Джудит Макнот - Lemties piršlys

Mes su Grėjum įdomiai pasikalbėjom — aš kalbėjau, o jis klausėsi. Tiesą sakant, per visą pokalbį nebuvau tikras, ar jis žino ką nors apie tyrimą. Tačiau dabar esu įsitikinęs, jog jis asmeniškai jam vadovauja.

— Kodėl tu taip manai? — pasiteiravo Mitčelas, susierzinęs dėl patikimos informacijos trūkumo.

— Todėl, kad pokalbio pabaigoje jis liepė tau perduoti linkėjimus kai sugrįši, palinkėjo malonaus vakaro ir pasakė, jog laukia progos susipažinti su tavimi artimiau rytoj pusę dvylikos.

— Darau išvadą, jog tai reiškia, kad nusileidusio manęs nepasitiks policininkai?

— Kadangi kalbam apie Grėjų, tai lygiai taip pat gali reikšti „Ir toliau mėgaukis savo apgaulingu saugumo jausmu ir nutupdyk tą velnio lėktuvą O’Haros oro uoste, kur aš galėsiu jį konfiskuoti.“ Šiaip ar taip, gali tikėtis, jog rytoj pusę dvylikos tave apklaus policija, tik nežinia, ar naktį prieš tai tau teks praleisti kalėjime.

— Vadinasi, tu ir Pyrsonas turit pasitikti mane oro uoste, kai mes nusileisim, — trumpai užbaigė Mitčelas.

Mitčelo nuostabai, lėktuvui atriedėjus prie angaro, jo laukė tik vienas automobilis, ir tai buvo limuzinas su Pyrsonu ir Levinsonu ant galinės sėdynės bei Meto vairuotoju prie vairo.

— Akivaizdu, jog kalbėdamasis su Grėjum įtikinau jį, kad tu neketini vengti apklausos, — prabilo Levinsonas, kai jie išvažiavo į autostradą.

Priekyje Džo O’Hara stebėjo užpakalinio vaizdo veidrodėlį.

— Mus seka, — tarė jis. — Dvi mašinos. Ar norit, kad pamėginčiau nuo jų atsiplėšti?

— Jokiu būdu! — sušuko Pyrsonas.

31 skyrius

— Elkis maloniai, Liuse, — per miegus sumurmėjo Keitė. — Maksas nežino, kad lova skirta tik katėms.

Išsitiesusi ji patraukė šnypščiančią katę šalin nuo Makso, kuris iš nežinojimo pažeidė Liusės teritoriją, padėjęs galvą ant antklodės. Keitė patupdė pilką katę ant gretimos pagalvės ir atsuko veidą į naktinį staliuką. Į ją spoksojo laikrodis. Buvo aštuonios trisdešimt.

Keitė užsimerkė, mėgindama grįžti į ramią miego užmarštį, tačiau po kelių minučių pasidavė, nusimetė apklotą ir sunkiai išlipo iš lovos.

— Kaip tu miegojai? — paklausė ji Makso. Atsakydamas jis suvizgino uodegą ir Keitė nusišypsojo, pašiaušdama jam kailį. — Turi išmokti sutarti su Liuse ir Etele, — pasakė ji stabtelėjusi, kad nukeltų Etelę, tą rainą katę, nuo tualetinio staliuko ir apkabintų.

Maksas nusekė paskui ją į virtuvę ir Keitė išleido jį į aptvertą kiemą. Ji gyveno mažame namelyje, kurį nuomavosi sename, šiek tiek restauruotame Čikagos rajone, netoli savo ankstesnės darbo vietos. Šuo išbidzeno laukan ant sušalusios žemės ir pauostė sniegą. Nepažįstamas šaltis skverbėsi jam pro kailį ir Maksas skubiai spruko atgal į namą.

Virdama sau kavą, Keitė apsimetė jo nepastebinti.

— Prašau, išmokyk jį pasiprašyti į lauką, — kreipėsi ji į kažką su prašymu.

Tikėjimas maldos galia, patyręs didžiulių svyravimų per visą jos gyvenimą, šiuo metu po nakties, praleistos paplūdimyje su Mitčelu Vajatu, pasiekė rekordiškas žemumas.

Žiūrėdama tada į Mitčelą, plaukiantį jos link po spindinčių žvaigždžių skliautu, ji jautė savo tėvą taip arti, jog tai buvo labiausiai jaudinantis, mistiškas jos gyvenimo patyrimas. Pagaliau ji patikėjo, jog Dievo apvaizda, Didysis Planas tikrai egzistuoja, kaip nuolatos tvirtindavo jos dėdė kunigas. Galbūt jis buvo teisus, nusprendė Keitė, abejingai berdama kavą į filtrą. Jei taip, tai remiantis jos paskutiniais išgyvenimais, Dievo apvaizda turi žiauriai iškrypusį humoro jausmą, o jos Didįjį Planą reikia radikaliai peržiūrėti.

Kol ji mąstė apie tokius reikšmingus dalykus, užvirė kava, o Maksas vėl išbėgo į kiemą ir šįkart pasinaudojo visais trim katalpos medžiais. Keitė įleido jį atgal ir pasveikino atlikus šaunų darbą su tokiu entuziazmu, kokį tik galėjo išspausti. Tada įsipylė sau puodelį kavos.

Kadangi buvo „vyturys“, ji paprastai nusinešdavo kavą į mažytę svetainę, atitraukdavo užuolaidas ir susirangydavo fotelyje prie lango, žiūrėdama, kaip iš lėto bunda rajonas. Tačiau šįryt ji jau trim valandom pavėlavo į „spektaklį“, be to, ir nebuvo nusiteikusi. Ji tik norėjo grįžti į lovą, palįsti po antklodėmis ir pasistengti sušilti.

Sustojusi koridoriuje, kad atsukti termostato, ji nusinešė kavą į miegamąjį, padėjo ant naktinio staliuko ir įlipo atgal į lovą. Stengdamasi įsisupti į patikimą paklodžių ir šiltų antklodžių kokoną, ji atrėmė pagalves į galvūgalį, prisitraukė kelius prie krūtinės ir apkabino rankomis. Etelė nušoko nuo tualetinio staliuko ir susiraitė jai prie kojų, Liusė dar giliau įsirausė į pagalvę jai prie šlaunies.

Devintą valandą ji jau buvo išgėrusi karštą kavą, tačiau vidus vis dar drebėjo prisiminus viską, kas nutiko Angilijoje ir Sen Martene. Ji nutarė paskambinti Holei ir pranešti, jog grįžo ir yra susižadėjusi su Evanu, tada galbūt papasakoti ir istoriją su Mitčelu. Antradieniais ir ketvirtadieniais Holė dirbo nuo vidurdienio iki devynių vakaro, o kadangi ji gyveno tik už dvidešimties minučių kelio, galbūt jos netgi galėtų susibėgti.

Ji jau tiesė ranką telefono link, kai šis pradėjo skambėti.

— Keite, — tarė nepažįstamas, tačiau šiltas vyriškas balsas, — tai Grėjus Eliotas. Jūs tikriausiai manęs neprisimenat, bet mes esam kelis kartus susitikę, kai jūs būdavot kartu su Evanu.

— Taip, žinoma, aš jus prisimenu, — atsakė Keitė svarstydama, ar „labiausiai pageidaujamas Čikagos viengungis“ iš tiesų buvo toks kuklus, ar tik apsimetė.

— Aš šįryt skambinau Evanui ir jis pasakė, kaip galėčiau jus rasti, taip pat pranešė, jog judu susižadėjot. Tikiu, kad jūs abu būsit labai laimingi.

— Dėkoju.

— Suprantu, kad iš anksto neperspėjau, tačiau noriu pasiteirauti, ar negalėtumėt šiandien, apie pusę vienuolikos, užsukti į mano biurą.

Keitė atsisėdo ir nuleido kojas nuo lovos, taip nustumdama Etelę. Matyt, susižadėjimas su sėkmingu jaunu advokatu, turinčiu reikiamų socialinių ryšių, turėjo neabejotinų privalumų. Iki tol ji nesulaukdavo, kad tėvo bylą tiriantys detektyvai jai paskambintų. O dabar jai skambina pats valstijos prokuroras.

— Ar tai susiję su mano tėvo byla?

— Netiesiogiai.

— Ką tai reiškia?

— Aš būčiau linkęs paaiškinti jums asmeniškai.

Kažkas jo balse privertė Keitę sunerimti. Iš pradžių jo tonas buvo draugiškas, tačiau kvietimas atvykti į kontorą nuskambėjo dalykiškai.

— Ar turėčiau atsivesti advokatą? — paklausė ji mėgindama pajuokauti.

— Galite atsivesti ką tinkama, — šiltai atsakė jis ir vos tik Keitė pradėjo priekaištauti sau, kad taip susierzino dėl šio skambučio, pridūrė, — tačiau nemanau, jog norėsit, kad dalyvautų Evanas.

Keitė padėjo ragelį ir tuoj pat surinko Holės numerį.

— Sveika, — tarė ji, kai Holė atsiliepė, — aš grįžau vakar, vėlai vakare. Man ką tik skambino Grėjus Eliotas, valstijos prokuroras, ir paprašė, kad ateičiau į jo biurą pusę vienuolikos. Tai kažkaip susiję su mano tėvo byla. Jei turi laiko, man praverstų moralinė parama.

— Aš rasiu laiko, — pažadėjo Holė. — Užvažiuosiu tavęs po keturiasdešimt penkių minučių, o pakeliui galėsi man papasakoti apie savo kelionę.

Lygiai po keturiasdešimt penkių minučių Holė sustabdė savo sportinį automobilį priešais Keitės namą. Keitei įsėdus, ji nusišypsojo, tačiau tuoj pat surimtėjo.

— Atrodai siaubingai. Kas ten nutiko? — paklausė ji pajudėdama nuo šaligatvio.