Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Jis nieko nežino apie Čikagą, — sušuko ji, nespėjusi savęs sustabdyti. — Aš daug kalbėjau apie Čikagą, jis būtų man pasakęs, jei pažinotų ten ką nors. Tiesą sakant, jis netgi klausė manęs, kiek laiko reikia atskristi čionai iš Čikagos! Evanai, mes kalbam ne apie tą patį vyrą.

— Tikiuosi, jog tu teisi, mieloji, nes vyras, apie kurį aš kalbu, gyvena Čikagoje su Karolina Vajat.

— Su kuo? — nusivylusi paklausė Keitė.

— Karolina Vajat. Pameni, praėjusiųjų metų gale dingo vyras, vardu Viljamas Vajatas?

— Miglotai.

— Gražioji Karolina buvo, ir tebėra, Viljamo žmona. Tavasis Mitčelas susidėjo su savo netikro brolio žmona ir atsikraustė, vos tik jos vyras pradingo!

— Jis man pasakojo apie brolį, — skubiai tarė Keitė, džiaugdamasi, jog nors kartą ką nors žino. — Jis labai mėgo Viljamą ir jei Karolinos namai tokie, kaip daugumos tavo draugų ir giminaičių, tai jie viešbučio dydžio.

Pakėlęs ranką, Evanas nubraukė plaukus jai nuo kaktos, tada nuleido ranką.

— Neleisk, kad tas kalės vaikas tave rimtai įskaudintų. O kai jis tai padarys, — pridūrė jis švelniai, — atsimink, jog jis norėjo įskaudinti mane, o ne tave. Gal nuo to bus lengviau. — Jis pakėlė savo taurę ir žvilgtelėjo į jos bagažą. — Turėčiau panešti, bet negaliu prisiversti padėti tau eiti pas jį. Atleisk, Keite.

Tai buvo šiurkštus atsiprašymas, o ne pašaipa atsisveikinant.

Vidinio drebulio apimta, Keitė žiūrėjo, kaip jis per terasą išeina į sodą. Jai einant į vonią įsitikinti, jog nieko nepaliko, širdyje siautė klausimai ir abejonės. Užuot dairiusis paliktų daiktų, ji atsistojo priešais kriauklę, stengdamasi atsikratyti Evano požiūrio į Mitčelo elgesį ir viską apmąstyti. Mintyse ji girdėjo Mitčelą šnabždant — vakar vakare aš jutau tuos pačius dalykus kaip ir tu. Ir tu žinai, jog aš juos jutau — ir tai kėlė jos dvasią. Tai buvo tikra. Tai buvo tikrasis Mitčelas, o ne Evano sukurta jo versija.

Evano pasakojimas apie Mitčelo vaikystę puikiai paaiškino, kodėl pirmąjį vakarą jis išsisukinėjo nuo Keitės klausimų. Jo gyvenimo istorija nebuvo tokia, kuria norėtum pasidalyti su nepažįstamuoju. Dar daugiau, pats faktas, jog Mitčelas paprasčiausiai neišgalvojo įspūdingesnės savo praeities, kuria galėtų sklaidytis ir daryti įspūdį nepažįstamiesiems, dar labiau kalbėjo jo naudai. Tai rodė didžiulę jo charakterio stiprybę.

Keitė galėjo sugalvoti svarių priežasčių bei paaiškinimų ir visiems kitiems Evano žodžiams, taip pat ir paskaloms. Tik vieno dalyko ji negalėjo pagrįsti, nesvarbu, kad ir kaip stengėsi: jei Evano teisybė, kad Mitčelas gyvena Čikagoje, nors ir laikinai, vienintelė galima priežastis, dėl kurios Mitčelas tai nuo jos nuslėpė — jis neketina su ja matytis jiems grįžus iš Sen Marteno.

Ji norėjo tuojau pat sužinoti atsakymą, o ne vėliau, jiems stovint akis į akį, kai jis galės ją nuginkluoti ar atitraukti jos dėmesį. Jai reikėjo paprasto, tiesaus atsakymo. Juk galų gale Mitčelas išlydėjo ją čionai, tikėdamasis, jog ji išsiskirs su Evanu „kaip įmanoma greičiau“ ir tada „skubės atgal“. Ji turėjo teisę tikėtis sąžiningo atsakymo į savo klausimą.

Uždariusi vonios kambario duris, Keitė pasirausė rankinėje ieškodama mobiliojo telefono ir „Anklavo“ lankstinuko. Pirštai jai drebėjo spaudant telefono mygtukus, o su kiekvienu laukimo signalu jos pulsas tankėjo. Kai „Anklavo“ operatorė pagaliau atsiliepė, Keitė jau buvo atsirėmusi į tualetinį staliuką, kad nenugriūtų, o jos balsas net drebėjo iš jaudulio, kai ji paprašė sujungti su ponu Vajatu iš prezidentinio numerio.

— Atsiprašau, ponia, — tarė operatorė po akimirkos, — bet ponas Vajatas jau išsiregistravo.

— Išsiregistravo? Ar... ar jis paliko man žinutę? Turiu omeny, ar paliko žinutę Keitei Donovan?

— Sekundėlę. — Belaukiant Keitei pradėjo drebėti keliai. — Ne, ponia, jokios žinutės — tvirtai pareiškė operatorė.

Keitė apsisuko ir įsitvėrė tualetinio staliuko, stengdamasi išlaikyti virpantį kūną, o tuo metu spengiančiose ausyse šnibždėjo pašaipus Mitčelo balsas. Aš noriu įsitikinti, kad tu neturi jokių klaidingų iliuzijų dėl to, kas vyksta tarp mūsų... Bet tuo viskas ir turi baigtis. Kitaip būtų per daug komplikuota... Betas ketinu jus išprievartauti.

Kūkčiojimas nustelbė jo balsą ir Keitė apgraibomis stvėrė rankšluostį ir stipriai prisispaudė prie veido, stengdamasi prislopinti verksmą, kol dar neišgirdo Evanas. Pasiryžusi suimti save į rankas ir išsinešdinti, kol Evanas grįš iš sodo, ji numetė rankšluostį ir apsišlakstė veidą šaltu vandeniu, tada pravėrė duris ir pro plyšį pamatė, jog svetainė tuščia. Iš akių srūvant ašaroms ir vaizdui susiliejus, ji griebė lagaminą ir drabužių maišą, nevikriai puolė prie durų ir pradėjo klebinti rankeną.

Pečius jai drebino tyli rauda, tačiau ji sugebėjo atsidaryti duris stumdama keliu ir jau buvo beišeinanti, kai iš terasos įžengė Evanas.

— Keite, palauk, leisk padėsiu...

— Man viskas gerai, lik ten, — šūktelėjo ji nusukusi veidą, tačiau negalėjo numaldyti pečių trūkčiojimo.

— Kas, po galais... — Evanas suspaudė jai rankas ir apsuko. Jis pažvelgė į iškankintą Keitės veidą ir prisitraukė ją prie krūtinės. — Kas nutiko, mieloji?

— Prašau, ne-būk man toks ge-ras. Aš juk ke-ti-nau pa-lik-ti tave dėl jo, o jo nebėra.

— Nesijaudink, — ironiškai atsiliepė jis. — Šią akimirką man ir nesinori būti tau geram. Gal aš geriau parvešiu tave namo?

Keitė linktelėjo, per daug užgniaužta ašarų, kad kalbėtų.

— Aš turiu pasiimti Maksą.

Maksas užšoko ant grindų taksi gale, o Keitė atsisėdo viduryje. Evanas apėjo automobilį iš keleivio pusės ir atidarė galines dureles.

— Sėdėsim susiglaudę, — tarė jis sprausdamasis šalia jos. Atsisėdus jo šlaunis ir koja prisispaudė prie jos, o kairei rankai vietos nebeliko, todėl jis perkėlė ją ant sėdynės jai už nugaros.

Jie sėdėdavo šitaip šimtus kartų, tačiau dabar toks artumas buvo nejaukus ir jo ranka, nerūpestingai besiilsinti jai už nugaros, atrodė visiškai ne vietoje. Jis manė taip pat, Keitė juto jo įsitempimą. Buvo įskaudintas ir pyko ant jos už išdavystę. Ji nenusipelnė jo gerumo ar užuojautos, ir faktas, jog jis šią akimirką jai tai suteikė, kai buvo mažiausiai nusipelniusi, bet labiausiai to reikalinga, privertė Keitę taip susigėsti, kad ji nuleido galvą, o akyse susitvenkė ašaros. Maksas padėjo didelę galvą jai ant kelio ir įsmeigė nemirksintį, susižavėjusį žvilgsnį į jos veidą. Keitė ištiesusi ranką pakasė jam galvą, o skruostais jai nuriedėjo dvi ašaros. Ji pavėluotai suprato nesiteikusi net atsiprašyti Evano, tad dukart gurktelėjo, stengdamasi, kad balsą atleistų jausmų gumulas, suspaudęs gerklę.

— Aš atsiprašau, — sušnibždėjo ji.

— Žinau.

Melsdamasi, kad turėtų nosinę, Keitė pasirausė rankinėje, tačiau nosinės neaptiko. Jo lagaminas gulėjo ant sėdynės šalia, ji ištiesė ranką užtrauktuko link, iš akių liejantis ašaroms.

— Gal lagamine turi popierinių servetėlių ar nosinę, ar dar ką nors, ką galėčiau panaudoti?

— Manau, taip, — atsakė Evanas. — Paduok man jį, paieškosiu.

— Ne, nesirūpink, — pasakė ji, traukdama užtrauktuką. — Aš susirasiu...

— Nedaryk... — tarė Evanas, bet jau buvo per vėlu.

Ant tvarkingai sulankstytų vyriškų drabužių Evano lagamine gulėjo stora kvadratinė mėlyna dėžutė iš Tiffany 12, perrišta kreminiu kaspinu. Tai buvo dėžutė su žiedu.