Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Neskubėk, — sušnibždėjo jis. Toks elgesys buvo beveik savižudiškai nesavanaudiškas, turint omeny ypatingą jo kūno būklę.

Keitės atsakymas paaiškino suglumimą, šmėkštelėjusį jos žaliose akyse.

— Negaliu, — sušnibždėjo ji ir Mitčelas sudejavo, nugalėtas ir su viltimi, vėl parvertė ją ant nugaros ir pradėjo judėti ilgais, giliais, lėtais judesiais. Ji prisispaudė prie jo, veidu įsikniaubė į jo kaklo linkį, pirštais įsikabino jam į nugarą, o jos kūnas įsitempė ir judėjo kartu su juo. Ji suriko, dar tvirčiau įsikibo į jį, jos kūną drebino spazmai, o Mitčelas trenkėsi pirmyn, pasiekdamas viršūnę kartu su ja.

Viskam pasibaigus, Keitė gulėjo jo glėbyje, žiūrėjo jam į akis ir pirštais lėtai glostė plaukus jam prie smilkinio.

— Dar? — paklausė ji su viltimi.

Mitčelas pratrūko juoku ir dar tvirčiau ją apkabino.

— Tai mano mėgstamiausias žodis.

19 skyrius

Šimtas antrame viešbučio „Anklavas“ kambaryje detektyvas Čaildresas nusviedė savo lagaminą ant vienos iš dviejų lovų.

— Ar tu matei, kaip tas prakeiktas pasiuntinukas ėjo su manimi imtynių dėl mano lagamino?

— Jis tikėjosi dešimties dolerių arbatpinigių, — atsiliepė Makneilas, iš savo lagamino traukdamas lengvą nešiojamąjį kompiuterį.

— Žinai, kas čia mane labiausiai erzina? — Makneilui neatsakant, Čaildresas paaiškino pats: — Mus supa žavingos moterys, kurios išdidžiai vaikštinėja aplinkui, vilkėdamos siauručius bikinius, o mes atrodom kaip porelė pederastų.

Makneilas pakėlė akis į savo partnerį, kuris troškimą atrodyti kaip paprastas turistas patvirtino Bermudų šortais, marškinėliais su užrašu St. Maarten tarp palmių, beisbolo kepuraite, akiniais nuo saulės ir ant kaklo kabančiu fotoaparatu.

— Kalti tavo Bermudų šortai, — paaiškino Makneilas.

Čaildreso mintys jau buvo nuklydusios prie kitų klausimų.

— Ką nors sekdamas, aš nemėgstu asmeniškai būti taip arti. Tai patrigubina galimybes, jog Vajatas mus pastebės. — Kalbėdamas jis nužingsniavo iki durų ir peržiūrėjo ten pakabintas kambarių kainas. — Viena naktis čia kainuoja daugiau nei įmoka už paskutinę mano mašiną. Apygardos prokurorą ištiks infarktas, kai jis gaus sąskaitą.

— Aš jam pasakysiu tiesą: pagrindiniame kelyje ar privačiame keliuke, vedančiame į šitą viešbutį, nebuvo vietos, kur mes galėtume pasistatyti mašiną ir praleisti dieną ir naktį, laukdami, kol Vajatas išvyks. Apsauginis prie vartų mums davė tik vienos valandos nemokamą bilietą, o jam pasibaigus, pasirodė viešbučio darbuotojas ir mėgino mus išvaryti. Mes turėjom čia įsiregistruoti.

— Taip, aš visa tai žinau, tačiau džiaugiuosi, kad paaiškinti Eliotui turėsi tu.

Makneilas žvilgtelėjo į laikrodį ir išsitraukė mobilųjį telefoną. Buvo kasdienio kontrolinio skambučio laikas.

— Pone Eliotai?

Grėjus Eliotas susiraukęs pakėlė galvą nuo nuotraukų, paskleistų ant komodos jo darbo kabinete Čikagoje.

— Taip?

— Skambina detektyvas Makneilas.

— Uždarykit duris, gerai? — tarė Grėjus. Apsisukdamas kėdėje jis luktelėjo, kol paskui sekretorę užsidarė durys, tada pakėlė ragelį. — Sveikas, Makai, — pasisveikino.

— Ar jūs gavote ataskaitą ir nuotraukas, kurias vakar išsiuntėme elektroniniu paštu? — pradėjo Makneilas.

Per daug sunerimęs, kad išsėdėtų vietoje, Grėjus atsistojo ir pasisuko į komodą:

— Gavau, — trumpai atsakė jis.

— Šįryt Vajatas pasiėmė raudonplaukę iš jos viešbučio ir jie ką tik įsiregistravo viešbutyje Sen Martene. Mes vis dar nežinom, kas ji tokia, bet jos viešbučio kambarys Angilijoje užsakytas vyruko, pavarde Bartletas, vardu. Anksčiau ar vėliau ji pasinaudos kredito kortele ar parodys vairuotojo teises, ir mes ją pričiupsim...

— Nesivarginkit, — griežtai pertraukė Grėjus, spoksodamas į nuotrauką, kurioje buvo matyti iš arti nufotografuoti vyras ir moteris, aistringai apsikabinę paplūdimyje. Nuotrauka buvo daryta naktį, naudojant infraraudonuosius spindulius. Ji buvo šiek tiek išplaukusi, bet žmonės joje lengvai atpažįstami. — Tai Keitė Donovan.

— Ar šis vardas turėtų man ką nors sakyti? — pasiteiravo Mitčelas. — Atrodo girdėtas.

— Jos tėvas buvo Danielis Donovanas.

— Restorano savininkas? Tas Danielis Donovanas?

— Taip, šitas, — sarkastiškai patvirtino Grėjus. — Danielis Donovanas, kuris žuvo prieš kelias savaites nuo, kaip buvo manoma, atsitiktinės pravažiuojančiojo kulkos.

Makneilas atsisėdo ant savo lovos krašto, jau sujungdamas dėlionę ir prieidamas prie tos pačios išvados kaip ir Grėjus.

— Tai jau trečias su Vajatu susijęs žmogus, per pastaruosius kelis mėnesius miręs pirma laiko.

— Teisingai.

— O kuo čia dėtas tas vyrukas Bartletas?

— Keitė Donovan yra Evano Bardeto mergina, — iškošė Grėjus. — Ar bent jau man taip atrodė. Mes su Evanu pažįstami nuo vaikystės. Jis — advokatas iš senos teisininkų giminės ir jų visų reputacija nepriekaištinga. Esu įsitikinęs, jog Evanas Bartletas nieko nenutuokia apie tai, į ką ji įsivėlusi.

Užuot dėl to ginčijęsis, Makneilas ramiai tarė:

— Vakar Bartleto nebuvo nė ženklo, tačiau jis įsiregistravęs tame viešbutyje Angilijoje, kuriame apsistojusi ir ji.

— Vadinasi, naudojasi jo pavarde, bet Evano ten nėra. Vakar mačiau jį teisme, jis dalyvauja byloje. — Nenorėdamas, jog Makneilas pamanytų, kad jo asmeniniai jausmai trukdo objektyvumui — o taip ir buvo — Grėjus atžariai tarė: — Neišleiskit Vajato ar tos Donovan iš akių. Dabar turiu eiti į susitikimą. Dar vienas dalykas, — pridūrė jis. — Jei Benedikto jachta išplauks į tarptautinius vandenis, nedelsdami praneškit man. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei atsirastų ženklų, kad Vajato lėktuvas ruošiamas skrydžiui iš Sen Marteno.

— Princesės Džulianos oro uoste turim porą mechanikų, kurie stebi lėktuvą. Šįryt mes atsekėm paskui Vajatą į viešbutį Sen Martene, jis paliko savo bagažą čia. Nemanau, jog jis planuoja šiąnakt grįžti į Benedikto jachtą, bet jei jiedu su Donovan išsiskirs, mes negalėsim sekti abiejų ir dar jachtos.

— Šiai bylai negalėsiu skirti daugiau pinigų negu jau daviau. Jei reikės, nekreipkit dėmesio į jachtą. Jei ji išplauks į tarptautinius vandenis, negalėsim nieko padaryti, kad ištrauktume iš ten Vajatą, tačiau turim daug nemalonių spaudimo būdų Žakui Benediktui, kad šis atiduotų Vajatą mums.

— Ar jūs tikitės, kad Vajatas nuves mus prie kūno, ar susitiks su bendrininku ar dar ko nors?

— Nežinau dėl bendrininko, tačiau galiu lažintis iš savo pensijos, kad Viljamo kūnas yra kažkur šeimos sodyboje. Ją supa penki šimtai akrų miško ir mes padedam vietiniams jį šukuoti. Žemė įšalusi, vietomis dar yra sniego, tačiau kūnas gali pasirodyti bet kurią dieną. O kai tai nutiks, aš noriu tiksliai žinoti, kur rasti Vajatą. Neklausk manęs, iš kur aš žinau, kad Vajatas žudikas ar kad kūnas yra sodyboje. Kai kūnas bus surastas, pasirodys liudininkas ir duos parodymus. Iki tol aš jam pažadėjau visišką anonimiškumą.

20 skyrius

Stovėdamas balkone, alkūnėmis atsirėmęs į sieną, Mitčelas stebėjo kruizinio laivo, tolumoje lėtai slystančio į šiaurę, šviesas ir laukė, kol Keitė baigs rengtis, kad jiedu galėtų eiti į kazino.

Po pirmojo mylėjimosi protrūkio jie atsikėlė užkąsti, tada grįžo į lovą, vėl pasimylėjo ir užmigo giliu nuovargio miegu. Saulė jau buvo nusileidusi, kai jis pabudo, laikydamas glėbyje Keitę. Gulėdamas jis jautėsi visiškai patenkintas ir atsipalaidavęs, taip jis jautėsi iki šiol.