Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Taip pat šiek tiek kalbu vokiškai ir graikiškai... — Prisilietęs lūpomis jai prie smilkinio, jis pridūrė: — Ir truputėlį rusiškai ir japoniškai. — Jis perbraukė lūpomis jai per skruostą iki ausies ir jo šiltas kvėpavimas privertė ją virpėti ir palinkti į jį, kai jis žaismingai užbaigė: — Ir labai prastai olandiškai.

Nors Mitčelo tonas buvo nerūpestingas, jos virpanti reakcija sužadino jam troškimą priversti ją sudrebėti dar kartą, tik stipriau ir ilgiau, ir jis turėjo prisiversti atitraukti galvą. Jis negalėjo suvokti, kodėl jos bučiniai taip galingai jį veikė, ir jam nuoširdžiai palengvėjo, kad jis įstengė išvardyti visas kalbas, kuriomis kalbėjo, tuo pat metu valdydamas situaciją.

Keitė sukrutėjo jo rankose ir pakėlė smakrą.

— Užmiršai paminėti anglų, — ištarė ji su šypsena.

Mitčelas staiga pajuto, jog anglų kalba turi būti paminėta bučinio kontekste, panašiai kaip ir kitos kalbos.

— Nejaugi? — paklausė jis, lėtai braukdamas nykščiu per jos švelnią apatinę lūpą; tada jis pažvelgė, ką veikia jo pirštas. Jis nebesusilaikė — stipriai prispaudė nykštį, priversdamas jos lūpas prasiskirti, ir šiurkščiai puolė jos burną alkanu, viską užvaldančiu bučiniu. Jo liežuvis paniro į jos burną, bučinys tapo beprotiškas. Ji bučiavo jį atsakydama, jos pirštai lakstė jo nugaros raumenimis, spausdami jį prie savęs, tuo tarpu jo rankos nenustygdamos nuslydo jos krūtimis, tada nuslinko jai už nugaros, suėmė už klubų ir tvirtai prisitraukė prie kieto sustandėjimo.

Kai Mitčelas galiausiai atitraukė lūpas, visoje jo nervų sistemoje siautėjo aistra ir mintis tokios būklės eiti jos vilos link jam pasirodė per daug juokinga, kad ją svarstytų. Jis juk laikė ją savo glėbyje, prispaudęs jos veidą sau prie krūtinės, o jos auksiniai plaukai buvo pasklidę ant jo rankos susivėlusią kaskada. Atitraukęs žvilgsnį nuo jos pakaušio, jis pažvelgė į banguojančią jūrą, o jo jausmai blaškėsi tarp susižavėjimo, džiaugsmo ir netikėjimo. Keitė buvo atsirėmusi į jį, jos plaštaka išskėsta virš jo besidaužančios širdies, o jos pirštai švelniai judėjo glamonėdami jį lyg plunksnomis. Jam patiko, kaip ji liečia. Jis matė, jog ji buvo beveik tiek pat emociškai ir fiziškai įsiaudrinusi, kaip ir jis, ir jam tai taip pat patiko.

Tiesą sakant, joje jam patiko viskas.

Jam patiko jos humoro jausmas, jos šiluma ir geidulingumas. Patiko jos drąsa, atvirumas ir išdidumas. Jam patiko jos šypsena ir melodingas juokas. Patiko jos veidas ir jos plaukai, ir tai, kaip ji ranka palietė jam skruostą sakydama „ Aš turiu nuojautą, jog tu esi daug daugiau nei dar vienas gražus veidelis .“

Jam patiko, kaip jos kūnas atitiko jo kūną, patiko ir jos krūtų pojūtis jo delnuose. Mitčelas sustabdė savo minčių srautą ir nuleido smakrą, pasirengęs paleisti ją iš glėbio ir grįžti į vilą.

— Tai kiek kalbų suskaičiavai? — paklausė jis šypsodamasis.

Ji pakėlė galvą nuo krūtinės, atsilošė jo glėbyje ir akimirką abejingai žiūrėjo į jį; tada nusišypsojo šypsena, kupina žavingo nusivylimo.

— Nežinau. Pamečiau skaičių po prancūzų.

— Tada turėsim pradėti iš pradžių.

— O, Dieve, — tarė ji slopindama juoką ir silpnai stuktelėjo kakta jam į krūtinę.

— Bet ne čia, — pasakė Mitčelas, patenkintas ir pamalonintas jos reakcijos. Tada jis apglėbė ranka ją per liemenį ir pasuko vilos link. Jiems einant per žolę, jis stengėsi prisiminti paskutinį kartą, kai moteris privertė jį pajusti tokius stiprius, dažnus ir pasikartojančius perėjimus iš juoko į geismą, iš nusivylimo į susižavėjimą. Jis neįstengė prisiminti, kad kada nors taip būtų. Šis išgyvenimas stebino, provokavo ir gaivino. Jis bijojo kaip nors sumenkinti šį patyrimą arba moterį, kuri taip jį paveikė, ir žvelgdamas į atviras jos terasos duris svarstė, ar nedaro klaidos viliodamas ją į jos draugo viešbučio kambario lovą. Tada jis paklausė savęs, kam konkrečiai tai trukdytų. Jai? Ar jam? O gal abiem?

Mintis, jog jam gali nepatikti permiegoti su moterimi kito vyro viešbučio kambaryje, atrodė absurdiška, nes jis ne kartą buvo taip pasielgęs praeityje ir be menkiausio sąžinės graužimo. Taigi Mitčelas nutarė, jog jis rūpinasi tik dėl jos — iki tol, kol jie įžengė į kambarį ir abu išvydo jo tamsiai mėlyną striukę, kabančią ant kėdės svetainėje.

Keitė reagavo su nuostaba konstatuodama akivaizdų raktą:

— Išeidamas tu pamiršai savo striukę.

— Būtų buvę sudėtinga paaiškinti tai advokatui, — atsiliepė Mitčelas, visiškai neketinęs nieko panašaus sakyti. Šiomis aplinkybėmis advokatas buvo draudžiama tema ir jis negalėjo patikėti, jog ką tik buvo toks kvailas — ar netaktiškas — kad prabiltų apie jį tokiu metu.

— Aš būčiau ją pastebėjusi ir...

— Ir ką? — paklausė Mitčelas, nors tai dar labiau padidino jo paskutinį nusižengimą ir privertė jį dar labiau ant savęs supykti.

Keitė metė į jį susirūpinimo kupiną šypseną ir pasilenkė patikrinti miegančio šuns. Makso nosis buvo vėsi ir drėgna ir jai prisilietus šuo atmerkė akis, tada silpnai suvizgino uodegą ir vėl nugrimzdo į miegą. Ji patenkinta atsistojo ir pasitrynė delnus į kelnes. Stengėsi sugalvoti, ką būtų dariusi su Mitčelo striuke, ir norėjo, kad verčiau šis klausimas būtų neiškilęs, nes vertė ją pasijusti niekšinga ir kalta dėl to, kad ketino permiegoti su juo čia, Evano viešbučio numeryje, kai vos prieš keletą akimirkų ji buvo laiminga ir susijaudinusi.

— Manau, jog būčiau galėjusi palikti registratūroje, maišelyje su tavo vardu.

Mitčelas suprato, jog tai visiškai logiška išeitis, tačiau kažkodėl staiga ši mintis jam pasirodė itin nemaloni — tarytum jį, o ne jo striukę, ji būtų įdėjusi į maišelį ir skubiai nunešusi į registratūrą.

— Arba, manau, būčiau galėjusi pakabinti ją spintoje ir palaukti, kol tu paskambinsi ir pasakysi, ką su ja daryti.

Mitčelas sutvardė idiotišką troškimą paklausti, ar, jos manymu, advokatas ir jis nešioja to paties dydžio striukes; tada jis žvilgtelėjo į telefoną ir įsivaizdavo ten stovintį advokatą, atsiliepiantį į Mitčelo skambutį dėl striukės ar perklausantį Mitčelo paliktą balso pranešimą. Žiūrėdamas į telefoną, jis suprato, jog raudona žinučių lemputė jau nebeblyksi kaip anksčiau. Tai reiškė, jog kažkuriuo vakaro metu Keitė išklausė balso pranešimą.

Jis žvilgtelėjo į ją, beveik neabejodamas, jog ji taip pat žiūri į telefoną, bet ji žiūrėjo į lovą aiškiai kaltą veido išraiška, o ne ta miela, minkšta, kokia buvo prieš kelias minutes. Nors advokato kambaryje nebuvo, jis tapo ryškiai juntama kliūtimi jų nevaržomam mėgavimuisi vienam kitu, pasipiktinęs suprato Mitčelas.

— Ar jis vis dar planuoja atskristi rytoj?

Keitė papurtė galvą.

— Poryt, — tarė ji, bet pokalbis apie Evaną privertė ją pasijusti taip nejaukiai, jog ji nebegalėjo žiūrėti į lovą nesijausdama niekinga dėl buvimo su Mitčelu. Moralės požiūriu, tai nebuvo jos kambarys ar jos lova. Už juos mokėjo Evanas. Apsispręsk dabar , ragino ją protas. Apsispręsk. Apsispręsk. Užsiėmusi vidine kova tarp moralės ir strategijos, Keitė buvo pajutusi šoką, kai akies kampučiu pamatė, jog Mitčelas velkasi striukę.

— Tu išeini? — paklausė ji tokiu nusivylusiu balsu, kaip kad pati jautėsi.

Jis linktelėjo, tada iš dalies išsklaidė jos baimę dėl savo išėjimo motyvų, sugriebdamas jai riešą ir tvirtai prisitraukdamas ją į glėbį.

Ji pastebėjo, jog jis atrodė gerai nusiteikęs, nesusierzinęs.