Джудит Макнот - Lemties piršlys

Palenkusi galvą į šoną, Meredit sumišusi pažvelgė į jį.

— Tai neatrodo labai reikšminga.

— Ne tai svarbiausia. O tai, kad Mitčelas ketina kas vakarą parskristi į salas, kad būtų su ja laive. Štai toks, — užbaigė jis, mėgaudamasis nustebusiu ir susidomėjusiu žmonos žvilgsniu, — ryšys tarp Mitčelo, gulinčio lovoje lėktuve, ir šio pokalbio. Aš manau, jog galbūt ta mergina su juo ir todėl jis neatsiliepia į mano skambučius. Beje, jos vardas Keitė.

Meredit šypsena dingo, Meto taip pat, dėl tos pačios priežasties.

— Tikiuosi, ji jachtoje, o ne lėktuve, — tarė Meredit, kalbėdama už juos abu. — Jam būtų labai nesmagu, jei ji būtų kartu, o lėktuvui nusileidus, jo lauktų policija, norėdama pasikalbėti, kaip kad mano Žakas.

— Kartais Žakas skuba daryti išvadas, — atsiliepė Metas, eidamas telefono link.

— Bet dabar tau taip neatrodo, ar ne?

— Ne. — Jis sudvejojo, nenorėdamas jos jaudinti, tačiau nebuvo linkęs ir meluoti.

Meredit nežinojo, ko tikėtis. Prieš daugelį metų Metas jau buvo matęs, kaip jo draugą Žaką Benediktą neteisingai pripažino kaltu nužudžius savo žmoną aktorę ir ši karti patirtis iš abiejų vyrų atėmė pasitikėjimą baudžiamąja teise. Todėl Metas jau buvo nurodęs savo vairuotojui, kad šis būtų pasirengęs važiuoti į O’Haros oro uostą su dviem advokatais iš teisinės firmos, Čikagoje tvarkančios jo ir Mitčelo bendrus reikalus.

Telefonui greta sofos vėl suskambus Mitčelas vis dar nekreipė dėmesio, tačiau jo numerį lėktuve turėjo tik keli žmonės, ir visi jie dėl vienokios ar kitokios priežasties buvo jam svarbūs. Kadangi išgertas brendis tik dar giliau panardino jį į painų Keitės ilgesį, galiausiai jis pakėlė ragelį, kad šiek tiek prasiblaškytų.

— Kad ir kas tu būtum, — tarė jis garsiai atsiliepdamas, — esi velniškai užsispyręs.

— Tai Metas, — po akimirkos išgąsdintas pratarė jo draugas. — Prieš valandą skambino Žakas, norėdamas pranešti, kad tavo butą užplūdo policija ir kažko ieško. Jis taip pat sakė, kad skambinusi tavo asistentė iš Niujorko ir pranešė, kad Niujorko policija tavo bute daro kratą.

Mitčelas lėtai atsisėdo.

— Ko jie ieško?

— Tavo asistentė sakė, jog kratos orderyje nurodyta ieškoti juodos spalvos vyriško palto arba švarko, arba bet kokio kito drabužio su sagomis, ant kurių viršaus įspausta kažkokia emblema. Policininkai turėjo tos emblemos nuotrauką. Aš nenutuokiu, kam išduotas itališkasis kratos orderis, tačiau Žakas man faksu atsiuntė jo kopiją.

— Perskaityk jį man, — tarė Mitčelas, pykčiui po truputį išstumiant jį apėmusią tuštumą. Jis klausėsi, kaip Metas skverbiasi pro itališkus žodžius, daugumą jų ištardamas klaidingai. — Štai ko jie ieško, — pasakė Mitčelas, sustabdydamas Metą.

— Ko?

— Juodo vyriško palto arba švarko, ar bet ko su sagomis, turinčiomis tam tikrą emblemą. — Mitčelas atsistojęs pasitrynė sprandą. — Neturiu nė menkiausio supratimo, ką tai galėtų reikšti.

— Mes su Žaku manom, jog tai susiję su tuo, kad rastas tavo brolio kūnas.

Mitčelas nesutikdamas papurtė galvą.

— Sūnėnas sakė, jog policija jau turi seno girtuoklio iš gretimos sodybos prisipažinimą.

— Policija taip pasakė tavo sūnėnui, nes norėjo, kad tu taip manytum, — paprieštaravo Metas. — Paklausyk manęs labai atidžiai, nes aš jau esu tai patyręs ir žinau, kaip veikia policija. Kratos tavo butuose prasideda tuoj pat po to, kai surandamas tavo nužudyto brolio kūnas, o tai neabejotinai reiškia, jog tave įtaria dėl jo mirties. Jei taip, policija nori, kad tu grįžtum į Čikagą, kur jie galėtų tave apklausti arba sulaikyti. Manau, lėktuvui nusileidus, jie jau lauks tavęs. Ir Žakas man pritaria.

Metas nutilo, duodamas Mitčelui laiko apsiprasti, o tada tęsė:

— Aš paskambinau Levinsonui ir Pyrsonui ir liepiau būti pasirengusiems pasitikti tave prie lėktuvo. Džo O‘Hara pasirengęs važiuoti parsivežti jų, kai tik tu duosi man signalą. Žakas tokiam planui nepritaria. Jis mano, jog tau apskritai nevertėtų leistis Čikagoje. Jo manymu, šįvakar tu turėtum nusileisti kur nors kitur, ne Jungtinių Valstijų jurisdikcijoje, rytoj nusisamdyti baudžiamųjų bylų advokatus ir leisti jiems tartis su Kuko apygarda dėl tavo savanoriško sugrįžimo. Ir Žakas tikriausiai teisus.

Mitčelas pakilo, nuėjo prie baro ir pastatė savo taurę ant padėklo.

— Aš neketinu slapstytis. Paskambinsiu Levinsonui ir liepsiu jam išsiaiškinti, kas atsakingas už šitą fiasko. Tada Levinsonas gali pranešti tam asmeniui, jog aš žinau, kas vyksta, tačiau vis tiek ketinu nusileisti O’Haros oro uoste. Galbūt tai ir neįtikins policijos, kad aš nekaltas, bet nors suteiks man didžiulį pasitenkinimą juos sumėčius.

Nepaisydamas situacijos rimtumo, Metas Farelas sukikeno.

— O kas tada?

— Tada policija gali atskubėti ir sučiupti mane oro uoste arba jie gali leisti Levinsonui suorganizuoti, kad ryt ryte mes abu užsuktume civilizuotai pasikalbėti. Asmeniškai aš tikiuosi, jog jie pasirinks antrą variantą.

Mitčelas paskambino Deivui Levinsonui namo ir paaiškino, ko jis nori iš advokato. Tada padėjo ragelį, pažvelgė į laikrodį ir suprato, jog šis vis dar rodo Sen Marteno laiką. Nykščiu ir smiliumi jis ištraukė laikrodžio galvutę, kad atsuktų laikrodį porą valandų atgal, ir tada tikrovė smogė jam skausminga galia: mažiau nei prieš šešiolika valandų jis gulėjo lovoje, stebėdamas saulėtekį virš Karibų jūros, o Keitė buvo prisiglaudusi prie jo ir pasakojo linksmą istoriją apie tai, kaip ji įsitaisė duobelę smakre. Galiausiai prieš užmigdamas jis nusprendė šįvakar kartu vakarieniauti jachtoje, o tada žvaigždėms sužibus išplaukti į kruizą.

Tačiau ji dabar Čikagoje su vyru, kurį pasirinko vietoj Mitčelo, o jis stengėsi išvengti suėmimo dėl mylimo brolio mirties.

Vydamas mintis apie Keitę, Mitčelas atsistojo ir nuėjo į miegamąjį nusiskusti ir persirengti. Nuo šios akimirkos jis turėjo susikoncentruoti tiktai į bendravimą su policija ir pagalbą Karolinai bei Biliui artėjančio sunkaus išmėginimo laikotarpiu. Keitės nebebuvo. Viskas baigta. Baigta. Ji pati ir trumpas jų romanas turėjo būti nustumti į šalį. Mintyse jis išstūmė Keitę iš savo sąmonės ir įgrūdo į mažą sandėliuką, iš kurio ji negalėjo pabėgti ar grįžti jo persekioti. Dėliojimas į skyrius buvo vienas didžiausių jo talentų. Tai buvo būdas išgyventi, kurio jis išmoko dar vaikystėje, ir šis metodas puikiai jam pasitarnaudavo.

Miegamajame jis nusivilko marškinius, tada nuėjo į vonios kambarį, atsidarė spintelę ir išsiėmė skustuvą bei skutimosi kremą. Užsitepė putų ant veido, pakėlė skustuvą ir pradėjo skusti žemiau smakro.

Išdavikės mintys prikėlė Keitės paveikslą iš praėjusio ryto. Ji žiūrėjo į jį veidrodyje, slėpdama šypseną, stengdamasi neišsiduoti, jog jaučia malonumą dėl tokio paprasto artumo, tiesiog stebėdama, kaip skutasi jos mylimasis. Mitčelas po putomis taip pat slėpė šypseną, nes pats dėl jos žvilgsnio jautė tokį pat malonumą.

Skustuvas nuslydo ir Mitčelas nusikeikęs griebė popierinę servetėlę.

Levinsonas perskambino kaip tik tuo metu, kai Mitčelas baigė sagstytis švarius marškinius ir susikišo juos į kelnes.

— Nepavyko rasti nieko, kas žinotų ką nors apie kratos orderius ar būtų atsakingas už Viljamo žmogžudystės tyrimą, — tarė jis. — Anksčiau tyrimui vadovavo detektyvas Makneilas, tačiau jis išvykęs su specialiąja užduotim. Kadangi atrodė, jog niekas nieko nežino, nusprendžiau šturmuoti viršūnes ir paskambinau Grėjui Eliotui, valstijos prokurorui, į namus.