Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Sveika, — tarė jis šypsodamasis jai į akis.

— Sveikas, — sušnibždėjo jam Keitė. Suskambo telefonas ir ji pašoko, tada kaltai į jį pažiūrėjo. Mitčelas pažvelgė į skambantį telefoną, mintyse vaipydamasis dėl erzinančio advokato sugebėjimo paskambinti ne laiku. Užuot pabučiavęs ją, kaip ketino, jis nuleido rankas ir tarė:

— Einam iš čia.

Keitė linktelėjo ir pasilenkė nuimti Maksui kaklaraištį, tada surišo jį su kitu kaklaraiščiu iš maišelio, padarydamą ilgą pavadėlį.

— Jis šiek tiek nerimavo dėl pavadėlio, kai ryte išvedžiau jį į sodą, — pasakė ji Mitčelui, jiems einant takeliu, vedančiu nuo vilų pagrindinio įėjimo į viešbutį link, — bet nebandė pasprukti.

— Tai įrodo, jog jis moka atskirti gerą daiktą, — atsiliepė Mitčelas, tačiau jis pastebėjo, jog didžiulis šuo atrodė visai patenkintas eidamas šalia jos, o ne stengdamasis išmėginti laikino pasaitėlio ilgį. Mitčelui pasirodė keista, kad laukinis šuo taip noriai jai pakluso. Matyt, nusprendė jis su ironija, Keitė Donovan vienodai veikė visus vyriškos lyties „paklydėlius“, nesvarbu, šunis ar žmones.

— Tikėkimės, jog jis bus toks pat paklusnus, kai reikės lipti į mašiną ir plaukti laivu, — pridūrė jis.

Mitčelas jau buvo pakėlęs savo kabrioleto stogą, kad šuo negalėtų iššokti iš mašinos, tačiau nei primygtinis Keitės įtikinėjimas, nei stūmimas neprivertė šuns lipti. Įdėjęs jos lagaminą į bagažinę, Mitčelas atėjo prie keleivio durelių, kad padėtų Keitei, tačiau tik atsistojo jai už nugaros, gėrėdamasis vaizdu. Ji buvo pasilenkusi virš šuns, bandydama pastatyti jo priekines letenas ant grindų mašinos užpakalyje, ir Mitčelas pirmą kartą suprato, jog iš užpakalio Keitė Donovan su aptemptais džinsais atrodė nuostabiai.

— Jei tu įlipsi pirma, — galiausiai pasiūlė jis, — Maksas gali sutikti sekti paskui tave.

Gudrybė padėjo ir Mitčelas uždarė keleivio dureles šuniui įlipus, tada apėjo mašiną ir atidarė vairuotojo dureles, kad Keitė galėtų išlipti iš užpakalinės sėdynės ir persėsti į priekinę.

Automobilių stovėjimo aikštelėje kitapus kelio detektyvas Čaildresas stebėjo, kaip Vajato mašina pajuda nuo šaligatvio, ir pažvelgė į laikrodį. Pagriebęs sekimui skirtą užrašų knygutę, gulinčią ant sėdynės baltoje išnuomotoje mašinoje, Čaildresas brūkštelėjo tikslų Vajato išvykimo laiką, o tuo metu detektyvas Makneilas išėjo iš viešbučio vestibiulio ir perbėgo kelią.

— Ar išsiaiškinai, kas ta raudonplaukė? — pasiteiravo Čaildresas, įjungdamas pavarą, vos tik Makneilo durelės užsidarė.

— Dar ne. Durininkas man atsakė taip pat, kaip ir viešbučio valdytojas bei kitas durininkas vakar vakare — kad viešbučio nuostatai neleidžia niekam atskleisti svečių vardų.

Vajato automobilis jau suko dešinėn į pagrindinį kelią ir Čaildresas gerokai padidino greitį.

— Ar įkišai durininkui penkis dolerius prieš klausdamas?

Makneilas suprunkštė.

— Įkišau visus dešimt ir gavau tik tokį atsakymą. Tačiau šiandien vadovauja valdytojo pavaduotojas, ponas Orlis, o jis atrodo labai sutrikęs. Man būnant fojė, įsiregistravo pora, pavarde Veinraitai, ir Orlis niekaip negalėjo rasti jų užsakymo. Galiausiai tai sutvarkęs, jis pakvietė sargą, kad palydėtų svečius į vilą, ir pavadino juos „ponu ir ponia Reinraitais“. Būdamas ten, aš neklausiau Orlio apie raudonplaukę, nes jis nebūtų man pasakęs, tačiau galbūt „ponui Veinraitui“ pavyks tai sužinoti.

Kalbėdamas Makneilas iš marškinių kišenės išsitraukė mobilųjį ir paskambino į Salos klubą.

— Norėčiau kalbėti su ponu Orliu, — pasakė jis operatoriui.

Ilgai sugaišęs, Orlis atsiliepė į Makneilo skambutį, o jo balsas buvo toks susirūpinęs, kad sakiniai susiliejo.

— Čia ponas Orlis Atsiprašau, kad priverčiau laukti Kuo galėčiau padėti?

— Čia Filipas Veinraitas, — sumelavo Makneilas, stengdamasis kalbėti valdingai ir tuo pat metu tarsi būtų nusiteikęs pamiršti ankstesnes Orlio klaidas jiems registruojantis, jei jis dabar jam padėtų. — Eidami pusryčiauti, mudu su žmona sutikom jauną moterį, kuri prisiminė mus iš mūsų pernykščios viešnagės. Mes su žmona prisimenam, jog praėjusį pavasarį su ja praleidom malonų vakarą, ir norėtume ją pakviesti vėliau paplūdimyje išgerti kokteilio, bet mes negalim — nors užmušk, neįstengiam prisiminti jos pavardės. Ji raudonplaukė ir minėjo, jog yra apsistojusi šeštoje viloje. Koks, po galais, jos vardas?

— Labai apgailestauju, pone Veinraitai, bet viešbučio nuostatai griežtai draudžia kam nors atskleisti svečių tapatybę.

— Aš ne „kas nors“, aš kitas svečias! — pasipiktinęs sušuko Makneilas.

— Tokios nuostatos laikomasi ir viešbučio svečių atžvilgiu, ir pašaliečių.

— Sujunkit mane su Morisu, — pareikalavo Makneilas, žinodamas, jog valdytojo nėra. — Pažįstu jį daugelį metų ir jis nedvejodamas pasakys man, kas ji tokia!

Valdytojo padėjėjas svyravo.

— Morisas išvykęs... tačiau, jei jūs įsitikinęs, jog jis nedvejodamas jums pasakytų...

Makneilas nusišypsojo išgirdęs pirmyn atgal vartomų puslapių garsą, bet kiti Orlio žodžiai nesuteikė jokios informacijos, o veikiau suerzino.

— Šeštoji vila užsakyta džentelmeno vardu ir jokios damos pavardė nenurodyta. Apgailestauju, bet turiu atsiliepti kita linija...

— O kokia džentelmeno iš šeštosios vilos pavardė? — paskubomis pasiteiravo Makneilas. — Tai gali padėti mums prisiminti.

— Jo pavardė Bartletas. Aš nenoriu pasirodyti nemandagus, bet dabar jau tikrai turiu atsiliepti kita linija.

— Na? — su viltimi paklausė Čaildresas.

Makneilas išjungė savo mobilųjį telefoną ir įsikišo atgal į kišenę.

— Šeštoji vila užsakyta džentelmeno, pavarde Bartletas, — atsakė jis, pakartodamas Orlio žodžius. — Jokios damos pavardė nenurodyta.

Eismas saloje buvo labai lėtas ir juodas kabrioletas įklimpo tarp kitų mašinų mažiau nei už ketvirčio mylios nuo jų.

— Lažinuosi, jog Vajatas traukia į uostą, — spėjo Čaildresas, turėdamas omeny krovinių prieplauką, iš kurios keltai ir užsakomieji laivai paimdavo keleivius, o vėliau parplukdydavo atgal. Po minutės juodo kabrioleto dešinysis posūkio signalas pradėjo blyksėti.

— Velniai griebtų, aš buvau teisus — Vajatas traukia į uostą ir mums teks iškęsti dar vieną prakeiktą kelionę laivu. Mane jau pradeda pykinti.

— Išgerk vaistų.

— Negaliu, nuo jų man silpna.

— Tada turėjai išgerti vieną vakar vakare, užuot kabojęs ant laivo krašto ir lupęs ožius.

— Kai šiandien raportuosi valstijos prokurorui, pasakyk Eliotui, kad jei man šiąnakt teks miegoti laive, mums reikia didesnio laivo — tokio, kuris nesisupa kaip plūdė, kiekvienąkart vandeniui suraibuliavus. Aš nesiskundžiu, jei mane pykina pusvalandį, kai mes jį vejamės iš salos į salą, tačiau negaliu dirbti, jei visą prakeiktą naktį esu vėmęs.

Tai sugadino Makneilui visą linksmumą, nes Čaildresas buvo iš tiesų nuostabus ką nors sekdamas automobiliu. Vairuodamas Čaildresas galėdavo manevruoti bet kokiomis eismo sąlygomis, greitai lakstyti, įnerti ir išnerti, neatkreipdamas niekieno dėmesio. Jis taip pat beveik neįtikėtinai gebėjo nujausti, kada reikia priartėti prie Vajato, kad pamatytų, kur jis ketina sukti, o kada galima ramiai atsilikti, kad nematytųjų galinio vaizdo veidrodėlyje.

Todėl Čaildresas dažniausiai vairuodavo automobilį, o Makneilas valdydavo jų laivą. Dėl atsargumo jie kasdien nuomodavosi skirtingas mašinas ir laivus, tačiau Makneilas daug labiau pasitikėjo Čaildreso gebėjimais vairuoti nei savo galimybėm suvaldyti laivą, didesnį nei dvidešimt keturių pėdų žvejybinis laivelis su motoru, kuriuo jie naudojosi šiandien.