Джудит Макнот - Lemties piršlys

Keitė narsiai grūmėsi, mėgindama įveikti staiga užplūdusias ašaras.

— Aš praleidžiu čia tiek pat laiko, kaip ir mano tėvas, — paprieštaravo ji.

— Bet tu neįdedi širdies, — atkirto padavėjas. — Pamatęs mane čia vieną, tavo tėvas nebūtų tik gūžtelėjęs pečiais ir pasakęs „Manau, Luisas pasirūpins, kad tu sulauktum pagalbos. “Jis pats būtų pasirūpinęs, kad aš gaučiau pagalbą, o tada būtų išsiaiškinęs, kodėl Luisas iki šiol tuo nepasirūpino.

Karštos ašaros degino Keitei akis iš vidaus, grasindamos išsilieti, ir ji nusisukusi patraukė durų į restoraną link.

— Pasakyk Mardžorei, kad tau išeinant papildomai išmokėtų dviejų mėnesių atlyginimą, — pratarė ji, turėdama omeny patikimą buhalterę, dirbusią jos tėvui jau daugiau kaip dešimtmetį.

Jos nuostabai, airis piktai jai įkandin sušuko:

— Tai tu pasakyk Mardžorei, Mere Keite! Tai tavo darbas, tu esi bosas, ne aš, ir ne Mardžorė.

Keitė linktelėjo, stengdamasi giliai ir lėtai kvėpuoti, kad nereikėtų bėgti į tualetą išsivemti ar išsiverkti.

— Dar vienas dalykas, — jai pavymui suriko Frenkas. — Kodėl tu leidi man taip su tavimi kalbėti? Jei būčiau taip užrikęs ant tavo tėčio, man nebūtų pavykę išsisukti!

— Eik po velnių, — sušnibždėjo Keitė.

— Ir dar vienas dalykas, — šūktelėjo jis.

Sugniaužusi kumščius, Keitė atsigręžė ir pamatė jį, palinkusį virš baro, raudonu iš pykčio veidu.

— Kas nutiko tavo akims, kad tu nepastebi, jog citrinos ir žaliosios citrinos, kurias aš dėlioju, yra pasenusios? Kodėl tu nenuleki į virtuvę išsiaiškinti, kas, po velnių, leidžia išsisukti tiekėjams, pristatantiems mums šitą šlamštą?

Keitė neketino atsakinėti, tačiau pastebėjo, jog restorano administratoriaus Kevino Sandovskio, jau praeinant pro jo staliuką prie įėjimo 11:25, vis dar nėra vietoje. Jį, taip pat Luisą Kelardą bei kelis padavėjus, kurie turėjo būti užsiėmę paskutinės minutės darbais restorane, Keitė rado virtuvėje. Visi jie stoviniavo ir juokavo su virtuvės personalu.

— Kas čia vyksta? — paklausė ji, kaip tikėjosi, įsakmiu ir nepritariamu tonu.

Sandovskis pakilo nuo kėdės, tačiau jai pasirodė, kad jis, atsisukęs į padavėjus, pavartė akis. Luisas Kelardas nužvelgė jos atsikišusį pilvą, užjaučiamai nusišypsojo ir tarė:

— Keite, mes su žmona išgyvenom jau du nėštumus ir aš žinau, kaip moteriai sunku fiziškai ir emociškai su tuo susidoroti, tuo pat metu stengiantis išsilaikyti darbe. Tad pasistenk nesisieloti.

— Aš nesisieloju, — atkirto Keitė, negalėdama nuspręsti, ar jis nuoširdžiai stengiasi padėti, ar tiesiog elgiasi globėjiškai. — Frenkas O’Haloranas sako, jog mes gauname prastos kokybės produkciją. Ar tai tiesa?

— Žinoma ne, — atsiliepė Luisas ir įsižeidęs papurtė galvą. — Tiesiog baras nebesunaudoja tiek citrinų ir žaliųjų citrinų kaip anksčiau, todėl jos pastovi šiek tiek ilgiau.

— O kodėl mes nebesunaudojam tiek kiek anksčiau?

— Paklausk Mardžorės, — patarė Luisas. — Ji turi visus skaičius apie tai, kiek mes parduodam. Apyvarta šiek tiek sumažėjo, bet nestipriai.

Keitė linktelėjo ir išėjo iš virtuvės.

— Jei manęs prireiks, būsiu kabinete.

Jos tėvo kabinetas — dabar jos kabinetas — prieš daugelį metų buvo perkeltas už pagrindinės restorano salės ir atskirtas nuo jos plokštėmis išmuštu koridoriumi, iš kurio atsivėrė durys į buhalterės ir valdytojo kabinetus. Laiptai, vedę viršun iš senosios smuklės, buvo uždaryti, o šalia tėvo kabineto įrengti nauji. Ten vis dar buvo butas, tačiau tėvas juo naudodavosi labai retai, tik tada, kai oras būdavo pernelyg blogas vairuoti ar kai jis dirbdavo iki vėlumos.

Mardžorė sėdėjo prie savo stalo, jos pirštai lakstė skaičiuoklės mygtukais, o ant kiekvieno laisvo paviršiaus buvo atverstos sąskaitų knygos.

— Frenkas O’Haloranas ketina išeiti iš darbo, — pasakė Keitė. — Gal galėsi jam papildomai išmokėti dviejų mėnesių atlyginimą?

Žilaplaukė buhalterė pakėlė akis.

— Ar tu ketini leisti Frenkui išeiti?

— O kaip aš turėčiau jį sulaikyti? — paklausė Keitė, suleisdama nagus į delnus.

— Nežinau. Pamaniau, gal tu turėsi kokią mintį.

— Aš turiu vieną mintį.

— Ir kokią gi, Keite?

— Mes turėtume naudotis kompiuterizuota grynųjų pinigų cirkuliacijos sistema. Tos sąskaitų knygos tokios pasenusios kaip...

— Kaip aš? — ironiškai pasiteiravo Mardžorė.

— Ne tai norėjau pasakyti, Mardžorė.

— Mes esam pakankamai kompiuterizuoti, — tarė Mardžorė pasigailėdama jos. — Maisto užsakymai, rezervacijos, viskas. Argi tu anksčiau nepastebėjai?

— Aišku pastebėjau! — sušuko Keitė, jau jausdamasi išsekusi, nors išbuvo čia tik pusę valandos. — Aš turėjau omeny tas sąskaitų knygas, kuriomis tu dabar naudojiesi. Kodėl šitos informacijos nėra kompiuteryje?

— Tiesą sakant, yra. Tavo tėvas mėgo pastovumą, kai galėdavo stebėti viską naudodamas tą patį metodą, kurį mes visada naudojom, todėl aš perkeliu tam tikrą informaciją iš kompiuterio į sąskaitų knygas. — Ji nutilo tikėdamasi, jog Keitė ką nors pasakys, tačiau šiai tylint nuleido akis į skaičiuoklę ir ėmė spaudyti skaičius. — Keite, — tarė ji nepakeldama akių, — tu tikrai netinki vadovauti šitam verslui. Turėtum pagalvoti apie pardavimą.

Sužeista į pačią širdį, Keitė nieko neatsakė ir išėjo iš dar vieno kambario, vėl atsitraukdama, nes buvo visiškai praradusi pasitikėjimą savimi. Prieš kelis mėnesius — prieš Mitčelą Vajatą — jai būtų užtekę tikėjimo savo sveiku protu, kad užimtų tvirtą poziciją virtuvėje su Luisu, su Frenku ir su Mardžore. Bet ne dabar. Dabar ji buvo netekusi pasitikėjimo savim ir negana to, visi kiti taip pat po truputį liovėsi ja pasitikėję.

Dėl Mitčelo ir dėl to, kad nešiojo jo kūdikį, iš jos teliko krūva jautrių emocijų ir abejonių. Dar blogiau, ji negalėjo pagalvoti apie kūdikį, kurį nešiojo, tuoj pat neprisiminusi, kokia lengvatikė kvailė buvo spręsdama apie jo tėvą. Ištisas savaites laukė, kol pajus kokį nors motinišką ryšį su savo kūdikiu, tačiau taip nenutiko ir ji ėmė baimintis, kad jos jausmai Mitčelui neleis jai mylėti savo vaiko.

Keitė atsisėdo už tėvo stalo ir prisipažino sau, jog tikėtina, kad reikalai ne pagerės, o dar labiau pablogės, jei ji neras kokio nors sprendimo ir nenurims dėl to, ką jai padarė Mitčelas. Ji turėjo rasti jėgų jam atleisti, o tada atleisti sau už tai, kad jį įsimylėjo. Tai padariusi, ji sugebėtų palikti visas blogybes už nugaros ir žvelgti pirmyn į ateitį.

Tam, kad pamirštų ir atleistų, ji pirmiausia turėjo perprasti jo mąstymą ir kas jam nutiko, kad jis tapo toks beširdis ir kerštingas.

Pasirėmusi smakrą delnu, Keitė svarstė, kaip rasti atsakymus, kurių jai reikėjo...

Nei Karolina, nei Sesilis Vajatas nenorės šnekėti apie Mitčelą jam už nugaros. Metju Farelas ir Meredit Bankroft pažinojo jį, tačiau Meredit matė jos susidūrimą su Mitčelu per labdaros vaikų ligoninei koncertą ir po to žiūrėjo į Keitę taip, tartum ši būtų nustojusi egzistuoti. Evanas Angilijoje užtektinai papasakojo apie Mitčelo vaikystę, kad sukeltų jai siaubą, tačiau dabar jis tikrai nebesuteiks jai jokios papildomos informacijos...

Mintyse Keitė staiga išvydo, kaip Grėjus Eliotas ima keletą aplankų iš didelės šūsnies ant jo stalo ir neša juos ant kavos staliuko, prie kurio sėdi ji ir Holė. Šituose konkrečiuose aplankuose buvo fotografijos, tačiau ant jo stalo buvo daug daugiau segtuvų.