Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Pirmą kartą jį pamačiau Angilijoje, prieš kelias dienas. Visa kita jūs matote tose nuotraukose. Jis niekaip negalėjo būti susijęs su mano tėvo mirtimi ir jokiu būdu negalėjo nužudyti savo brolio. Brolį jis labai mylėjo!

— Jis kalbėjo su jumis apie Viljamą?

— Trumpai. Ai pati jį iškamantinėjau. Jis pasakė man, kad brolis miręs... Ne, ne taip, — skubiai pasitaisė ji, pilkose Elioto akyse pamačiusi blykstelint susidomėjimą. — Aš nežinojau, kad jo brolis Viljamas Vajatas, tačiau kai Mitčelas apie jį kalbėjo, padariau išvadą, kad brolis miręs.

— Kodėl?

— Nes pasakodamas apie jį Mitčelas pasakė... — Keitė kaip įmanydama stengėsi nepravirkti, kartodama žodžius, kurie tada atrodė tokie skaudūs. — Jis pasakė... „Mano brolio vardas buvo Viljamas.“

— O kada jis pasakė, kad Viljamas miręs?

— Ar jūs nesiklausot? — Keitė pasipiktinusi vos netreptelėjo koja. — Mitčelas pavartojo žodį buvo ir aš pamaniau, kad tai reiškia, jog Viljamas miręs. Bet jis nė karto nesakė, kad Viljamas miręs.

— Gerai, supratau. O dabar gal galėtumėt paaiškinti, kaip jūs supratot, jog jis mėgo Viljamą?

— Buvo matyti iš to, kaip apie jį šneka. Buvo akivaizdu, kad brolis jam rūpėjo.

Prokuroras linktelėjo, apmąstydamas tai, ką išgirdo.

— Gerai, — tarė jis ir atrodė įtikintas. — Remdamasi Vajato tonu ir veido išraiška, jūs padarėte prielaidą, jog jis mėgo Viljamą?

— Taip, — patvirtino Keitė, trokšdama griebti rankinę ir dingti iš čia.

— Ar iš Vajato elgesio jūs taip pat nusprendėt, kad jis mėgsta ir jus?

Tokio klausimo Keitė nenumatė, ji nebuvo pasirengusi, kad prokuroras nubrėš tokią paralelę. Atlošdama galvą, ji užmerkė akis ir nurijo seiles.

— Jūs tai matote iš nuotraukų.

— Užteks, — gyvai pasakė Holė, — mes išeinam. Ji ištraukė savo sesers vizitinę kortelę iš rankinės, įbruko ją Eliotui ir patraukė durų link. Keitė nusekė jai iš paskos.

Eliotas atsisuko ir pažvelgė į jas.

— Panele Donovan, — tarė jis.

Keitė apsisuko ir rūsčiai pažvelgė į jį.

— Aš atsiprašau, — rimtai pasakė jis. — Žiūrint į nuotraukas, neįmanoma suprasti, kad jūs buvote ne tik fiziškai, bet ir emociškai su juo susijusi. Man labai gaila, kad jūs nudegėt.

Keitė neketino leisti jam išsisukti su atsiprašymu, tuo labiau tokiu nenuoširdžiu, tačiau ji išlaikė orumą ir ramiai atsakė:

— Jūs būtumėt privertęs mane visa tai iškęru, net jei ir būtumėt žinojęs. Kas leidžia jums manyti, jog kuo nors skiriatės nuo jo?

Automobilyje pakeliui į namus Keitė papasakojo Holei visą istoriją ir užbaigė pasakydama, jog Evanas tikisi, kad ji susitiks su Mitčelu labdaros koncerte Vaikų ligoninei.

— Nežinau, kaip pažvelgsiu jam į akis po viso to, ką jis man padarė.

— O aš puikiai žinau, — patikino ją Holė, — ir tave pamokysiu. Tiesą sakant, jei Evanas rastų dar vieną vietą prie jūsų stalo, eičiau kartu ir palaikyčiau morališkai.

— Mes rasim vietos...

— Pirmiausia tau reikia nuostabios vakarinės suknelės, o tam būtina apsilankyti Bankrofto parduotuvėje.

— Tiesą sakant, — prisiminė Keitė, — Evanas jau skambino ten ir susitarė, kad man skirtų asmeninį supirkėją, kuris padėtų išsirinkti suknelę šeštadieniui.

— Evanas gali apmokėti sąskaitą, tačiau aš esu tavo naujasis asmeninis supirkėjas.

33 skyrius

Stovėdamas už apklausų kambario sienos greta Lilės Rierdon ir Džefo Servanteso iš šonų, Grėjus Eliotas stebėjo, kaip Makneilas ir jo įprastinis partneris, Džo Torelas, rengiasi Mitčelo Vajato apklausai.

— Kas jie tokie? — paklausė Servantesas.

— Pyrsonas ir Levinsonas, — atsakė Grėjus.

— Žymieji Pyrsonas ir Levinsonas? Kartu tame pačiame kambaryje? — pasitikslino Lilė, atrodydama nemaloniai nustebinta. — Stebiuosi, kad jie nenukreipė Vajato pas baudžiamųjų bylų advokatą.

— Nukreips, kai ateis laikas.

Lilė buvo pavaldi tiesiogiai Grėjui ir prižiūrėjo bylas, kuriomis jis ypač domėjosi. Džefas buvo pavaldus jai ir turėjo padėti Vajato teismo metu.

— Ar mes jau gavom ataskaitas apie tai, kas rasta kratų metu? — paklausė ji.

Grėjus papurtė galvą.

— Ne.

— Kas šįryt atvežė Vajatą? — pasiteiravo Servantesas.

— Jis atvažiavo pats. Vakar vakare Levinsonas paskambino man į namus, kai Vajatas dar buvo pakeliui. Atrodo, jog kažkas pranešė Vajatui apie mūsų kratas ir jis perprato, kad mūsų tariamas prisipažinimas buvo netikras ir kad tikrasis įtariamasis jis pats.

— Tačiau jis vis tiek nusileido O’Haros oro uoste?

— Kaip matai.

— Nekalto žmogaus poelgis? — iškėlė mintį Lilė.

— Arba paprasčiausiai gudraus, kuris nori, kad mes prieitume prie tokios išvados, — pareiškė Džefas.

— Manau, jis nėra paprasčiausiai gudrus, — įsiterpė Grėjus. Įkišęs ranką į kišenę, jis ištraukė straipsnį, kurį rado internete ir šįryt gavo išverstą iš graikų kalbos į anglų. — Prieš šešerius metus graikų žurnalistas įkalbėjo Stavrosą Konstantatosą duoti jam interviu apie jo raktą į sėkmę ir apie tai, kaip jam pavyko išstumti konkurentus.

Grėjus parodė jiems nuotrauką iš straipsnio, kurioje graikų magnatas išdidžiai laikė savo rankas iškėlęs ir sugniaužęs kumščius. Išverstas užrašas po nuotrauka skelbė, „Aš turiu du kumščius, kuriais kaunuosi. Dešiniajame kumštyje turiu galią ir galiu įveikti tuos, kurie man pasipriešintų. Mano kairysis kumštis yra subtilus. Prieš mano priešus jis kovoja protu, gudrumu ir pažabota jėga. Aš smūgiuoju abiem kumščiais.“

— Kaip tai susiję su Vajatu? — paklausė Lilė, grąžindama jam lapą.

— Mitčelas Vajatas buvo jo „kairysis kumštis“, — paaiškino Grėjus. — Straipsnyje Stavrosas taip jį įvardija.

Servantesas žvilgtelėjo pro dvipusį stiklą.

— Kaip įdomiai jis sėdi. — Stalas buvo stačiakampis, su dviem kėdėm prie ilgojo jo krašto, atsuktom į dvipusį veidrodį, ir po vieną kėdę stalo gale. Mitčelas sėdėjo ant vienos iš dviejų kėdžių priešais dvipusį veidrodį, tačiau jis buvo atstūmęs savo kėdę nuo stalo ir sėdėjo atsukęs nugarą Pyrsonui, užkėlęs koją ant kojos. Ant stalo, šalia jo alkūnės, gulėjo bloknotas ir rašiklis, greta stovėjo nepaliestas puodelis kavos, kurį atnešė Makneilas. — Jis atsukęs nugarą vienam advokatui ir visiškai ignoruoja kitą.

— Jis nemano, jog jam jų prireiks, — spėjo Grėjus. — Manau, jog jis ketina viską sutvarkyti pats.

— Jo advokatai neabejotinai perspėjo jį nepalikti savo DNR geriant mūsų pasiūlytus gėrimus, — tarė Servantesas. — Taip pat jis žino, jog šis veidrodis dvipusis ir jog mes tikriausiai dabar čia stovim.

Tartum išgirdęs, Mitčelas pasuko galvą į dešinę ir pažiūrėjo tiesiai jų kryptim.

— Velniai griebtų, — susikeikė Lilė. — Gyvas jis dar gražesnis. Jei tarp prisiekusiųjų bus heteroseksualių moterų arba gėjų, kaltinamojoje nuosprendžio aš niekada negausiu.

Grėjus nekreipė dėmesio į šią pastabą ir palenkė galvą stiklo link.

— Prasideda, — tarė jis. — Makneilas pradės nuo fotografijų, kad sudarytų jam įspūdį, jog mes galėjom jį sekti ištisus mėnesius.

Makneilas pervertė nuotraukas, kurias padarė jiedu su Čaildresu, ir išrinko vieną, kurioje iš arti buvo matyti Vajatas ir Donovan, besibučiuojantys „Anklavo“ balkone. — Eikim atgal, tos dienos, kai buvo nužudytas jūsų brolis, link, gerai?

Vajatas kilstelėjo antakį ir nieko neatsakė.