Джудит Макнот - Lemties piršlys

Keitė spoksojo į ją pro akis aptraukusį rūką ir jau antrąkart per mažiau nei valandą užsidengė veidą ir pratrūko raudoti.

Evanas padvejojo, tada nuleido ranką ant jos drebančių pečių, paėmė ją už rankos ir prisitraukė arčiau, kad ji galėtų verkti atsirėmusi jam į krūtinę.

— Tai aš turėčiau tave guosti, — trūkčiodama sušnibždėjo Keitė.

— Manęs neįmanoma paguosti, — sukuždėjo jis.

— Nekenčiu savęs, — nuožmiai tarė ji.

Jis akimirką pamąstė.

— Aš taip pat tavęs nekenčiu, — atsakė, tačiau balse buvo justi šypsena.

Keitė užmerkė akis. Ji dar negalėjo sau leisti galvoti apie Mitčelą, nes būtų subyrėjusi į šipulius. Išsekinta viso to sąmyšio ir pastangų neprisileisti minčių apie jį, Keitė pradėjo snausti, senam taksi kratantis ir dardant tą trumpą atstumą iki oro uosto.

Atsimerkusi ji pamatė, jog Evanas, paėmęs jos ranką, laiko savojoje.

— Pabusk, jau atvažiavom, — tarė jis ir patraukė ranką.

Jai bemiegant, Evanas buvo užmovęs žiedą su spindinčiu deimantu iš Tijfany ant jos bevardžio piršto. Keitė spoksojo į jį, tada pradėjo purtyti galvą.

— Aš negaliu...

— Štai ką aš siūlau... — paaiškino Evanas, — man reikia šiek tiek laiko, kad pamirščiau tai, kas nutiko. Tau taip pat. Tuo tarpu aš siūlau, jog mes paskelbtume apie savo sužadėtuves laikraštyje.

— Kodėl?

Jis pasilenkė arčiau ir sušnibždėjo:

— Na, pirmiausia dėl to, kad žiedas labai tiks prie bet kurios suknelės, kurią tu vilkėsi šeštadienio vakarą labdaros koncerte Vaikų ligoninei. Mes esam vieni iš rėmėjų.

Keitė nustėrusi žvelgė į jį, o Evanas tuo metu patraukė ranką ir įsikišo ją į kišenę, kad sumokėtų taksi vairuotojui.

— O kokia antra priežastis?

— Ten bus ir Vajatų šeima. Taigi, — laisvai tęsė pokalbį jis skaičiuodamas pinigus, — nežinau, kaip tu, bet aš, tavim dėtas, norėčiau, kad Mitčelas Vajatas būtų priverstas suprasti, jog juo buvo pasinaudota kaip...

— Kaip kuo? — karčiai paklausė Keitė.

Jis dirstelėjo į ją iš šono su šypsena, nuspalvinta gailesčio.

— Kaip paskutiniu tavo romaniūkščiu.

29 skyrius

Pusę šešių turistų potvynis gatvėse aplink Kapitono Hodžeso prieplauką sparčiai mažėjo. Kruizinių laivų keleiviai, nešdamiesi maišelius su neapmokestinamomis dovanomis, traukė atgal į išplaukiančius laivus, o turistai, liekantys saloje, grįžo į savo viešbučius, kad pasnaustų prieš ilgą vaišinimosi, lošimo ir siautimo naktiniuose klubuose naktį.

Makneilas iš pastatyto automobilio skambino Grėjui Eliotui, kad vėl raportuotų apie Vajato buvimo vietą.

— Vajatas vis dar sukiojasi prieplaukoje, — pradėjo Makneilas. — Tai bloga naujiena, gera naujiena tai, kad aš ką tik susisiekiau su mūsų žmogum oro uoste. Jis pranešė, jog Vajato lėktuvas stovi ant rampos prie angaro, pripiltas degalų ir pasirengęs kilti. Pilotai laukia poilsio kambary, geria kavą. Taigi jis ketina greitai išskristi.

— Gerai, palaikysim ryšį, — atsakė Grėjus. — Interpolas sukilęs ant kojų, nusiteikęs vienu metu atlikti kratas jo butuose Europoje, bet aš negaliu duoti jiems signalo, kol Vajato lėktuvas nepakilo į orą. Antraip rizikuočiau, jog koks nors durininkas ar namų šeimininkė paskambins jam ir Vajatas supras, kad ir — mūsų tyrimo subjektas. Jis turi telefoną ir lėktuve, bet nemanau, jog būtų davęs tą numerį pavaldiniams ir namų darbininkėms.

— Paskambinsiu tau tuoj pat, kai tik jis pajudės, — prižadėjo Makneilas.

Makneilui nuleidus telefoną, Čaildresas kilstelėjo fotoaparatą ir nusitaikė į Vajatą dar vienam greitam kadrui.

— Tas vyrukas tikras vištyčių magnetas, — šiek tiek ilgesingai pastebėjo Čaildresas, pro kameros objektyvą stebėdamas, kaip į kadrą užklysta graži blondinė.

— Atleiskite, — pasigirdo moteriškas balsas. — Gal galite pasakyti, kiek valandų?

— Pusė šešių, — atsakė Mitčelas, nepažvelgęs nei į laikrodį, nei į moterį. Jis ką tik patikrino laiką ir jo dėmesį dabar buvo prikaustęs naujas laivas, pasirodęs horizonte.

Laivui didėjant, jis pasirodė besąs tinkamo dydžio ir judantis turistų laivui tinkamu greičiu. Tačiau Sen Marteno kranto linija buvo nusėta valčių ir laivų prieplaukų ir dauguma laivų, išlendančių iš už horizonto, iš pradžių atrodydavo plaukiantys jo link, todėl Mitčelas stengėsi suvaldyti savo lūkesčius. Po kelių minučių laivas vis dar plaukė Kapitono Hodžeso įlankos link, Mitčelo pulsas pradėjo dažnėti, dūžis po dūžio — o jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į laivo priekį, trokštant, kad jis nepakeistų krypties.

Laivas priartėjo, išaugo, ir keleivių ant denio migloje Mitčelas pradėjo dairytis raudonų spindinčių plaukų blykstelėjimo. Po kelių minučių Salos saulė įplaukė į doką ir pro jį praėjo paskutinis keleivis. Mitčelas grįžo į savo vietą kitoje prieplaukos pusėje ir nuskenavo horizontą, ieškodamas dar vieno parplaukiančio turistų laivo ženklų. Akivaizdu, jog Keitės draugo skrydis buvo atidėtas ir jis atvyko viena ar dviem valandom vėliau, o tai ir užlaikė Keitę.

Lengvai šypsodamasis jis dar kartą nusistebėjo, kodėl nė vienam jų neatėjo mintis apsikeisti mobiliųjų telefonų numeriais. Valandų valandas, prieš jai šįryt išvykstant, jiedu kartu stebėjo saulėtekį, juokėsi, pasakojo vienas kitam istorijas, ilgai bučiavosi ir mylėjosi taip jaudinamai ir su tokiu pasitenkinimu, kaip niekada jo gyvenime. Tačiau jiedu neapsikeitė telefonų numeriais — dėl jo visiškai nekeista, ironiškai tarė sau Mitčelas, nes Keitei būnant šalia, jis prarasdavo gebėjimą ir norą susikoncentruoti į ką nors kita.

Dar po dvidešimties minučių ir dar vieno atplaukusio laivo Mitčelas liovėsi šypsotis. Saulė jau leidosi ir grėsmingai artėjant tamsai, galvoje jam sukilo nepakeliami vaizdai apie Keitę, susigūžusią kampe, besislepiančią nuo įsiutusio draugo, arba gulinčią vienui vieną viloje, sužeistą ar dar blogiau.

Tokioms galimybėms atėjus į galvą, jis jau neįstengė jų ignoruoti. Mitčelas išsitraukė iš kišenės telefoną ir dukart nukreiptas pas kitą operatorių pagaliau prisiskambino į Salos klubą. Paskutinę akimirką jis prisiminė, jog Morisas išvykęs, ir paprašė sujungti su jį pavaduojančiu atsakingu asmeniu. Atsiliepė vyras, prisistatęs kaip „ponas Orlis“, ir paklausė, kuo galėtų padėti.

— Čia Mitčelas Vajatas, — tarė Mitčelas, stengdamasis atrodyti mažiau išsigandęs nei buvo iš tikrųjų. — Panelė Donovan, iš šeštos vilos, šiandien nekaip jautėsi, o dabar nekelia ragelio. Nusiųskite ką nors patikrinti, kol aš palauksiu.

— Panelė Donovan? — pakartojo ponas Orlis. — Šešta vila? Jūs įsitikinęs?

— Šimtu procentų, — atkirto Mitčelas. — Nusiųskit ką nors tučtuojau.

— Džiaugiuosi galėdamas jus nuraminti, pone Vajatai, — po akimirkos džiaugsmingai prabilo Orlis. — Šeštoje viloje niekas nekelia ragelio, nes ji tuščia.

— Ką norit pasakyti — „ji tuščia“?

— Noriu pasakyti, jog šeštoje viloje gyvenę asmenys šiandien trečią valandą išsiregistravo. Ar galėčiau kuo nors...

Mitčelas užvertė telefono dangtelį, nutraukdamas Orlį vidury sakinio, bet jo smegenys atsisakė apdoroti akivaizdžią ką tik išgirstų žinių reikšmę. Paralyžiuotas ir negalėdamas patikėti, jis sustingo kaip įbestas, tuščiu žvilgsniu žvelgdamas į horizontą, telefonui gulint rankoje.

Nuo tada, kai šįryt Keitė pamojavo jam atsisveikindama, jis nekart nebuvo pagalvojęs, jog ji paliks jį stovintį prieplaukoje. Keitė buvo jį įsimylėjusi, o jis buvo įsimylėjęs ją. Jų jausmai vienas kitam stiprėjo su kiekviena drauge praleista valanda. Jiems buvo lemta būti kartu ir Keitė tai suprato netgi anksčiau už jį. Keitė troško magijos ir jie gavo jos neįtikėtinai gausiai. Su draugu ji taip nesijautė. Ji niekada nebūtų išsiregistravusi iš Salos klubo ir išvažiavusi namo su juo.