Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Kokio dydžio laivu šiandien plaukė Vajatas? — paklausė Caildresas, parodydamas dešinį posūkį.

— Nežinau, gal trisdešimt šešių, gal trisdešimt aštuonių pėdų.

— Jei šiąnakt aš vėl turėsiu miegoti laive, noriu, kad jis būtų tokio dydžio. — Jis luktelėjo, kol Makas pagaliau pažvelgė tiesiai į jį ir pridūrė: — Aš nejuokauju, Makai.

Makneilas pravėrė burną ketindamas pajuokauti, tačiau prikando liežuvį. Vien tik pagalvojus apie dar vieną pasiplaukiojimą laivu, Čaildreso kaktą išpylė prakaito lašeliai, o šviežio įdegio oda virto pilkšvai žalia. Užuot prisipažinęs, kad nemano sugebėsiąs vairuoti didesnį laivą, Makneilas atsakė:

— Šįryt Vajatas savo bagažą paliko viešbutyje Sen Martene. Nemanau, kad šiąnakt planuotų nakvoti Benedikto jachtoje.

14 skyrius

Prieplaukoje virė darbas. Du katamaranai, plevėsuodami ryškiomis spalvotomis vėliavomis ir pilni turistų, rengėsi išplaukti iš prieplaukos. Dar daugiau turistų stovėjo eilėje į keltą, kuris kas pusvalandis kursavo tarp Angilijos ir Sen Marteno.

Mitčelas rado vietą automobiliui kitame prieplaukos gale, kur buvo prišvartuotas jo išnuomotas laivas. Kapitonas stovėjo laivo priekyje rūkydamas cigaretę.

— Tikiuosi, jog Maksas taip pat noriai seks paskui tave į laivą, kaip ir į mašiną, — tarė Mitčelas atidarydamas Keitei dureles ir padėdamas jai išlipti. Pasilenkęs prie užpakalinės sėdynės, jis paėmė šuns pavadėlio galą. — Jis visas dreba.

— Nerimauja, — su užuojauta atsiliepė Keitė. Plekšnodama sau per koją, ji pašaukė: — Eikš čia, Maksai, nagi...

Didžiulis šuo nirčiu šuoliu metėsi nuo sėdynės, vos nepargriaudamas Keitės. Ji juokdamasi susvirduliavo, tada atgavo pusiausvyrą ir paėmė pavadėlį.

— Gal leisk man jį laikyti, kol įlipsim į laivą, — tarė Mitčelas. Jis suspaudė kumštį, o kad būtų tvirčiau, apsivyniojo iš kaklaraiščių surištą pavadėlį aplink ranką. Bet jam nereikėjo taip rūpintis, nes vos tik šuo tvirtai atsistojo ant žemės, jis vėl prisigretino prie Keitės ir laimingas bidzeno šalia. — Ar tau visada pavykdavo sutramdyti laukinius žvėris, ar Maksas išimtis? — pusiau rimtai paklausė Mitčelas.

— Maksas ne visai laukinis, — atsakė Keitė, kasydama Maksui paausį. — Gal jis ir lakstė palaidas visą gyvenimą, tačiau jam patinka žmonės, o tai reiškia, jog kai jis buvo mažas šunytis, kažkas juo rūpinosi ir su juo žaidė. Antraip dabar jis nenorėtų su mumis turėti nieko bendra. — Ji žvilgtelėjo į Mitčelą ir paaiškino: — Mano geriausia draugė, su kuria kažkada gyvenau viename kambaryje, yra veterinare.

Jie priėjo Mitčelo išnuomotą laivą ir Keitė sutelkė dėmesį į tai, kaip į jį įkelti Maksą.

— Leisk man įlipti pirmai, — tarė ji. Įsikibusi į ištiestą kapitono ranką, ji žengė nuo prieplaukos į laivagalį, tada atsigręžė ir paplekšnojo per koją. — Eikš, Maksai, — pakvietė.

Maksas atsitraukė, jo kūnas virpėjo iš išgąsčio, tačiau kai Keitė jau manė, kad reikės jį įkelti į laivą, šuo atsispyrė ir didžiuliu šuoliu nusileido prie jos kojų, stumtelėdamas ją į kapitoną. Šis sugriebė ją už rankų, kad padėtų išlaikyti pusiausvyrą.

— Kol kas lengviau, nei tikėjausi, — tarė Mitčelas, žengdamas į laivą.

— Lengviau tau, ne man, — nusijuokė Keitė, nusipurtydama nuo džinsų šuns plaukus.

Mitčelas nusijuokė iš jos sąmojo ir, priėjęs prie turėklų, atsistojo šalia, kad šuo būtų per vidurį. Kapitonas užvedė variklį ir Mitčelas pasisuko šonu, tingiai stebėdamas, kaip jos ilga plaukų uodega plaikstosi vėjyje, o tuo metu pro šalį slydo molas ir laivas vis didino greitį.

— Ko tu į mane spoksai? — paklausė ji.

Mitčelas žiūrėjo į ją, nes jos buvo žaliausios akys, lygiausia oda ir gražiausios lūpos iš visų jo pažintų moterų. Ir, jei jos švelnus rūpestis benamiu mišrūnu buvo koks nors požymis, ji taip pat turėjo minkščiausią širdį. Jį visiškai pakerėjo visi jos bruožai, išskyrus paskutinį. Dėl jo jis kažkodėl jautėsi šiek tiek nesmagiai.

— Mąsčiau, jog tavo labai graži šypsena, — atsakė jis, tada nusisuko į turėklus ir atsirėmė į juos dilbiais, stebėdamas, kaip laivo sukeltas bangavimas skleidėsi plačia „V“.

Netikėtas komplimentas buvo labai malonus Keitei, tačiau atsakydamas į jos klausimą jis neatrodė labai patenkintas ar įtikinamas, tad ji nusprendė nieko nesakyti.

Po dešimties minučių, jiems artėjant prie Sen Marteno, kapitonas pagaliau prabilo.

— Ar kuris nors iš jūsų, jaunuoliai, yra kino aktoriaus Žako Benedikto gerbėjas? — šūktelėjo jis.

Mitčelui nieko neatsakant, Keitė pažvelgė per petį į kapitoną.

— Aš esu didžiulė jo gerbėja.

— Štai ten Benedikto laivas, — tarė jai kapitonas, rodydamas kairėn į švytinčią baltą motorinę jachtą, nuleidusią inkarą uoste. — Jos vardas Džulija.

— Kaip ir jo žmonos, — paaiškino Keitė Mitčelui, gėrėdamasi grakščiomis mylimos kino žvaigždės jachtos linijomis.

— Keli turistai man sakė, jog šįryt matė Benediktą laive, skaitantį laikraštį, — informavo kapitonas. — Gal norit, kad nuplukdyčiau jus tenai? Galiu priplaukti labai arti ir jūs galėtumėt į jį pažiūrėti, jei jis denyje.

— Ne, — kategoriškai šūktelėjo Mitčelas, Keitei tuo pat metu mandagiai tariant: — Ne, ačiū.

Nustebinta tvirto Mitčelo atsakymo, Keitė smalsiai pažvelgė į jį.

— Tu nesi Žako Benedikto gerbėjas?

Jis suraukė antakius, o lūpų kampučiuose blykstelėjo nesuprantama šypsena, kol jis, regis, rimtai apmąstė jos klausimą.

— Tiesą sakant, negalėčiau savęs laikyti Žako Benedikto gerbėju, — galiausiai atsakė jis. — Tačiau, — pridūrė, — man būtu labai įdomu išgirsti, kodėl tu esi tokia „didžiulė jo gerbėja“.

Keitei jo tonas pasirodė šiek tiek globėjiškas, tačiau neketino atsisakyti savo pareiškimo.

— Aš netgi labiau žaviuosi jo asmenybe negu kaip aktoriumi, — ryžtingai paaiškino ji. — Vyrams jis atrodė nepaprastai vyriškas, kai prieš keletą metų pabėgo iš kalėjimo ir paėmė Džuliją Matison įkaite. O viso pasaulio moterys beprotiškai jį pamilo dėl to, kad jis atleido Džulijai už tai, jog įviliojo jį į spąstus ir padėjo vėl jį sugauti. Kai jis grįžo į mažą miestelį, kuriame ji gyveno, ir paprašė jos rankos, pusė moterų Amerikoje apsiverkė, per žinias pamačiusios šią sceną.

— O tu apsiverkei? — paklausė Mitčelas, visu kūnu atsisukdamas į ją.

— Žinoma.

— Atrodai beviltiška romantikė.

— Tikriausiai tokia ir esu, — sutiko ji.

— Ji išdavė Žaką, — priminė jai Mitčelas. — Jei tikrasis žudikas nebūtų surastas, Žakas Benediktas iki šiol pūtų kalėjime, nes pabėgęs ja pasitikėjo, o ši moteris jį išdavė.

— Tu nesi labai atlaidus, ar ne?

— Tiesiog sakykim, jog aš nesu romantikas.

Nors jis atrodė labai tuo įsitikinęs, žvelgdama į jo simpatišką veidą, Keitė prisiminė kai ką iš vakar dienos ir padarė savo išvadą. Nežymiai šypsodamasi ji nusisuko ir pažvelgė į Žako Benedikto jachtą.

— Ką visa tai reiškia? — šypsodamasis smalsiai paklausė jis.

— Aš svarsčiau, ar tu esi romantikas.

— Ir ką nusprendei?

— Manau, jog esi.

— Ir tu manai, jog gali spręsti apie mane, pažiūrėjusi man į akis?

Keitė pritardama linktelėjo, tačiau jos atsakymas buvo šiek tiek netvirtas.

— Aš labai labai tikiuosi.

Mitčelas užgniaužė šypseną, sukeltą jos susirūpinimo, ir pagalvojo, gal rytoj ją nustebinti pakvietus į Žako jachtą, paaiškinus, jog gerai pažįsta Žaką ir Džuliją ir kad Džulija jam patinka. Tačiau šią akimirką jis nebuvo linkęs pasakoti nieko, kas verstų ilgai kalbėtis apie jos mėgstamą romantinį herojų, ir nenorėjo prisiimti jokio plano, išskyrus naktį lovoje su ja.