Джудит Макнот - Lemties piršlys

Jos kūno kalba buvo labai aiški ir Mitčelas staiga nusprendė, jog bus geriau, jei vakaras pasibaigs būtent taip. Daug geriau. Tiesą sakant, jam palengvėjo, jog jis taip baigiasi. Rytoj, jiems būnant Sen Martene, jis galės mėgautis jos draugija per ištiestos rankos atstumą — mintyse ir fiziškai.

— Jau vėlu, — prabilo jis ramiu, dalykišku tonu. — Užvažiuosiu tavęs rytoj dešimtą.

Užuot sutikusi su tuo, kaip jis tikėjosi, ji papurtė galvą. Tada sukosėjo ir tarė:

— Ne. Rytoj susitvarkysiu pati, bet vis tiek ačiū.

Ji pyksta, nutarė Mitčelas, o kadangi negalėjo pakęsti paniurėlių moterų, jis buvo nepaprastai patenkintas sužinojęs, jog ji viena iš jų. Bėdos tebuvo tiek, kad jai atsisukus ir pažvelgus į jį, jam tapo aišku, jog ji visiškai nesusiraukusi. Švelniai šypsodamasi ji tarė:

— Sudie, Mitčelai. Dėkoju už mielą, įsimintiną vakarą. Nė už ką jo neatsisakyčiau.

Jos veido išraiška ir tai, ką ji pasakė, taip nuginklavo Mitčelą, kad jis iškart pakeitė savo sprendimą dėl tinkamiausios vakaro baigties.

— Jis nebūtinai turi dabar baigtis, — pastebėjo jis.

— Taip, būtinai.

Nors Mitčelas buvo nusiteikęs apsigalvoti, vis dėlto nenorėjo būti įspraustas į kampą ar priverstas eiti į kompromisą.

— Nes aš nenoriu tau papasakoti savo gyvenimo istorijos? — abejingai spėjo jis.

— Ne, todėl kad tu ištraukei iš manęs mano gyvenimo istoriją, bet nieko nepasiūlai mainais.

— Nieko? — pasišaipė jis kilstelėdamas antakius.

Jis stengėsi jai priminti, jog vietoj biografijos pasiūlė savo kūną lovoje ir Keitę, kovojančią su nauju pagundos antplūdžiu, staiga vėl apėmė jausmas, jog ši draugystė nulemta iš anksto. Nesuvokdama, ką daro, ji priglaudė ranką prie jo tvirto skruosto ir žaviai nusišypsojo jo užmerktoms akims.

— To, ką tu siūlai, užtektų kiekvienai moteriai, aš tai suprantu, — nusišaipė ji, — bet bėda ta, jog aš turiu nuojautą, kad tu esi daug daugiau nei dar vienas gražus veidelis...

Po šios pastabos jo akyse nenoromis žybtelėjo šypsena, o lūpų kamputyje ėmėsi trūkčioti raumuo. Šiltas ryšys, kurį juto Keitė, vis stiprėjo kartu su skausmingu praradimo jausmu.

— Tiesą sakant, manau, jog tu turi daug sluoksnių, ir jei rytoj mes vėl būtume kartu, aš vis bandyčiau nulupti po vieną sluoksnį, kad žvilgtelėčiau, kas slypi po juo.

Jam neatsakius, ji tai padarė už jį:

— Bet juk tu man neleisi, ir tau nepatiks, jei aš mėginsiu, ar ne?

Blaškydamasis tarp nuostabos dėl jos atvirumo ir žavėjimosi jos drąsa, Mitčelas atidavė jai duoklę, atsakydamas sąžiningai:

— Ne.

— Taip ir žinojau, — sušnibždėjo ji vėl šypsodamasi ir lėtai atitraukė ranką jam nuo skruosto, slysdama jo pečiu žemyn, kol pagaliau prisivertė visiškai ją patraukti.

— O dabar išeik, kol aš nepersigalvojau.

Mitčelas pastebėjo, kaip jos ranka užtruko, girdėjo lengvai virpantį jos balsą ir net neabejojo, jog galėtų įsitraukti ją į glėbį ir priversti persigalvoti. Jis netgi jautė, jog ji giliai viduje norėjo, kad būtent taip jis ir padarytų. Beveik taip pat stipriai, kaip jį ėmė pagunda tai padaryti. Ir vis dėlto jis nusprendė pasielgti būtent taip, kaip ji sakė norinti, kad jis pasielgtų. Iš dalies dėl to, jog žinojo, kad tai bene protingiausias kelias. Tačiau, užuot užbaigęs jų trumpą pažintį liūdna nata, gręždamasis išeiti jis tyčia papokštavo dėl jos sprendimo:

— Tu gailėsies, — tarė jis su apsimestiniu rimtumu.

Ji linktelėjo visiškai pritardama ir, idealiai pamėgdžiodama jo toną, atsakė:

— Be abejonės, — sutiko ji, bet jos akys buvo įtartinai linksmos.

Jau pripratęs prie kiekvieno jos išraiškos niuanso, Mitčelas pamanė, jog jos akys spindi dėl ašarų.

— Jei persigalvosi dėl rytojaus...

— Nepersigalvosiu, — tyliai nutraukė ji. — Sudie, — pridūrė ir ištiesė ranką paspausti, kaip padarė prieš dvylika valandų, kai išpylusi ant jo gėrimą prisistatė.

Jis pažvelgė į jos ranką ir be jokio perspėjimo ar priežasties pajuto staigų potraukį pakeisti jos apsisprendimą ir vis dėlto praleisti naktį kartu. Ignoruodamas jos ištiestą ranką, jis nykščiu ir smiliumi suėmė jai smakrą, kilstelėjo veidą ir nusišypsojo į akis.

— Europoje praleidę kartu vakarą, vyras ir moteris atsisveikindami pabučiuoja vienas kitą.

Jei ji būtų nusukusi žvilgsnį ar bandžiusi išlaisvinti smakrą, Mitčelas būtų privertęs pabučiuoti jį ir numalšinęs visokius jos protestus savo lūpomis ir rankomis. Tačiau ji pažvelgė į jį sumišusiu ir nekaltu žvilgsniu.

— Kokioje Europos dalyje taip daroma? Prancūzijoje? O gal Švedijoje ar Belgijoje?

Mitčelas piktai suraukė antakius.

— O tu velnioniškai užsispyrusi, ar ne?

— O gal Ispanijoje ar Transilvanijoje? — atkakliai tęsė ji. Mitčelas suirzęs atitraukė ranką. Ji žengė žingsnį atgal. — Aš tave išlydėsiu, — tarė ji mandagiai ir pasisuko eiti į kambarį.

Jis atmetė jos pasiūlymą nuobodžiaujančiu, nekantriu balsu.

— Nesivargink, verčiau eisiu takeliu aplink namą.

Stengdamasi sulaikyti ašaras, Keitė žiūrėjo, kaip jis išeina iš terasos ir pasuka kairėn, žingsniuodamas palei jos vilą, bet įkišęs ranką į kelnių kišenę ir išsitraukęs raktus, jis akimirką stabtelėjo, jo tamsi galva susimąsčiusi palinko, tada jis atsisuko į ją. Išvydus jo trumpą šypseną, Keitei vėl atgimė viltis, tačiau jo ištarti žodžiai nusviedė ją atgal į skausmingą realybę.

— Tu teisingai nusprendei.

Keitės vidus krūptelėjo nuo dar didesnės žalos, kurią sukėlė jo atsaini šypsena ir abejingi žodžiai, tačiau prisivertė skaudančiais veido raumenimis išspausti atsakomąją šypseną:

— Žinau, — pamelavo.

Jis linktelėjo, tarsi dabar jau būtų visiškai patenkintas jųdviejų padėtimi; tada nužingsniavo takeliu ir dingo už vilos kampo. Ir iš jos gyvenimo.

Sodo pakraščio medžiuose jai už nugaros kažkas sušnarėjo, bet šįkart Keitė nepajuto jokio nerimo ir nesivargino apsidairyti. Kadangi žinojo, jog tai ne Mitčelas, jai nerūpėjo, kas dar ten galėtų būti. Tvirtai sumerkusi akis, ji nuleido galvą, pralaimėdama kovą su abejone ir gėda.

Tokios netikėtos vakaro pabaigos priežastys, kurias ji įvardijo Mitčelui, tebuvo pusė tiesos. Iš pradžių nusprendusi su juo permiegoti, ji nebūtinai turėjo žinoti, keliomis kalbomis jis kalba ar kiek brolių, seserų turi. Atsitraukimo priežastys, kurias ji tyliai pateikė pati sau, buvo logiškos, tačiau nerimtos ir nesąžiningos. Ji iš pat pradžių suprato, jog permiegojusi su juo šiąnakt, vėliau gali pasijusti kalta ar pažeminta ir ketino rizikuoti ir susitaikyti, jei taip nutiktų. Viena, ko ji nebuvo nusiteikusi daryti, tai grįžusi į Čikagą kankinti save, užduodama dar daugiau neatsakomų klausimų. Jos tėvo mirties priežastis buvo nežinoma; restorano, kuriam jis paaukojo savo gyvenimą, ateitis, Keitei vadovaujant, buvo abejotina ir miglota. Kai Mitčelas atsisakė papasakoti apie save, Keitę apėmė panika supratus, jog jai iškyla dar viena erzinanti mįslė — ji stovi tiesiai priešais ją, tiesą sakant, žiūri į ją seksualiai primerktomis akimis, apgaulingai ir tingiai šypsodamasi, nors iš tiesų, skatina ją pabandyti atskleisti, kas dedasi Mitčelo viduje.

Na, o dabar Keitė labiausiai siuto ant savęs ir buvo susigėdusi todėl, kad ji galėjo tai padaryti, nors iš dalies. Juk turėjo psichologijos magistro laipsnį ir kelerių metų patirtį narstydama beveik išimtinai tik gyvus iširusių šeimų padarinius. Vakarienės metu ji iškart suprato, jog Mitčelas rūpestingai apsistatęs emocinėmis barikadomis, ir spėjo, jog jos ten suręstos jau labai labai seniai — tikriausiai nuo pat vaikystės.