Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Gal galėtumėt man paaiškinti šią nuotrauką? — paprašė Makneilas ir nerūpestingai numetė nuotrauką ant stalo.

Vajatas šiek tiek pasilenkė į priekį, pažiūrėjo į nuotrauką, tada į Makneilą.

— Ar jūs ne per senas, kad dar reikėtų paaiškinimo?

Makneilas tėškė ant stalo dar vieną panašią fotografiją, tik ši buvo padaryta naktį prieš tai, viloje, ir joje Vajato ranka buvo ant Donovan krūtinės.

— Paaiškinkit šitą.

Vajatas vos pažvelgė į ją.

— Kurios dalies jūs nesuprantat?

— Įdomu, — prabilo Grėjus. — Nemaniau, kad bus taip lengva išgauti jo reakciją.

— Jis atrodo visiškai ramus, — paprieštaravo Lilė.

— Ne, jis sukando dantis, bet tik akimirką. Jis pyksta ir puikiai moka tai nuslėpti. Prisiminkit tai teisme.

Makneilas neskubėdamas dėjo nuotraukas atgal į aplanką dešinėje, kad Vajatas matytų, jog segtuvų krūvoje yra dar daug aplankalų su nuotraukomis.

— Gal geriau pradėkim iš pradžių, — pareiškė jis. — Kur jūs buvot tą dieną, kai dingo Viljamas Vajatas?

— Aš nežinau, kokia tai buvo diena, — ramiai atsakė Vajatas. — Jis buvo išvykęs jau kelias dienas, kai jo žmona ir sūnus suprato, jog sodyboje jo nėra ir pranešė apie jo dingimą.

— Ar jūs esate kada nors buvęs Vajatų sodyboje?

— Ne.

— Esate tuo įsitikinęs?

— Visiškai.

Vadovavimą apklausai perėmė detektyvas Torelas. Iš voko jis išėmė permatomą plastikinį maišelį, kuriame buvo odinė saga su medžiagos gabalėliu ir įspausta emblema.

— Ar atpažįstat šitai? — paklausė Torelas.

Pyrsonas ir Levinsonas įsitempė.

— Jūs neprivalot atsakyti, — skubiai ištarė Levinsonas.

Vajatas ignoravo perspėjimą.

— Atrodo kaip saga, ištrūkusi iš vieno mano paltų.

— Ar žinote, kur mes radome šią sagą, pone Vajatai? — Vajatui tylint, Torelas tarė: — Mes radom ją įstrigusią po šulinio, kuriame buvo rastas jūsų brolis, dangčiu. Šulinys yra vos už kelių žingsnių nuo Vajatų sodybos, kurioje, kaip sakote, jūs niekada nesate buvęs. Gal norit dar kartą apmąstyti tą atsakymą?

— Ne, pirmą kartą atsakiau teisingai.

— Tada gal galite paaiškinti, kaip ši saga iš jūsų palto atsidūrė toje sodyboje?

— Negaliu.

Torelo prisėdo ant stalo krašto.

— Kaip, jūsų manymu, saga, kuri, kaip jūs pats pripažįstat, ištrūko iš jūsų palto, užsikabino už šulinio dangčio fermoje, kurioje jūs nesate buvęs?

— Kartoju, — kantriai pasakė Vajatas, — aš negaliu to paaiškinti.

Lilė metė patenkintą žvilgsnį į Grėjų ir nustebo išvydusi, jog šis stovi susiraukęs ir susikišęs rankas į kišenes.

— Jis ne mūsų žmogus, — tarė Grėjus, atsakydamas į jos sutrikusį žvilgsnį. — Ir jis įsitikinęs, kad gali tai įrodyti.

— Ką jūs turite omeny? Kaip?

— Nežinau, bet įtariu, kad jis ketina mums pasakyti. Jau du kartus žvilgtelėjo į laikrodį ir jam jau pradeda atsibosti.

Apklausų kambaryje Torelas ramiai žiūrėjo į Vajatą, o šiam nieko nebesakant, pradėjo jį spausti.

— Leiskite papasakosiu, kaip, mūsų nuomone, jūsų palto saga užkliuvo už to šulinio dangčio...

— Esu tikras, jog tai be galo įdomi ir vaizdinga istorija, tačiau aš šiek tiek skubu. Ar jūs dar norite aptarti ką nors, išskyrus šią sagą? — Torelui susiraukus ir tylint, Vajatas kalbėjo toliau: — Kaip suprantu, ne. Tokiu atveju, štai ką jums reikia žinoti: Viljamas dingo lapkritį. Paltas, iš kurio ištrūko ši saga, buvo pasiūtas Londone ir pristatytas man į Čikagą gruodžio pabaigoje.

Makneilas žengė į priekį ir prabilo linkusio taikytis, „gero policininko“ balsu:

— Kur jūs įsigijote šį paltą ir ar kas nors gali patvirtinti, kada jis buvo pristatytas?

— Duosiu jums savo siuvėjo Londone pavardę. Jis taip pat galės jums pasakyti, kur įsigijo sagas, ir patvirtinti, jog aš neturiu kitų drabužių su tokiomis sagomis.

— Kur šis paltas dabar?

— Aš išsiunčiau jį atgal siuvėjui, kad jis galėtų užsakyti naują sagą ir užtaisyti skylę, kurią paliko ankstesnioji. Dar turite klausimų, ar mes jau baigėme?

— Ne visai, — tarė Makneilas. — Kada jūs pirmą kartą pastebėjote, kad jūsų palte trūksta sagos?

— Sausio viduryje. Aš išsiėmiau paltą iš spintos ir supratau, jog trūksta sagos. Nežinau, kur ją pamečiau.

Grėjus Eliotas spoksojo pro langą.

— Arba jis nežino, arba nenori tuo patikėti. — Neatitraukdamas žvilgsnio jis pridūrė: — Pasakyk Makneilui, kad ateitų čia.

Servantesas pasibeldė į duris ir įkišo galvą į apklausų kambarį.

— Atleiskite, kad trukdau. Detektyve Makneilai, ar galėčiau su jumis šnektelėti?

Makneilas išėjo iš kabineto, uždarė duris ir pažvelgė į Grėjų.

— Ar tu tiki Vajato istorija?

Grėjus linktelėjo.

— Šiuo metu taip. Paimk Vajato pasą ir pasakyk, kad neišvyktų iš Čikagos, kol mes nesusisiekėm su jo siuvėju ir patys neapžiūrėjom jo palto.

Makneilui grįžus į apklausų kambarį, Vajatas žvilgtelėjo į jo veidą ir atsistojo. Jis be žodžių ištraukė pasą iš vidinės švarko kišenės ir numetė jį ant stalo. Tada pakėlė kavos puodelį, gurkštelėjo ir pastatė jį atgal.

— Štai jums DNR, duota savanoriškai. Pasistenkit nesupainioti su kieno nors kito, kol baigsit tyrimą. Dar kas nors? — nukirto jis, kol jo advokatai stojosi ir rinkosi savo lagaminėlius.

— Taip, neišvykit iš Čikagos, kol negausit žinių iš mūsų.

— Turėsiu tai omeny, — atsakė jis trumpai. — O jūs turėkit omeny štai ką: jei aš kada nors kur nors pamatysiu nors vieną iš šių nuotraukų, aš palaidosiu Grėjų Eliotą ir jus po krūva ieškinių prieš jus abu asmeniškai, taip pat ir prieš Čikagos miestą bei Ilinojaus valstiją. Ir tai darydamas aš pasirūpinsiu, kad žiniasklaida sužinotų apie jūsų vujaristinį „pomėgį“ ir brangias keliones į Karibų salas, kad jį patenkintumėt. Ir visa tai už mokesčių mokėtojų pinigus. Trumpai tariant, apšmeišiu jus visoje spaudoje.

— Ar jūs man grasinate? — šaltai paklausė Makneilas.

— O argi aš neaiškiai pasakiau? — atkirto Vajatas. — Gražus įdegis, beje, — pridūrė jis ir ėmė eiti durų link, lydimas savo kvailai išsišiepusių advokatų. Tada atsisuko ir dar vieną grasinimą nukreipė į dvipusį veidrodį: — Duodu jums likusį pusdienį, kad susisiektumėte su Karolina Vajat ir paaiškintumėte jai, kad aš visiškai nesusijęs su Viljamo mirtimi. Jei jums nepasiseks jos įtikinti, rytoj rytą atsivesiu ją į jūsų kontorą ir galėsite tai padaryti mano akivaizdoje.

Vajatui išėjus, Eliotas atidarė duris ir įžengė į apklausų kambarį.

— Šiandien tai jau antras kartas, kai mane pavadino vujaristu, — be emocijų tarė jis, žvelgdamas į praviras duris. Nukreipęs žvilgsnį į Makneilą, jis tarė: — Susitinkam rytoj dešimtą ryto mano biure. Ir atsinešk visus segtuvus. Aš žinau, kas nužudė Viljamą, bet mes turėsim judėti labai lėtai ir kurti mūsų bylą labai atsargiai.

— Aš atvyksiu, — prižadėjo Makneilas. Pakėlęs akis, jis pamatė, kad Eliotas studijuoja jo retėjančius plaukus.

— Tavo plaukai atrodo kitaip.

— Kaip kitaip? — paklausė Makneilas, tada skubiai nukreipė žvilgsnį.

— Nežinau tiksliai. Kažkokie... papurę.

— Tai dėl naujo šampūno, — sumurmėjo Makneilas.

34 skyrius

Koncertas Vaikų ligoninei paremti, ne taip, kaip didieji labdaros renginiai, buvo kasmetis elitinis renginys, kurio svečių sąraše buvo tik 350 pavardžių, atrinktų atsižvelgiant į kiekvieno dosnumą ir aukojimo įpročius. Vakaro metu buvo patiekta prašmatni vakarienė ir vyko tylus aukcionas, kurio metu buvo parduodami nuostabūs meno kūriniai, muziejaus verti papuošalai ir neįkainojami antikvariniai daiktai. Pradinės pačių mažiausių aukcione parduodamų daiktų kainos prasidėjo nuo 50 000 dolerių, o dešimties vietų stalų pradinė kaina buvo 100 000 dolerių.