Джудит Макнот - Lemties piršlys

Net dabar, jiems stebint saulėtekį, jo ranka buvo apkabinusi jos ranką, o nykštys glostė jai odą. Abu buvo mieguisti, tylos pauzės vis ilgėjo, tačiau padangei šviesėjant, naujos dienos aušra baigė išstumti iš galvos tylią euforiją, pakeisdama ją rūpesčiu ir vėl atgimusiu kaltės jausmu dėl Evano.

Vakar nepaskambino jam, kol nepradėjo rengtis vykti į kazino, nes žinojo, jog tuo metu Evanas savo klube jau žais tenisą. Ji paliko jam balso žinutę, patikindama, jog visiškai ant jo nepyksta, jog puikiai leidžia laiką lankydamasi kaimyninėse salose ir kad jam visiškai nėra priežasties nerimauti ar jaustis kaltam. Visa tai buvo tiesa, tačiau dalykai, kuriuos nuslėpė, pavertė jos žinutę akį rėžiančia, nedovanotina apgaule. Kita vertus, ji niekaip negalėjo išsiskirti su juo telefonu, tik ne po tiek kartu praleistų metų ir ypač ne dabar, kai jis ką tik prabilo apie vestuves. Iš dešimties jų planuotos kelionės dienų liko tik keturios. Jei jo byla tęsis dar dieną ar dvi, jis neabejotinai nuspręs, jog nebėra prasmės grįžti į Angiliją.

Pajutęs jos nuotaikos pokytį, Mitčelas pažvelgė į moterį, su kuria pajuto gaiviausią ir daugiausiai pasitenkinimo suteikusį seksualinį jo gyvenimo patyrimą. Jos garbanos buvo išsitaršiusios, krito ant pečių ir krūtinės, porcelianiniai skruostai vis dar buvo lengvai raustelėję nuo mylėjimosi, bet veido išraiška tapo liūdnai mąsli. Mitčelas spėjo, jog ji tikriausiai galvoja apie savo vaikiną ir svarsto, ar jis šiandien atskris. Jis galvotų apie tą patį.

— Mintys neduoda ramybės?

Ji pasuko galvą ant pagalvės.

— Ne visai. Bet kuriuo atveju, ne apie tave, — pasitaisė ji. Po akimirkos nusišypsojo ir paklausė: — Ar tu buvai vedęs?

Paprastai toks klausimas, užduotas tokiu metu, Mitčelui būtų sukėlęs įtarumą, tačiau baigę mylėtis jiedu ilgai taip gulėjo, uždavinėdami vienas kitam padrikus klausimus. Juk jie buvo du žmonės, kurie pažinojo vienas kito kūną, jautė užgimstančius jausmus, tačiau nežinojo jokių faktų. Ir kadangi jie jau apsikeitė informacija apie mėgstamiausius laisvalaikio užsiėmimus, labiausiai patinkantį maistą, nekenčiamiausius politikus ir taip toliau, jos klausimas Mitčelui atrodė visiškai logiškas.

— Taip, o tu?

— Ne, — atsakė ji.

Buvo akivaizdu, jog skirtingai nei ankstesni klausimai ir atsakymai, šis, jos nuomone, reikalavo paaiškinimo, nes ji kilstelėjo antakius ir klausiamai pažvelgė į jį.

— Trejus metus buvau vedęs Stavroso dukterį Anastasiją, — pridūrė Mitčelas, norėdamas patenkinti jos smalsumą. Nepatenkino. Atsisukusi į jį, Keitė ištiesė ranką ir prispaudė pirštą prie jo sučiauptų lūpų.

— Jei aš šitoj lovoj mirsiu iš smalsumo, — įspėjo ji, — tau teks ilgai aiškintis su viešbučio administracija.

Mitčelas pabandė susiraukti, tačiau jos švelnių plaukų garbana glostė jam smakrą, pirštas braukė per lūpas, o jos šypsenai buvo neįmanoma atsispirti.

— Anastasija buvo jauniausias Stavroso vaikas ir vienintelė dukra, — nugalėtas pradėjo pasakoti jis. — Jis laikė ją po padu ir neišleido iš akių, visiškai neduodamas pinigų, kuriuos ji galėtų savarankiškai leisti.

— O aš maniau, kad turtingos graikų paveldėtojos turi visišką laisvę.

— Ir Stavrosas taip manė, — ironiškai pratarė Mitčelas. — Būdama dvidešimt vienerių, ji jau taip beviltiškai troško nors truputėlio laisvės ir „gyvenimo patirties“, jog buvo graudu žiūrėti. Tiktai santuoka galėjo išgelbėti ją iš šitos vergovės, tačiau Stavrosas neleisdavo vyrams net prisiartinti prie jos, išskyrus keletą, kurie įtiko jam, bet ne Anastasijai.

Mes buvom pažįstami nuo vaikystės ir supratom vienas kitą. Mes taip pat mėgom vienas kitą. Taigi sudarėm sandėrį. Mudu susituokėm ir aš leidau jai kaupti visą įmanomą gyvenimišką patirtį.

— Ir kodėl jums nepasisekė? — paklausė Keitė tyrinėdama jo bruožus.

— Anastasija nusprendė norinti tokios gyvenimiškos patirties, kurios aš atsisakiau suteikti, o prieš susituokdami mes buvome aiškiai susitarę nuo šito susilaikyti.

— Kas tai buvo?

— Motinystė.

— Tu išsiskyrei su ja, nes ji norėjo pagimdyti tau vaikų?

— Ne, aš leidau jai išsiskirti su manim.

Mitčelo tonas įspėjo, jog ši tema išsemta, todėl Keitė nuleido žvilgsnį svarstydama, ar turėtų mėginti išgauti daugiau informacijos. Ji nusprendė, jog mažai tikėtina, kad dabar jai pasisektų, o ji nenorėjo dar labiau gadinti abiem nuotaiką.

Keitė suko galvą, ieškodama nepavojingo klausimo, ir po akimirkos nusprendė paklausti apie mažytį randą ant jo dešinės rankos.

— Iš kur šis randas? — pasiteiravo ji paliesdama pirštais.

Jis pažvelgė, kad pamatytų, apie ką ji kalba, ir jo balsas sušvelnėjo.

— Būdamas penkiolikos, atsitrenkiau į rapyrą.

— Taip ir būdau bandžiusi spėti.

Jo mėlynos akys atšilo ir šypsena palietė lūpas. Pakėlęs ranką prie jos veido, jis nykščiu perbraukė per smakrą, kuris jam pasirodė įtrūkęs, ir erzindamas paklausė:

— O iš kur šitas mažytis mielas įdubimas ant smakro?

— Būdama trylikos atsitrenkiau į pašto dėžutę.

Pokštas Mitčelą prajuokino ir jis ėmė bučiuoti jai smakrą, tačiau Keitė papurtė galvą ir tęsė:

— Aš nejuokauju.

Jis nustebęs atsitraukė.

— Kaip, po galais, tai nutiko?

— Prieš pat keturioliktąjį gimtadienį aš nutariau niekieno neatsiklaususi nuvažiuoti į Klivlendą aplankyti žmogaus, kurio jau seniai nebuvau mačiusi. Įtikinau pažįstamą penkiolikmetį mane pavėžėti, taigi Trevisas ryte pasiskolino brolio automobilį, per pietus mes išėjom iš pamokų ir išvažiavom. Už trijų mylių Trevisas nesuvaldė mašinos, užvažiavo ant šaligatvio ir atsitrenkė į pašto dėžutę. O aš smakru trenkiausi į prietaisų skydą.

— Ar penkiolikmečiams leidžiama vairuoti?

— Pagal įstatymą ne. Ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl į įvykio vietą prisistačiusi policija mus suėmė.

— Kokios buvo kitos priežastys?

— Vogto automobilio vairavimas, pabėgimas iš pamokų, marihuanos laikymas ir valstybinės nuosavybės naikinimas.

Nuo kvatojimo Mitčelo pečiai pakilo nuo pagalvės.

— Mes buvom nekalti, — pasikeldama ant alkūnių ėmė protestuoti Keitė ir Mitčelas vėl pradėjo kvatoti. — Tikrai. Trevisas paprasčiausiai „pamiršo“ pasakyti broliui, kad pasiskolino jo mašiną, todėl brolis pranešė apie vagystę. Ir marihuana buvo ne mūsų, o jo.

— Mano susikurtas choro mergaitės įvaizdis radikaliai keičiasi.

— Tai buvo mano pašėlusios vaikystės dienos. Šiaip ar taip, tądien jos ir baigėsi.

— Kodėl?

— Mane nuvežė į ligoninę susiūti smakro ir, savaime suprantama, iš ligoninės paskambino mano tėvui. Jis buvo toks išsigandęs ir įtūžęs, jog šaukė ant manęs visą kelią iki pat restorano. Mums grįžus, nusiuntė mane viršun pasakęs, jog skiria man dviejų mėnesių namų areštą. Pasakė, jog neberengs man gimtadienio vakarėlio ateinančią savaitę, o nusiraminęs sugalvos dar daugiau bausmių. Tada jis nuėjo į savo kabinetą ir taip trenkė durimis, kad jos atšokusios vėl atsidarė.

— Vargšas pašėlęs vaikutis, — nusišypsojo Mitčelas, nykščiu liesdamas smakro įdubimą. — Įkalinta dviem mėnesiams.

— Aš neketinau būti uždaryta nė dviejų valandų. Buvau tokia įsiutusi ant jo už tai, kad šaukė ant manęs ir uždarė namie, kai man ką tik buvo susiūta galva. Kelias minutes paslampinėjau viršuje, tada nusėlinau žemyn, ketindama trumpam nueiti pas draugę. Ant pirštų galų eidama aplink laiptus galinių durų link, iš tėvo kabineto išgirdau sklindant garsą, nuo kurio sustingau.