Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Pamaniau, jog nusprendei, kad tau jų neprireiks, — virpančiu balsu atsakė Keitė, stengdamasi sukaupti dėmesį į jo žodžius, o ne į pirštus. — Pasak turistinių brošiūrų, kai kurie paplūdimiai Sen Martene skirti nudistams.

— Bet kazino ne.

— Ne, žinoma, ne. Pamaniau, jog tu galbūt ketini atsisakyti kazino šįvakar.

— Ir kuo užsiimti?

— Nežinau.

— Ne, žinai.

Užgniauždama juoką, Keitė žvilgtelėjo tarpdurio link.

— Ša. Ten Dydrikas. Jis tave išgirs.

— Kam tai rūpi?

— Man. Gali atrodyti beviltiškai naiviai, tačiau aš iš tiesų niekada nesu įsiregistravusi viešbutyje vien tam, kad su kažkuo permiegočiau, ir man dėl to šiek tiek drovu. Spėju, jog tu esi tai daręs daugybę kartų, tiesa?

— Dabar man drovu.

— Nereikėjo man šito klausti, — liūdnai tarė Keitė.

— Tikriausiai ne, — sušnibždėjo jis.

Keitė sustingo nujausdama nepataikiusi, tačiau nespėjo sugalvoti, ką tinkamai atsakyti, kai Mitčelas apsivyniojo jos plaukus aplink kairę ranką ir atlošė jai galvą. Jo lūpos prisilietė prie jos ilgu, lėtu, skvarbiu bučiniu, kupinu tingaus alkio. Galiausiai jis atitraukė lūpas.

— Eime vidun.

Keitė pritardama linktelėjo. Tą akimirką ji būtų sutikusi žemyn galva šokti iš balkono, tačiau, vos tik įėjo į kambarį, jo žodžiai ir tonas pažadino ją iš geidulingo rūko.

— Keite, mums reikia pasikalbėti, sėskis.

Nustebinta jo dalykiško tono, Keitė pritūpė ant sofos atramos ir smalsiai stebėjo, kaip jis nuėjo prie lango, susikišo rankas į kišenes ir kelias sekundes žiūrėjo žemyn, tarsi rikiuodamas mintis. Kai jis atsisuko, jo veido išraiška buvo draugiška, bet ryžtinga.

— Prieš tau atsiduriant su manimi lovoje, noriu įsitikinti, kad tu neturi jokių klaidingų iliuzijų apie tai, kas vyksta tarp mūsų. Sakau tau šitai, nes labai nenoriu, jog su apgailestavimu prisimintum kartu praleistą laiką.

— Tęsk, — paragino Keitė, kai jis nutilo, leisdamas savo žodžiams nusėsti.

— Pati pripažinai, jog esi „romantikė“, ir vakar vakare mes buvom atsidūrę tokioje situacijoje, kuri galėjo pasirodyti... reikšmingesnė... nei buvo iš tikrųjų. Aš bandau pasakyti, jog tarp mūsų sklando stebėtinai stiprus potraukis, bet vakar naktį paplūdimyje, mėnesienoje, tie keli bučiniai galėjo pasirodyti... Nerandu tinkamo žodžio.

— Magiški? — pasiūlė Keitė, ištardama žodį, kuris geriausiai atitiko jos įspūdį apie vakarykštę naktį. Vos tik jį ištarusi, tuoj pat pasigailėjo per daug atskleidusi savo nuomonę apie praėjusį vakarą, tačiau atrodė, jog Mitčelas sutiko su jos vertinimu.

— Magiški pakankamai tikslu. Visa aplinka ir ta akimirka paveikė ne tave vieną. Man tai taip pat padarė labai stiprų įspūdį — aš netgi grįžau atsakyti į tavo klausimus, o šiaip jau niekada nebūčiau taip pasielgęs. Kad ir kaip ten būtų, tai buvo vakar, o vakar mums užėjo... proto aptemimas.

Iš visų jėgų stengdamasi nedaryti skubotų išvadų ir atrodyti rami, Keitė palenkė galvą į šoną ir švelniai šypsodamasi paklausė:

— Ar tu mėgini mane atkalbėti?

— Visiškai ne. Aš mirštu iš noro su tavim permiegoti nuo to laiko, kai vakar sėdom vakarieniauti.

— Tai gal tu bandai nustatyti kažkokias pagrindines taisykles?

— Nemanau.

— Tada ką čia darai?

— Mane ištiko sąžinės graužaties priepuolis, — tarė jis su pasibjaurėjimu, — ir aš stengiuosi jį įveikti.

— Ar toks įvykis tau neįprastas?

— Tokiomis aplinkybėmis tai — precedento neturintis įvykis, — tiesiai rėžė jis.

— Taigi, aš pamaloninta, — tarė Keitė, bet jai nebuvo malonu; buvo sutrikusi ir kiekvieną akimirką jautėsi vis nejaukiau.

— Aš mėginu paaiškinti, jog noriu būti tikras, kad tu dabar esi čia, su manimi, iš teisingų paskatų, o ne klaidingų. Iki šio ryto aš nežinojau, kad neseniai mirė tavo tėvas. Akivaizdu, jog judu buvot labai artimi ir tu jautiesi šiek tiek sutrikusi ir vieniša. Be viso to, bandai vadovauti jo restoranui. Tu susirūpinusi ir išsigandusi. Visi tie jausmai gali kliudyti tau suprasti, ką mes darom. — Jis nutilo laukdamas atsakymo.

Bijodama ką nors pasakyti, Keitė paprasčiausiai linktelėjo, jog supranta, nors iš tiesų nesuprato. Ne visai. Dar ne.

— Dar prieš valandą, — tęsė jis, — aš maniau, jog tavo draugas Čikagoje yra koks nors viduramžis pašlemėkas, mėgstantis su tavim keliauti ir visiems tave rodyti. Ar suvoki mano mintį?

Keitė lėtai linktelėjo.

— Gerai. Tačiau realybė štai kokia: Čikagoje yra tinkamas jaunikis, norintis tave vesti. Čia, šitam kambary, yra vyras, kuris nori įsitempti tave į lovą ir mylėtis tol, kol nė vienas iš mūsų nebeturės jėgų pajudėti. Bet tuo viskas turi ir pasibaigti. Kitaip būtų per daug komplikuota.

— O tu nemėgsti komplikacijų?

— Ne, — tarė Mitčelas. — Ypač tokių, kokios kiltų mums.

— Dėkoju už perspėjimą, — tarė Keitė, stengdamasi šaltai vertinti savo keblią padėtį ir nesijausti pažeminta, jog leidosi įtraukiama į tokią situaciją. Vertindama objektyviai, suprato, jog geriau dabar, o ne vėliau, sužinoti, kad Mitčelas ja domėjosi tik kaip laikina, patogia atostogų sekso partnere. Dabar, kai tai suprato, ji taip pat žinojo, jog po visko jaustųsi kalta ir pasibjaurėjusi savimi, kad išdavė Evaną dėl kažko, kas menkavertiška ir neturi jokios prasmės, kaip aiškiai siūlė Mitčelas.

Be to, Mitčelas greičiausiai teisingai apibūdino jos dvasinę būseną: po tėvo mirties jos jausmai sumišę ir ji negalvoja racionaliai. Laimė, Mitčelas mąstė labai racionaliai ir elgėsi labai garbingai, atskleisdamas jai, kaip jaučiasi. Dar daugiau — nevertė jos sutikti su jo pasiūlymu. Tiesą sakant, netgi priešingai.

Padariusi tokias išvadas, Keitė pajuto didžiulį palengvėjimą ir jos galva palaimingai prašviesėjo. Tačiau tuo pat metu giliai viduje pasijuto skausmingai nusivylusi ir labai nelaiminga. Vis dėlto šią akimirką ji negalėjo nieko padaryti, tik žvelgti į tai filosofiškai ir elgtis geraširdiškai, o su minčių sąmyšiu susidoroti likusi viena.

— Be abejonės, tu buvai teisus sakydamas, kad dėl tėvo mirties šiomis dienomis aš per daug jausminga ir mano nuovoka tikriausiai taip pat susilpnėjusi. — Net tai pasakius Keitės instinktai ir širdis atkakliai tvirtino, jog nors ji galėjo klysti dėl viso kito, „ryšys“, kurį pajuto, yra ypatingas, ir jis, po paraliais, taip pat jį jautė! Ji nutarė šiek tiek rizikuoti ir viską jam išdėstyti. Blogiausiu atveju jis galėjo iš jos pasijuokti, bet nemanė, kad jis taip pasielgtų. Pakėlusi į jį akis, Keitė švelniai tarė: — Aš manau, gali būti, kad mums likimo skirta taip susipažinti ir tapti draugais. Kad tai buvo iš anksto nulemta.

Vos jai ištarus „nulemta“, Mitčelas pažvelgė į ją skeptiškai, atsirėmė petimi į langą ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.

Jo kūno kalba išraiškingai atmetė bet kokią antgamtinės įtakos galimybę, tačiau Keitė neketino leisti jam išjuokti jos teoriją, iki galo jos nesupratus.

— Tu man labai patinki, — atkakliai, tačiau ramiai tęsė ji, — ir manau, jog aš taip pat tau patinku.

— Taip. Labai, — pripažino jis, staiga šiltai ir nuoširdžiai šyptelėjęs.

— Tai aš ir turėjau omeny, kalbėdama apie likimą ir nulėmimą iš anksto. Paprastai aš esu atsargi ir man reikia daug laiko kam nors pamėgti, o tu man aiškiai turėjai nepatikti.

— Kodėl?

Ji sukikeno.

— Ar esi kada gerai įsižiūrėjęs į savo veidą?

— Aš skutuosi kas rytą.