Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Saga? — suraukdamas antakius pakartojo Makneilas ir atsisėdo ant lovos krašto.

Labai savita, rankų darbo odinė saga, — pabrėžė Grėjus, — su priekyje įspaustu įdomiu piešiniu ir jos kūrėjo simboliu vidinėje pusėje.

— Suprantu, jog esi įsitikinęs, kad galėsi atsekti, kas ją sukūrė?

— Netgi dar geriau. Pasirodo, tokias sagas užsisako tik siuvėjai iš Europos, kurie jas rūpestingai registruoja, kad klientui prireikus galėtų gauti reikalingą sagą.

— Europa didelė. Kaip manai, kiek laiko užtruks, kol jūs rasit siuvėją ar sagos gamintoją?

— Teismo ekspertai teigia, kad sagai naudota angliška oda ir dažai, todėl pirmiausia sutelksime dėmesį į Londono siuvėjus. Didžiausią rūpestį dabar man kelia laikas. Tik kelių valandų klausimas, kada žurnalistai suuos, jog mes radom Viljamo kūną, o jei apie tai sužinos Vajatas, jo lėktuvas paliks Sen Marteną, pasukdamas kiek galima toliau nuo Jungtinių Valstijų teisėtvarkos.

Jei tik pavyktų parsivilioti jį į Čikagą, turiu pakankamą pagrindą sulaikyti jį apklausai ir priversti atiduoti savo pasą. Tai duotų mums laiko atsekti siuvėją, kuris siuvo jam paltą, o gal net ir patį paltą. Vos tik atrastume vieną iš šių dviejų, galėčiau gauti orderį jam suimti. Jau susitariau su Niujorko policijos departamentu, kad apieškotų jo butą Niujorke kiek vėliau šiandien, kai duosiu jiems signalą. Jis taip pat turi butus Romoje, Londone ir Paryžiuje ir aš dabar mėginu susitarti, kad juos taip pat apieškotų tuo pačiu metu, tačiau Europos valdžios organai kol kas nelabai noriai su manim bendradarbiauja. Kai baigsim kalbėti, pabandysiu pasinaudoti asmeniniais ryšiais.

— Tau prireiks tikrai rimto masalo, kad atitrauktum jį nuo tos Donovan.

— Aš turiu planą, — tarė Grėjus. — Netrukus tau paskambinsiu. O tuo tarpu tiesiog neišleiskit jo iš akių ir nesukit galvos dėl Keitės Donovan, jei jie išsiskirtų. Pats su ja išsiaiškinsiu, kai tik Vajatas bus teisininkų rankose.

— Mes ir toliau jį stebėsim, — pažadėjo Makneilas.

— Makai?

— Aha?

— Aš taip pat turiu liudininką, kuris matė Vajatą vilkint paltą su lygiai tokia pat saga, kaip toji, kurią radom šulinyje.

24 skyrius

Vos Mitčelas vonioje paėmė skutimosi kremo flakoną, ant baro pradėjo skambėti Keitės telefonas. Mitčelas išsiblaškęs kratė flakoną ir akies kampučiu stebėjo, kaip ji įžengė iš balkono ir pakėlė telefoną, kad pažiūrėtų į skambinančiojo numerį. Kandžiodama lūpą ji svyravo, tada pakėlė telefoną prie ausies ir atsiliepė.

Kriauklėje bėgant karštam vandeniui, Mitčelas negalėjo girdėti, ką ji kalba, tačiau jos pečiai buvo sustingę, galva nuleista, o laisvąja ranka ji trynėsi kaklą. Jos kūno kalba išdavė įtampą ir nuogąstavimą. Iš to Mitčelas padarė išvadą, jog arba advokatas pranešė jai, kad planuoja atvykti į Sen Marteną, arba davė velnių už tai, kad neatsiliepia į jo skambučius. Vos kelias akimirkas tetrukęs pokalbis baigėsi, ir ji padėjo ragelį.

Pokalbis buvo per trumpas bet kokiam jausmų proveržiui, ypač advokato. Advokatai padarydavo karjerą sakydami kalbas, o šis telefono skambutis buvo toks trumpas, jog advokatas nebūtų spėjęs net įsijausti. Vienintelė logiška išvada buvo, jog Keitės draugas advokatas paprasčiausiai informavo ją, kad atskrenda į Angiliją, o ji, taip pat sprendžiant iš pokalbio trumpumo, nesistengė jo atkalbėti. Ne šitokio elgesio Mitčelas iš jos tikėjosi.

Kai Keitė įėjo į vonią, Mitčelas stovėjo prie kriauklės, klubus apsijuosęs rankšluosčiu, ir skutosi. Užklupta švelnaus akimirkos intymumo, Keitė atsirėmė į tualetinį staliuką ir žiūrėjo veidrodyje, kaip jis baigia skustis kaklą. Jo veidas buvo padengtas putomis, nesimatė nieko, išskyrus juodus antakius, tamsiai mėlynas akis ilgomis blakstienomis ir subtiliai iškaltas geidulingas lūpas.

Jis nuplovė skustuvą po tekančiu vandeniu ir pažvelgė į ją veidrodyje. Jo lūpas iškreipė kažkas panašaus į šypseną dėl tokio jos susižavėjimo, tada jis vėl tęsė savo darbą. Vienas miklus skustuvo brūkštelėjimas po kito ir iš po putų pradėjo ryškėti jo įdegęs veidas su tvirta smakro linija ir išsišovusiais skruostikauliais.

Keitė žiūrėjo, tačiau nuo minčių apie Evano sekretorės skambutį jos kakta netrukus susiraukė iš susirūpinimo. Pasak Patricijos, sekmadienio vakarą jiedu su Evanu dirbę iki vėlumos ir Evanas galiausiai parengė taikos susitarimą su priešingos pusės advokatu. Jis mėgino iš darbo prisiskambinti Keitei, kad praneštų, jog suspės į 2:30 skrydį, atvyksiantį į Sen Marteną 12:35 vietos laiku, tačiau išgirsdavo tik balso pašto pranešimą viloje ir jos mobiliajame telefone. Nenorėdamas palikti balso žinutės, jis metė telefono ragelį ir liepė Patricijai pirmadienį nuo pat ryto pradėti skambinti Keitei ir daryti tai tol, kol išgirs Keitės balsą.

— Tavim dėta, — juokais įspėjo Patricija, — pasitikčiau jį prie durų raminamai šypsodamasi ir su martinio taure rankoje. Jis įsiutęs, jog ištisas dvi dienas negalėjo tavęs pasiekti.

Keitė žinojo, kad Evanas pasijus daug blogiau, kai pasitiks jį prie durų, susikrovusi lagaminą.

Mitčelas pastebėjo jos veido išraišką veidrodyje.

— Tu atrodai kaip moteris, turinti bėdą, — pastebėjo jis, tarsi palaikydamas pokalbį.

— Jis pakeliui į Angiliją.

— Tau tikrai bėda.

— Turėsiu susitikti su juo viešbutyje ir pamėginti viską paaiškinti. Neįsivaizduoju, ką turėčiau daryti ar sakyti...

— Tai jau daug rimtesnė bėda.

Nustebusi ir net šiek tiek įsižeidusi dėl jo pašaipios reakcijos ir tariamai nerūpestingo požiūrio į labai keblią jos situaciją, Keitė tyliai pratarė:

— Atrodo, jog tu žinai visus atsakymus. Gal gali patarti, kaip elgtis tokioje situacijoje?

— Kadangi jis jau pakeliui, scenarijus parašytas ir per vėlu jį keisti, — atsakė jis, vėl nuplaudamas skustuvą. — Kadangi mes abu esam džentelmenai, mūsų vaidmenys dabar jau aiškūs ir turime laikytis nustatytų taisyklių. Turint galvoje, jog nuo šiol tu ketini būti su manim, o ne pasilikti su juo, tas pats galioja ir tau.

Šiek tiek nustebinta jo neaiškios frazės „turint galvoje, jog tu ketini“, Keitė žiūrėjo, kaip jis skutasi viršutinę lūpą, tada pasiteiravo:

— O koks konkrečiai yra tas tavo „džentelmeno“ vaidmuo?

— Aš privalau duoti suprasti, jog esu pasirengęs laikinai pasitraukti, kad jis galėtų praleisti su tavim atostogų likutį, turėdamas galimybę per likusį laiką bandyti tave susigrąžinti.

— O koks jo vaidmuo?

Perbraukdamas skustuvu nuo smakro iki kairiojo skruostikaulio, Mitčelas paaiškino:

— Kai tik supras, jog tu rimtai nusiteikusi būti su kažkuo kitu, jis privalo garbingai priimti pralaimėjimą ir palinkėti tau sėkmės — taip sukeldamas įspūdį, jog tu netenki tikro princo, ir paskandindamas tave į kaltę ir abejones — o tada pasitraukti velniop man iš kelio.

— O koks mano vaidmuo?

— Kaip įmanoma per trumpesnį laiką — matuojamą valandomis, ne dienomis — turi įtikinti jį, jog tu nusiteikusi rimtai, ir neleisti jam nuvilioti tavęs prie tos didelės gražios lovos, kol tu jam aiškinsi ir įtikinėsi.

Keitė staiga suprato jo atžaraus tono priežastį ir kodėl jis prašneko apie lovą, tada nustebusi pažvelgė į jį:

— Ar tu pavyduliauji?

— Dar ne, bet einu ta kryptim, — atsakė jis trumpai ir greitai perbraukdamas skustuvu žemiau kairės ausies.

— Bet kodėl? — paklausė Keitė, stengdamasi nuslėpti, kaip gėdingai pamalonino jo prisipažinimas. — Aš juk negaliu tiesiog išsiskirti su juo telefonu ar pasitikti jį oro uoste ir viską iškloti ten. Aš turiu būti viešbutyje, kad galėčiau su juo pasikalbėti ir atlikti viską kuo švelniau.