Джудит Макнот - Lemties piršlys

— O tu nustebdavai?

Keitė papurtė galvą.

— Niekad. Kaip jis galėjo tikėtis, kad aš nepastebėsiu didelio kubilo rožinio glaisto, atsiradusio virtuvėje mano gimtadienio išvakarėse, arba visų tų šokoladinių ledų dėžučių šaldiklyje, arba dviejų šimtų balionų ir helio mašinos kambario gale? Be to, jis visada prašydavo vieno ar dviejų mano draugų pasirūpinti, kad visi mano bendraklasiai būtų pakviesti, todėl, suprantama, kad sužinodavau apie tai iš vieno nors iš jų.

— Suprantu, kodėl tu niekada neapsigaudavai, — šypsodamasis tarė Mitčelas.

Keitė šyptelėjo, tada surimtėjo ir tarė:

— Tiesą pasakius, kartą apsigavau — per keturioliktąjį gimtadienį.

— Kaip jis apkvailino tave tąkart?

— Nusprendęs visiškai nerengti vakarėlio. — Kad jis neklausinėtų apie tą liūdną gimtadienį, Keitė užbaigė savo atsiminimus ir perėjo prie jo ankstesnio klausimo apie tai, ar ji svarsčiusi parduoti restoraną. — Net jei nuspręsčiau parduoti restoraną, vis tiek turėčiau laikyti jį atidarytą, kol parduosiu, todėl dabar tiesiog neturiu kito pasirinkimo, kaip vadovauti restoranui, jei sugebėsiu.

Užuot padrąsinęs banaliausiais žodžiais, kad jai viskas pavyks (ko Keitė iš jo ir tikėjosi), Mitčelas apkabino ją per pečius ir, apglėbęs delnu jos ranką, guosdamas lėtai paglostė. Keitė atsirėmė į jį, leisdama jam rankos judesiu nuraminti jos nuogąstavimus dėl ateities — bent nors kolei kas.

— Man labai gaila dėl tavo tėvo mirties, — ištarė jis po akimirkos. — Aš svarsčiau, kodėl vakar restorane tu turėjai knygą apie tai, kaip įveikti sielvartą.

Keitė nustebus į jį pasižiūrėjo.

— Tu nieko nepraleidi pro akis, ar ne?

— Ne, kai esu sutelkęs dėmesį dėl ko nors. Ar į ką nors, — pridūrė jis ir reikšmingai nukreipė akis į jos lūpas.

Keitė suprato, jog jis tyčia flirtuoja, kad ją prablaškytų ir pralinksmintų, todėl nusišypsojo ir leidosi provokuojama.

— Vakar tu buvai sutelkęs dėmesį į savo marškinius, o ne į mane.

— Aš turiu retą dovaną — galiu susikoncentruoti į du dalykus vienu metu.

— Aš taip pat, — paerzino ji, — todėl aš suprantu, kad taksi sustojo ir vairuotojas laukia, kol mes išlipsim.

16 skyrius

Veterinaro kabinetas buvo nedideliame, rožinėmis lentomis apkaltame name, o laukiamajame, matyt, buvo veterinaro svetainė. Veterinaro pavardę Mitčelas šį rytą rado telefonų knygoje ir susitarė dėl priėmimo, tačiau jiems vis tiek teko laukti beveik keturiasdešimt penkias minutes. Per tą laiką Keitė užpildė anketą, o Maksas apuostė kiekvieną ankšto kambario colį, drauge ir pasipiktinusią katę, drovų pudelį bei išsigandusią geltoną kanarėlę narvelyje — visi jie jau buvo ten su savo šeimininkais, kai atvyko Mitčelas ir Keitė.

Kai veterinaras pagaliau išėjo ir pakvietė „Merė Donovan“, Keitė paliko savo rankinę ant kėdės šalia Mitčelo, kad abi rankos būtų laisvos veterinarui apžiūrint Maksą.

Mitčelas žiūrėjo, kaip ji dingsta tarpduryje, tada paėmė turistų vadovą olandų kalba, nes laukiamajame daugiau nebuvo ką skaityti. Netrukus suskambo Keitės mobilusis telefonas ir, užuot bandęs atsiliepti, Mitčelas leido jam skambėti, kol skambutis buvo peradresuotas į balso paštą.

Po kelių minučių jis vėl suskambo, ir balso paštas vėl perėmė skambutį.

Po dešimties minučių pasigirdo dar vienas skambutis. Mitčelas sušnairavo į Keitės rankinę, svarstydamas, ar tai jos draugas advokatas mėgina su ja susisiekti. Jei taip, nusprendė Mitčelas, jis arba labai atkaklus, arba kažkoks šeštasis jausmas įspėja jį, kad jo mergina neatsako į skambučius, nes bastosi su kitu vyru. Žvelgdamas į Keitės rankinę, Mitčelas įsivaizdavo pasiturintį vidutinio amžiaus advokatą, kuris tikriausiai buvo patrauklus, kai prieš keletą metų Keitė sutiko jį pirmą kartą, bet po truputį storėdamas dabar jau prarado figūrą. Jis žūtbūt stengėsi išlaikyti daug jaunesnę moterį, kuri, kaip jis baiminosi, jau galėjo būti pavargusi vaidinti jo „žaisliuką“.

Mitčelas jau tiek kartų tokį scenarijų buvo matęs praeityje, jog buvo įsitikinęs, kad neklysta, tačiau šį kartą priminė sau, kad turėtų jausti advokatui šiek tiek džentelmeniškos užuojautos. Juk vargšas kalės vaikas išleido nemenką sumelę, kad nusivežtų Keitę atostogų į geriausią vietą Karibuose, o kol jis yra įstrigęs Čikagoje, Mitčelas ketina įsitempti jo merginą į lovą.

Pakėlęs akis, Mitčelas išvydo Keitę su veterinaru, kuris kelis kartus patapšnojo Keitei per ranką (Mitčelui tai pasirodė šiek tiek nederama).

— Dėl visa ko padarysiu Makso galvos ir peties rentgeno nuotraukas, — pažadėjo veterinaras. — Aš jį dezinfekuosiu nuo blusų ir paskiepysiu būtinais skiepais. Jei norėsit, kad rytoj vakare įsodinčiau jį į laivą, tik skambtelkit. O tuo tarpu, — pridūrė jis, Mitčelui atsistojus, — paruošiu dokumentus, kad galėtumėt parsivešti jį į Valstijas.

Mitčelas spoksojo į Keitę šypsodamasis ir negalėdamas patikėti, tada paėmė jos lagaminą, stovėjusį šalia kėdės, ir padavė jai rankinę.

— Užuot vakar vakare iškvietęs Maksui greitąją pagalbą, — pajuokavo laikydamas jai atidarytas duris, — turėjau jam nupirkti lėktuvo bilietą.

Keitė šyptelėjusi išklausė pašaipą ir paaiškino savo sprendimą.

— Aš turiu jį pasiimti, kitaip užmigdys.

— Ar taip tau pasakė veterinaras? — paklausė Mitčelas, žengdamas nuo sutrūkinėjusio šaligatvio priešais veterinaro namą ir stabdydamas už kampo sukantį taksi.

Keitė linktelėjo.

— Jis pasakė, jog faktiškai nėra šansų rasti jam gerus namus Angilijoje. Maksas benamis, o kadangi jis didelis, išmaitinti labai brangu.

Apdaužytas pilkas ševroletas su užrašu Taxi ant durelių sustojo gatvėje priešais juos ir jiems abiem įlipus vidun, Keitė aiškino toliau, o Mitčelas davė nurodymus vairuotojui.

— Šįryt aš paskambinau savo draugei Holei, veterinarei iš Čikagos, — paaiškino ji. — Ji man paaiškino, jog pasiutligės gydymas šiais laikais jau nebe toks sudėtingas, bet kartais vaistai nuo pasiutligės kai kuriems žmonėms sukelia rimtą, netgi mirtiną šalutinį poveikį. Tą gydytoją vakar vakare jau suėmė panika, nors saloje nėra užregistruota pasiutligės atvejų. Užuot dešimt dienų izoliavęs Maksą, gydytojas gali jį užmigdyti ir nedelsdamas sužinoti, ar šuo sirgo pasiutlige. Ir aš manau, jis pasielgtų būtent taip.

Mitčelas suprato, jog Keitė, ko gera, bus teisi, todėl pakeitė temą.

— Kol buvai pas veterinarą, tau kelis kartus skambino.

— Tikriausiai Luisas iš restorano ir Holė, — atsakė Keitė, jau tiesdama ranką rankinės link. Pamiršusi, jog maksimaliai padidino telefono garsą, Keitė paspaudė balso pašto mygtuką, o Mitčelas tuo tarpu iš kišenės vairuotojo sėdynėje mandagiai išsitraukė turistinį bukletą ir pradėjo jį vartyti.

Pirmoji žinutė nebuvo nuo Luiso, skambino Evanas, ir jis atrodė toks susirūpinęs, jog Keitę persmelkė kaltės jausmas.

— Keite, mieloji, kodėl man vakar neperskambinai? Šįryt aš vėl skambinau tau į viešbutį ir palikau žinutę, bet vis dar nesulaukiau tavo skambučio. Aš pradedu jaudintis. Tu prastai jautiesi? Ar vėl atsinaujino galvos skausmas?

Antroji Evano žinutė privertė Keitę jaustis dar blogiau.

— Mieloji, aš ką tik skambinau Holei ir ji sakė, jog kalbėjo su tavim vakar ir šįryt ir kad tu jautiesi puikiai. Matyt, tu taip pyksti ant manęs už tai, kad nesu kartu, jog net nebeatsiliepi į mano skambučius. Keite, aš siaubingai tavęs ilgiuosi ir jau pavargau nuo to, jog mes turim kur nors išvažiuoti, kad galėtume leisti dienas ir naktis kartu. Mes galėtume taip gyventi Čikagoje. Mes jau daug metų drauge ir žinom, kad kartu esam laimingi. Mes abu norim tų pačių dalykų — namų, vaikų ir vienas kito. Kas gali būti svarbiau? Aš...