Джудит Макнот - Lemties piršlys

Keitė padėjo rankinę ant vieno iš naktinių staliukų, juosiančių dvi kambario sienas, ir nuėjo į tualetą. Džiovindamasi rankas ji pažvelgė žemyn į rankinę ir ją vėl pradėjo persekioti Evano žinutės.

Visada žinojo, jog jinai labai jam rūpi, bet niekada nebūtų pamaniusi, kad susirūpinimas ir baimė dėl jos galėtų paskatinti jį iš tiesų pasipiršti telefonu, ne, balso pašto žinute! Koks jaudinamas ir jam nebūdingas impulsyvus poelgis. Iki šiolei jis leisdavo jai išsisukti nuo pokalbio apie vedybas ir Keitė visada manė, jog taip buvo todėl, kad paslapčia jis pats buvo patenkintas esama padėtimi — gyvenimu, kurį užpildė jo mėgstamas darbas, mylima moteris ir visi tie golfo žaidimai, kuriuos sugebėdavo įsprausti į tarpą.

Bet gal tai anaiptol nebuvo tiesa. Galbūt jis taip rūpinosi ja, kad buvo nusiteikęs atidėti santuoką, kurios labai troško, nes nenorėjo spausti jos įsipareigojimu, kol nebuvo visiškai tam pasirengusi.

Koks kilnus, pasiaukojamas ir jautrus elgesys...

Keitė papurtė galvą, stengdamasi išsklaidyti ją užklupusį kaltės jausmą. Tada pasiėmė rankinę ir nusinešė į svetainę. Padėjo rankinę ant kėdės baro gale, pradėjo eiti balkono durų link, stabtelėjo ir atsisuko. Kai tikrino savo balso paštą, ten buvo trys neišklausytos žinutės, tačiau ji perklausė tik dvi. Trečioji tikriausiai buvo Luiso iš restorano. Jei taip, būtinai turi ją išklausyti. Atsukusi nugarą į balkoną įkišo ranką į rankinę, sugriebė telefoną ir vėl jį paleido.

Jei žinutė Evano, neturi jėgų jos klausytis. Tik ne dabar, kai ką tik įsiregistravo viešbutyje su nepažįstamuoju, taip stipriai ir keistai ją traukiančiu, jog negalėjo suprasti, kas vyksta. Buvo tikra tik dėl vieno — tai, ką ji jautė vakar vakare, buvo nenusakomai stipru ir stebuklinga, ir ji norėjo, kad tai pasikartotų. Norėjo pajusti visą jausmų gamą: desperatišką geismą, kilusį Mitčelui ją pabučiavus; didžiulį džiaugsmą būti suspaustai jo glėbyje ir jausti jo kūną, prisispaudusį prie jos; nepaaiškinamą visiško artumo jausmą, kurį retkarčiais juto vien žiūrėdama į jį ar klausydamasi jo kalbant.

Ir vis dėlto negalėjai paneigti to, jog pažįsta Mitčelą vos vieną dieną ir dėl to viskas, ką ji ketino ir planavo padaryti, atrodė siaubingai skubota. Nutrūktgalviška. Šiek tiek beprotiška.

Iš įtampos ir neapsisprendimo jos nugaros raumenys susitraukė į mazgą. Pagalvojusi, jog nors ir geria vaistus, ją gali ištikti dar vienas galvos skausmo priepuolis, Keitė pakėlusi ranką pradėjo trinti sprandą, tada nusitraukė nuo plaukų gumelę ir juos papurtė.

Stovėdamas balkone, Mitčelas stebėjo, kaip tankūs Keitės plaukai krinta ant jos pečių banguotu tamsiai raudonu kriokliu, ir nustojo klausęs, ką jam pasakojo liokajus. Jautė, kad ji suka galvą dėl kažkokio sprendimo, tada krestelėjo plaukus, apsisuko ant kulno ir pradėjo eiti jo link. Pakėlęs prie lūpų vyno taurę, kad paslėptų dėkingą šypseną, žiūrėjo, kaip ji išeina į balkoną — sveikos išvaizdos, nuoširdi, tipiška amerikietė, kuri atrodė natūraliai moteriška vilkėdama baltus marškinėlius ir džinsus... bažnyčią lankanti airių mergaitė su aukštais principais, neįtikėtinai jautria širdimi ir pasiturinčiu, išsilavinusiu būsimuoju sužadėtiniu, kuris gyvena tame pačiame mieste, kaip ir ji.

Mitčelas neturėjo jokios teisės įsitempti ją į lovą ir kelti pavojų kuriam nors iš išvardytųjų dalykų.

Ji išėjo į balkoną ir priėjo prie jo — besišypsanti, seksuali, geidžiama moteris gundančiomis lūpomis, sukurtomis tam, kad jas bučiuotų, tankių blakstienų įrėmintomis žaliomis akimis, nuo kurių jis tirpo, ir grakščiu kūnu, kurį troško glamonėti ir sujungti su savuoju.

Mitčelas nusprendė turįs visas teises įsitempti ją į lovą, jei tik nuo pat pradžių bus sąžiningas su ja ir įsitikins ją neturint klaidingų iliuzijų ar nerealių lūkesčių.

Jis pakėlė taurę baltojo vyno ir ištiesė jai.

— Dydrikas pasakojo man apie ankstesnius šitų apartamentų svečius.

Veido išraiška bylojo Keitei, jog ši tema jam visiškai nesvarbi, tačiau jis palaikė lengvą pokalbį, kol Dydrikas buvo čia.

Dydrikas buvo tik pradėjęs penktą dešimtį, praplikęs, tvarkingais ūsais ir, be jokios abejonės, nujautė Mitčelo norą pavalgyti. Stalas jau buvo nukrautas padėklais su vaisiais ir sūriu, šviežiomis salotomis, lėkšte sumuštinukų, sriubos dubeniu ir dviem karštais uždengtais dubenimis. Pats Dydrikas krevečių pusdubenyje dėliojo citrinos griežinėlius ir petražoles. Su Mitčelu jis kalbėjo olandiškai, tačiau iškart perėjo prie anglų, nes šia kalba su ja kalbėjo Mitčelas.

— Ankstesni svečiai buvo jauni jaunavedžiai, nepatyrę keliauti užsienyje, prieš tris dienas atvykę keturių dienų viešnagės, — paaiškino Dydrikas. — Pačią pirmą dieną jie aplankė kelias turgavietes kitoje salos pusėje ir paragavo nešviežio maisto. Kitą rytą jiems buvo taip bloga, kad viešbučio gydytojas turėjo skirti vaistų nuo apsinuodijimo ir nuo tada jie dar nebuvo išlipę iš lovos, išskyrus būtiną reikalą.

Keitė prisiminė trumpą Mitčelo pokalbį su viešbučio valdytoju vestibiulyje ir nukreipė kaltinamą žvilgsnį tiesiai į Mitčelą, tuo pačiu metu užduodama klausimą Dydrikui:

— O kur jaunavedžiai dabar?

— Aš liepiau juos ištempti iš čia ir numesti nuo uolos, — atsakė Mitčelas.

— Jie kitame numeryje, — tuo pačiu metu paaiškino Dydrikas, — už kurį ponas Vajatas maloniai pasisiūlė sumokėti. Jaunikis buvo labai susikrimtęs dėl šių apartamentų kainos, nors jie negalėjo jais pasidžiaugti.

Patenkintas krevečių papuošimu, jis pažvelgė į Keitę ir tarė:

— Prieš išeidamas išpakuosiu jūsų lagaminus. Gal norėtumėt, kad ką nors išlyginčiau?

— Ne, ačiū, — atsakė Keitė, paimdama pusę sumuštinio su rėžiukais, ir nuėjo prie krūtinę siekiančios balkono sienos, kad geriau matytų žemiau esantį vaizdą.

Jai už nugaros Dydrikas tęsė:

— Aš išlyginau jūsų drabužius, pone Vajatai, ir sukabinau į jūsų spintą.

Nenujausdama, jog Mitčelas nusekė paskui ją, Keitė greitai atsisuko ir vos nesumalė sumuštinio jam į krūtinę.

— Tu turi drabužių? — džiugiai sušuko ji.

Atrėmęs rankas į sieną jai už nugaros, Mitčelas ją prispaudė ir sužavėtas džiugiai tyrinėjo.

— Atrodai, lyg būtum pasirengusi ploti iš palengvėjimo.

Keitei nespėjus atsakyti, mandagiai įsiterpė Dydrikas:

— Ar kai išpakuosiu daiktus, jums dar reikės mano paslaugų?

Nenuleisdamas nuo Keitės besišypsančio žvilgsnio, Mitčelas atsakė:

— Prašau prieš išeinant pakloti lovą ir pasirūpinti, kad mums niekas netrukdytų.

Keitė pasibaisėjusi spoksojo į jį.

— Ar galėtum būti dar tiesmukiškesnis?

— Čia juk viešbutis, — pagrįstai pastebėjo jis.

— Žinau. Tačiau per pastarąsias penkias dienas aš įsiregistravau dviejuose viešbučiuose su skirtingais vyrais. Jaučiuosi visiška pasileidėlė.

Jis sukikeno išgirdęs, kaip ji save apibūdina, ir krumpliais perbraukė jai ranką, švelniai glostydamas.

— Tai tu manei, kad aš nepasiėmiau jokių drabužių?

— Važiuodamas taksi tu neturėjai jokio lagamino, — paaiškino ji, stengdamasi atrodyti mažiau sujaudinta jo odos prisilietimo, negu buvo iš tikrųjų.

— Aš užvežiau jį šįryt, kai atvažiavau čia bandydamas susitarti dėl šių apartamentų ar bent jau geresnių, nei užsakant man siūlė viešbučio administratorius. — Jo krumpliai nuslydo jos petimi, tada smakro linkiu, leisdami pirštams praslysti pro jos marškinėlių iškirptę ir nuslinkti nuogu raktikauliu. — Man smalsu, ką, tavo nuomone, aš ketinau daryti be drabužių būdamas čia?