pirkimo. Būdamas pas mus, jis užsiminė, jog netrukus pradės kasti pamatų duobę ir ant sklypo ribos statys akmeninę sieną. Aš supratau, kad jie suras senąjį šulinį, nes jis kaip tik ten ir buvo.

— Gerai, vadinasi, tu galvojai. Tu naudojaisi savo galva, — pasakė Torelas, tarsi tai būtų komplimentas. — Tu supratai, kad jie atras tavo tėčio kūną, todėl nuplėšei sagą nuo Vajato palto, vieną dieną nuvažiavai ten pats vienas ir įkišai sagą po šulinio dangčiu, kur ji būtų surasta.

Bilis linktelėjo. Jis atrodė pamalonintas Torelo komentarų.

— Bet kodėl tu nusprendei, jog reikia pamėginti suversti visą kaltę Mitčelui Vajatui?

— Todėl, — iškošė Bilis, o jo veidą iškreipė įniršis, — kad tas sušiktas pavainikis elgėsi taip, tarsi priklausytų mūsų šeimai. Jis užėmė mano tėvo vietą ir mano mama leido jam tai daryti. Jis viešėjo pas mus namuose, rūpinosi mano mama, slampinėjo aplink ją. Tai aš turėjau būti šeimos vyras, tačiau ji klausė jo patarimų, ne mano. Jis netgi patarė jai parduoti sodybą.

Senelis Sesilis elgėsi lygiai kaip ir mama. Anksčiau aš buvau jo numylėtinis. Jis visada sakydavo, kad mes labai panašūs, tačiau tėčiui mirus, jam rūpėjo tik Mitčelas. Jis pradėjo mane ignoruoti, o tada aš išgirdau jį sakant mamai, kad per gimtadienio pobūvį jis nori visus pristatyti Mitčelui. Jis pasakė, kad mama taip pat turi dalyvauti, kad visi žinotų, jog ji taip pat priėmė jį į šeimą.

— Puiku, Bili. Džiaugiuosi, kad papasakojai visą tiesą ir išdėstei visus faktus. Štai bloknotas ir rašiklis. Užrašyk viską, kaip papasakojai man. Gal nori kolos ar ko nors kito?

— Norėčiau Dr. Pepper 15, — pareiškė Bilis imdamas bloknotą.

— O gal dar ir čili ir sūrio skonio bulvių traškučių?

— Aha, būtų puiku. Kaip jūs atspėjot?

Torelas nieko neatsakė, tačiau nusisukęs metė reikšmingą žvilgsnį į dvipusį veidrodį. Per pastarąsias dvi savaites jie apklausė kiekvieną degalinę ir maisto parduotuvę pakeliui iš Čikagos į sodybą, žinodami, jog Sesiliui tikriausiai reikėjo kur nors sustoti. Degalinės darbuotoja atpažino Bilio nuotrauką. Sesilis pasiuntė Bilį sumokėti už benziną, įdavęs grynųjų, kad neliktų kredito kortelės įrašo, tačiau būdamas parduotuvėje, Bilis nutarė nusipirkti ir Dr. Pepper bei savo mėgstamiausio užkandžio. Kai pardavėja pasakė jam, kad turi tik paprastų bulvių traškučių, jis išvadino parduotuvę „skyle“, o ją pačią „stuobre“.

— Jau matau, kokią gynybą šitam vaikiščiui surežisuos šeima, — tarė Makneilas su pasibjaurėjimu. — Pirmiausia jie ginčys, kad byla nepriklauso mūsų jurisdikcijai, nes nusikaltimas įvyko už Kuko apygardos ribų. Jam keturiolika, todėl jis bus teisiamas kaip nepilnametis, o kai Vajatų advokatai įsitrauks į procesą, jie įtikins motiną, kad ši leistų jiems tvirtinti, jog tėtis paslapčia tvirkino mažąjį Bilį. Po velnių, Sesilis senas žmogus ir turi bėdų dėl širdies. Jei jis mirs prieš bylai patenkant į teismą, jie pakeis savo parodymus ir paaiškės, kad tai Sesilis nužudė Viljamą.

— Taip nenutiks, jei man pavyks patekti pas Sesilį ir jį įtikinti, — tarė Grėjus nusisukdamas ir pradėdamas žingsniuoti koridoriumi. — Aš ketinu tuoj pat jį aplankyti ir noriu, kad tu vyktum kartu dėl didesnio efekto.

36 skyrius

— Ponas Vajatas priims jus po kelių minučių, — pranešė Grėjui Sesilio liokajus. Lauke krito šlapdriba ir kašmyrinis Grėjaus paltas buvo padengtas plonu ledinių lašelių spindesiu. Liokajus padėjo jam nusivilkti ir nunešė paltą į prieškambario spintą.

Sesilis priėmė jį savo kabinete, sėdėdamas už prašmatnaus stalo ir apsuptas savo žymių protėvių portretų.

— Kaip laikosi tavo tėvai, Grėjau?

— Ačiū, puikiai.

Grėjui sėdantis priešais stalą, senis tyrinėjo jo veido išraišką.

— Kaip suprantu, tai nėra mandagumo vizitas? — padarė jis išvadą.

— Bijau, kad ne.

Sesilis linktelėjo, pasuko galvą į išeinantį liokajų ir pratarė:

— Tuojau pat sujunk su Henriu Bardetu.

— Prie namo laukia detektyvas, pasirengęs nuvežti jus į policijos nuovadą. Henris gali jus pasitikti ten.

— Ar aš esu suimamas?

— Tai priklausys nuo to, kaip jūs būsite linkęs bendradarbiauti per ateinančias kelias minutes. Bilis ką tik padarė pareiškimą dėl Viljamo mirties.

— Ką jis tau papasakojo?

Grėjus nematė reikalo slėpti, nes žinojo, jog Henris Bartletas per kelias valandas įstengs gauti Bilio pareiškimą. Jis nupasakojo Sesiliui pagrindinius Bilio prisipažinimo teiginius, o jam baigus, Sesilis šaltakraujiškai paklausė:

— Ir tu tiki berniuko pasakojimu, kad aš esu įsipainiojęs?

— Visiškai. Man visą laiką nedavė ramybės tas faktas, kad jūs iki pat sausio laikėt Mitčelo egzistavimą paslaptyje. Jūs pirmą kartą sutikot jį rugpjūtį, o jau kitą mėnesį Edvardas tariamai iškrito iš balkono ir užsimušė. Lapkritį dingo Viljamas. Ir vis dėlto, Sesili, jūs likot abejingas tam faktui, kad jūsų naujai atrasto vaikaičio grįžimas į šeimą sutapo su abiem šiais įvykiais. Tiesą sakant, jūs nuslėpėt jo egzistavimą ir nuo policijos, kuri tyrė abu atvejus. Žinote, ką tai man pasakė?

— Kad aš esu sentimentalus, patiklus senis, apakintas kaltės jausmo, jog praeityje neigiau Mitčelo teisę į palikimą? — sarkastiškai pasakė Sesilis.

— Ne, kad jūs esate suktas, arogantiškas senis manipuliatorius, kuriam reikėjo naujo tiesioginio įpėdinio, kuriuo galėtumėt pasikliauti, bet jūs nenorėjot, kad policija ar kas nors kitas žinotų, kur jis buvo pastaruosius trisdešimt ketverius metus.

— Dėkoju, — šaltai, bet nuoširdžiai atsiliepė Sesilis, — tu visiškai teisus. Tu visada buvai gana protingas jaunuolis.

— Kadangi abu žinom, jog jūs nesat nei sentimentalus, nei patiklus, lieka tik viena priežastis, kodėl jūs neįtarėt Mitčelo dėl Edvardo mirties ar Viljamo dingimo.

— Ir kokia gi ta priežastis?

— Jūs jau žinojot, kas nutiko abiem vyrams ir kad Mitčelas su tuo nesusijęs. Tai įtardamas aš atnaujinau tyrimą dėl Viljamo dingimo, turėdamas jus kaip pagrindinį taikinį, kai staiga į mano biurą atėjo Bilis.