Джудит Макнот - Lemties piršlys

Muzikantai jau baigė groti arba padarė pauzę, o kartkartėmis pasigirstantis linksmo juoko protrūkis reiškė, jog viešbučio svečiai tebesilinksmina. Keitė pažvelgė į sodus dešinėje klausydamasi, kaip bangos ritmingai atsirita į krantą, tuo pat metu svarstydama, kaip priversti jį papasakoti apie save ir nepasirodyti kaišiojančia nosį į svetimus reikalus. Jai nebuvo paprasčiausiai smalsu, ji jautė neįveikiamą poreikį jį pažinti ir suprasti. Nors jis buvo žavus ir atsipalaidavęs, Keitei vis stiprėjo nuojauta, jog Mitčelas Vajatas yra labai sudėtingas žmogus. Vengiantis kalbėti apie save, jis pasirodė jai atsargus ir atsiskyręs. Jis akivaizdžiai nedvejodamas siekė seksualinio intymumo, bet Keitė pradėjo klausti savęs, ar jis buvo kam nors, o ypač jai, pasiekiamas emociniu lygmeniu. Tyliai sau atsidususi, ji išbarė save už tai, kad mąsto — ir jaučiasi — kaip netekusi galvos, pernelyg besistengianti dvylikametė, kuri nekantrauja sužinoti viską, kas įmanoma, apie savo susižavėjimo objektą.

Mitčelas kilstelėjo savo vyno taurę ir atsilošė kėdėje, akimirką gėrėdamasis jos dailiu profiliu ir romantika gundančiomis lūpomis. Jo lūpomis perbėgo šypsena, įsivaizdavus ją septynmetę, su nesuvaldoma kupeta ilgų, garbanotų raudonų plaukų persisveriančią per virtuvės stalą ir vaizduojančią, jog šluotkotis yra mikrofonas.

Jis pamėgino įsivaizduoti ją su katalikų mokyklos uniforma — tikriausiai balta palaidinukė, languotas megztinis, baltos kojinės ir rudi bateliai, nusprendė jis. Kai jis įsivaizdavo ją pasistiebusią ant pirštų galiukų, kad šimtą kartų ant klasės lentos parašytų „Aš nesielgsiu nepagarbiai“, akių kampučiuose jam atsirado šypsenos raukšlelių. Jis prisiminė, jog vienuolėms atrodė, kad jos balsas giedant chore skambėjo kaip angelo, ir jam prieš akis tuoj pat atsirado naujas vaizdas — mažos mergaitės ilga choro mantija, pakėlusios didžiules žalias akis į dangų ir rankose laikančios dainyną.

Katalikų bažnyčios chorai nebuvo visiškai svetimi Mitčelui. Italijoje jis gyveno Kaliorosų šeimoje, kol jam sukako penkeri ir jis išvyko į savo pirmąją internatinę mokyklą. Prieš pat jam išvykstant, Serdžijus Kaliorosas su žmona suprato, jog Mitčelas gali būti nekrikštytas, o kadangi patys buvo dievobaimingi katalikai, jiedu ir jam parinko šitą religiją. Mitčelui įstrigo ta liepos diena, kai jis buvo pakrikštytas, nes mažoje kaimo bažnytėlėje buvo labai tvanku, o Rozalija Kalioroso tolei krakmolijo ir lygino jo baltus marškinius, kol šie pasidarė kieti kaip tinkas. Kad dar padaugėtų nepatogumų, senasis kunigas krikšto sakramentą pasirinko kaip dingstį nesibaigiančiam pamokslui, ir jam monotiškai kalbant, Mitčelas tegalėjo galvoti apie tai, kaip bus gera pajusti šaltą vandenį tekant per galvą, kaip jam buvo žadėjusi Rozalija. Bet kai atėjo tas metas, vanduo neatvėsino — jis buvo drungnas. Kaip ir jo įspūdis apie apeigas.

Krikštas neprivertė jo pasijusti šventam ar pamaldžiam, nesukėlė net menkiausio palinkimo į katalikybę. Visose internatinėse mokyklose, kuriose Mitčelas vėliau mokėsi, lankyti bažnyčią buvo privaloma, todėl, kai tik jis išsiaiškindavo, kurios religinės apeigos konkrečioje mokykloje yra trumpiausios, nedelsdamas apsispręsdavo „atsiversti“ į tą tikėjimą. Kai jam buvo keturiolika ir vienintelis esamas rabinas pasidarė per daug ligotas laikyti pamaldas keletui žydų berniukų iš Mitčelo mokyklos, jis tuoj pat pareiškė savo nuoširdų troškimą atsiversti į judaizmą, ir taip išvengė bet kokių religinių apeigų beveik pusę metų.

O Keitė kažkodėl žydėte žydėjo, nors ir buvo auginama slogioje parapinėje aplinkoje. Jis dar gurkštelėjo vyno ir toliau stebėjosi jos paprastumu ir nuoširdumu, nors ji turėjo tokią figūrą ir veidą, kurių pavydėtų daugelis moterų. Per savo gyvenimą Mitčelas bendravo su daugybe žavingų ir protingų moterų ir pažinojo daugybę ne tokių gražių, kurios taip pat buvo linksmos ir sumanios, ir jų draugijoje jam taip pat buvo gera. Bet Keitė Donovan buvo pirma jo sutikta moteris, į valias turinti visų jų geriausių savybių, be to, esanti jautrios širdies ir šiek tiek juokingai kukli. Tokiam rinkiniui buvo velniškai sunku atsispirti, jei tik tas dievobaimingas mokyklinis kuklumas šįvakar neužsitęs per ilgai.

Ji neužsiminė apie motiną, brolio ar sesers egzistavimą ir Mitčelas suko dėl to galvą, bet neketino jos klausti. Jis suprato, jog jei toliau klausinės apie jos šeimą, ji tikėsis daugiau sužinoti apie jį. Ir nors buvo pasirengęs suteikti jai beveik viską, kad tik nusitemptų į tą didžiulę lovą, Mitčelas neketino patenkinti kieno nors smalsumo apie savo vaikystę ar šeimą.

Ji išsiblaškiusi žvelgė į miško pakraštį ir krūmus sodo gale — tikriausiai kūrė jam klausimų sąrašą, ironiškai pamanė Mitčelas — tik staiga sustingo ir pasilenkė į priekį.

— Ar jūs tai matėt?

— Ką mačiau? — paklausė Mitčelas, jau pusiau pakilęs nuo kėdės.

— Medžiuose kažkas sujudėjo ir akimirką aš mačiau kažką sublizgant — atspindį mėnesienoje.

Purtydamas galvą dėl keistos mieste užaugusios mergaitės reakcijos į nekalto naktinio žvėrelio pasirodymą, Mitčelas, užuot vėl atsisėdęs, nusprendė atsistoti.

— Šuo arba katė, — nuramino jis apeidamas stalą jos link. — Jų akys, naktį apšviestos, spindi.

— Tada šitas šuo arba katė buvo beveik šešių pėdų aukščio.

— Todėl, kad jis medyje, — pateikė argumentą Mitčelas. Jai ir toliau įtartinai tebespoksant į medžius jam už nugaros, jis pridūrė: — Nesitikėkit, kad pradėsiu šukuoti mišką. Aš šįvakar jau viršijau savo didvyriškų poelgių metinę normą.

Keitė nusprendė, jog jis teisus dėl gyvūno medyje, ir pasidavė jo linksmai nuotaikai.

— Kur jūsų riteriškumas? — papriekaištavo.

Jis sąmoningai suteikė savo sodriam balsui reikšmingą toną.

— Mano riteriškumas baigiasi kartu su desertu.

Jis stovėjo taip arti, kad jo gelsvai rudų kelnių klešnės lietė jai kelius ir kalbėdama su juo turėjo atlošti galvą, bet Keitė kaip įmanydama dėjosi linksma ir abejinga, nepaisydama nepatogios padėties.

— Mes nevalgėme deserto, — pastebėjo ji.

— Tai suvalgykim dabar, — tarė jis ramiu balsu, kuriam buvo neįmanoma atsispirti, ir ištiesė ranką.

Keitei širdis trankėsi į šonkaulius. Ji lėtai ištiesė ranką jo link, jos pirštai įslydo į jo šiltą delną. Jis ištiesė kitą ranką ir ją paėmusi Keitė pajuto, jog yra traukiama į viršų. Jo dešinė ranka nuslydo jai už nugaros, prispausdama jos krūtis prie kietos kaip uola vyriškos krūtinės, o traukdamasis nuo stalo, jis kaire ranka suėmė jos dešinę, prispausdamas ją sau prie krūtinės. Laukdama bučinio, Keitė pradėjo lošti galvą atgal, tačiau jis žengė į šoną ir šiek tiek pasuko ją į kairę. Prieš pat prarasdama pusiausvyrą ir užkliūdama jam už kojos, Keitė suprato, jog muzikantai paplūdimyje užgrojo „Mergaitę iš Ipanemos“, ir jis nemėgino jos pabučiuoti, jis mėgino su ja pašokti. Svarbiausias žodis buvo „mėgino“, suprato Keitė, slopindama kikenimo dėl sutrikimo priepuolį, nes ji turėjo greitai žengti du nerangius žingsnius į šoną, kad neužliptų jam ant kojų, ir dar du žingsnius į priekį, kad pataikytų į ritmą.

— Ir kaip sekasi? — pajuokavo jis.

Ką tiktai ji nedrįso paliesti jo, bijodama užsidegti. Dabar atrėmė kaktą į tą pačią uolos tvirtumo vyrišką krūtinę, nuo kurios jai dilgčiojo krūtys, ir bejėgiškai nusijuokė.

— Galėjot užsiminti, jog ketinat su manim pašokti, o ne mėginsit išprievartauti.

— Bet aš ketinu jus išprievartauti, — tyliai įspėjo jis, o jo lūpos buvo taip arti jos viršugalvio, kad jo kvėpavimas judino jai plaukus.