Джудит Макнот - Lemties piršlys

Keitė liovėsi juoktis jausdama, kaip vėl įsiliepsnoja jausmai. Praėjo visa minutė, kol juslingai sambos melodijai pulsuojant naktyje ir jo ilgoms kojoms liečiantis prie jos, Keitė suvokė, jog jis šoka taip, kaip daro ir visa kita — be pastangų ir su išmanymu. Be jokios abejonės, jis būtų toks pat ekspertas ir lovoje, pamanė ji — toks pat reiklus ir švelnus, koks buvo ir visur kitur, kurio vyriškumui neįmanoma atsispirti.

Keitės kūnas lyg išdavikas tapo šiltas ir sukalbamas, o ji pati kovojo su didžiule pagunda nusileisti jo rankai subtiliai spaudžiant jai stuburą ir pasislinkti arčiau jo. O kas bus paskui, kai ji su juo permiegos, griežtai paklausė savęs Keitė. Jis taip nerūpestingai kalbėjo apie seksą, jog, be jokios abejonės, užmiršdavo moterį taip pat greitai ir lengvai, kaip ir ją sugundydavo. Jei taip, tai jam bus dvigubai lengviau užmiršti ją. Kita vertus, jai dabar jau bus siaubingai sunku jį pamiršti, net jei su juo ir nemiegotų. O permiegojusi, gali būti, ji neįstengs jo pamiršti ištisus mėnesius ar netgi metus.

Stengdamasi kabintis už šios liūdnos minties, Keitė spoksojo tiesiai priešais save, bet tada jai prieš akis stambiu planu stojosi jo įdegęs kaklas ir „V“ raidės forma prasegti balti marškiniai, o šiek tiek aukščiau sagos kviečiamai žvilgčiojo tamsūs plaukeliai. Ji paskubomis nusuko akis į dešinę ir pasijuto žiūrinti į ilgus vyriškus pirštus, lengvai susipynusius su jos pirštais. Jo rankos buvo gražios, gerai prižiūrėtais nagais. Stiprios, išmoningos rankos, kurios rastų ir ištyrinėtų intymiausias jos kūno vietas, jei tik ji leistųsi...

Keitė kapituliavo. Ji ketino jam leisti. Kad ir kas nutiktų, ji turėjo išsiaiškinti, kas jos laukia jo glėbyje. Ji turėjo sužinoti. Turėjo suprasti, kaip jis galėjo jai pažadinti šį liepsnojantį svaiginamos aistros ir šiltos draugystės derinį vos per kelias jų pažinties valandas.

Prigludusi skruostu jam prie krūtinės, Keitė užmerkė akis ir sekė jo žingsnius taip lengvai, tarsi jiedu amžinai būtų šokę kartu.

Mitčelas lengvai kilstelėjo smakrą, mėgaudamasis tuo pojūčiu, kai jos skruostas atsiremia jam į krūtinę, o jos kūnas visiškai atsipalaiduoja, nebyliai laukdamas to, kas netrukus nutiks. Šiek tiek pakreipęs kairį riešą, jis pažvelgė į savo laikrodį ir pamatė, jog jau buvo 23:25. Per ateinančias penkias minutes stropi viešbučio kambarių tarnyba turėtų ateiti nukraustyti stalą, jeigu jie atvyks Keitės nurodytu laiku. Gal ji ir pamiršo apie artėjantį jų pasirodymą, bet Mitčelas — ne, ir jis nenorėjo dar vieno nutraukto bučinio. Be to, dabar jis taip nebeskubėjo. Jis iš patirties žinojo, jog bet kokio intymaus akto laukimas — įskaitant ir pirmąjį žmonių, tuoj tapsiančių meilužiais, bučinį — dažnai būdavo toks pat malonus, kaip ir pats aktas. Pastaruoju metu laukimas dažnai būdavo net malonesnis.

Muzikantai paplūdimyje baigė groti ir stabtelėjo išklausyti savo negausios publikos aplodismentų. Keitėjo glėbyje liovėsi judėjusi ir pažvelgė į jį, o jos žaliose akyse švietė mėnesiena ir pasidavimas.

Mitčelas suprato, jog ji tikisi būti pabučiuota, ir staigiai pakeitęs ką tik priimtą sprendimą nutarė, jog dabar tinkamas laikas lengvam, trumpam bučiniui — greitam bučinukui, kuris patvirtintų tai, kas netrukus nutiks.

Vos jam palenkus galvą, Keitė nusiteikė reikliam geidulingam antpuoliui, bet jo bučinys buvo stebėtinai lengvas — tiesiog draugiškas, nedrąsus susilietimas lūpomis. Su jo besišypsančiomis lūpomis, tarė sau Keitė nedrąsiai nusišypsodama ir apkabindama jį rankomis per pečius, kad atsakytų į „susipažinimo“ bučinį.

Tada bučinys pakito. Mitčelo lūpos ėmė slidinėti jos lūpomis pirmyn atgal, vos pastebimai didindamos spaudimą po kiekvieno brūkštelėjimo, kol Keitė prasižiojo. Tada jis giliai paniro pirštais į jos plaukus ties sprandu, jos lūpas tvirtai spausdamas prie savųjų, laisvąja ranka nuslysdamas prie jos šlaunų ir stipriai prisitraukdamas ją prie savęs.

Keitė ištirpo karštame atkakliame bučinyje, todėl beldimas, kurį ji išgirdo, atrodė sklindantis iš jos vidaus, kol Mitčelas pagaliau atitraukė lūpas ir rūsčiai pažvelgė į kažką jai per petį.

— Kambarių tarnyba, — ištarė jis nenatūraliu balsu ir nuleido rankas. — Tu liepei kambarių tarnybai ateiti pusę dvylikos nukraustyti stalo.

Keitė pagaliau suprato, ką jis jai sako, ir skubiai nusisukusi patraukė durų link, kad įleistų padavėjus.

Mitčelas stebėjo ją nueinant ir pašnibždomis keikėsi, stengdamasis sutramdyti įsisiautėjusį geismą. Fiziniam aistros įrodymui anaiptol nemenkstant, jis apsisuko ant kulno ir išėjo iš terasos, priverstas pasitraukti į sodo tamsą, kad paslėptų savo kietą susijaudinimą, kurio priežastis neturėtų būti vienintelis, palyginti nekaltas, bučinys. Ar šeši bučiniai.

10 skyrius

Keitė atidarė duris dviem besišypsantiems padavėjams. Vienas buvo arti trisdešimties, o kitas bebaigiąs penktą dešimtį.

— Kaip vakarienė, panele? — paklausė jaunesnysis, įstumdamas vežimėlį.

— Nuostabi. — Ji negalėjo prisiminti, ką valgė vakarienės, ir atrodė šiek tiek uždususi.

— O vynas patiko? — pasiteiravo vyresnysis padavėjas, atsargiai apeidamas miegantį šunį.

— Taip, — atsiliepė Keitė. — Labai, — pridūrė ji staiga šyptelėjusi ir stengdamasi atgauti pusiausvyrą. Ji žvilgtelėjo į Maksą, norėdama įsitikinti, ar jam viskas gerai; tada susiglostė plaukus ir žengė atgal į terasą. Mitčelas stovėjo sode susikišęs rankas į kišenes ir spoksojo į mėnulio nušviestą vandenį, tarsi skendėtų mintyse.

Vėl suskambo muzika ir Keitei einant aplink stalą jaunesnysis padavėjas liovėsi grūdęs kamštį į nebaigtą gerti raudonojo vyno butelį.

— Paplūdimyje vyksta privatus vakarėlis, — paaiškino jis. — Tikiuosi, muzika netrukdė jums ir jūsų vyrui.

— Mums... man ji labai patiko, — ištarė Keitė, bet žodis vyras akimirksniu privertė ją užsikirsti. Ne todėl, kad Mitčelas nebuvo jos vyras, bet todėl, kad ji suvokė, kaip keistai ši situacija atrodys rytoj vakare, arba poryt, jei tie patys padavėjai patarnaus per vakarienę jai ir Evanui. Tada jai toptelėjo, jog apie tokią galimybę susimąstė ir Mitčelas ir dėl to pasišalino į tamsą toliausiame sodo kampe.

Keitė nustūmė šalin nerimą dėl ateities ir nusileido nuo terasos ant žolės. Netrukus ji turės susitaikyti su savo sprendimo būti šiąnakt su Mitčelu padariniais, tačiau sprendimas jau buvo priimtas ir ji negalėjo trauktis atgal. Ji nenorėjo trauktis. Tik ne po jų bučinio. Taip dar ji nesibučiavo — dar niekada — ir nuojauta jai kuždėjo, jog Mitčelas yra beveik taip pat nustebintas ir sužavėtas šito bučinio kaip ir ji.

Jis atsisuko į jos pusę ir Keitė pradėjo tyrinėti jo bruožus, ieškodama kokio nors pėdsako, jog bučinys jį paveikė taip, kaip ji ir manė. Ji norėjo tikėti, kad jam tai nebuvo eilinis bučinys. Jai labai reikėjo tuo patikėti, ir vis dėlto blankioje mėnesienoje pasirodė, kad jis beveik į ją šnairuoja. Tačiau jis stovėjo per toli, kad Keitė tiksliai įvertintų jo išraišką, todėl nedrąsiai jam šyptelėjo, stengdamasi nuspręsti, ką jam pasakyti priėjus arčiau. Jis jai nenusišypsojo ir ji suko galvą kodėl.

Mitčelas nesišypsojo, nes apžiūrinėjo moterį, kuri ką tik sugebėjo vienu vieninteliu bučiniu sužadinti nekontroliuojamą, visa pasiglemžiantį geismą ir jam nelabai patiko tai, ką jis matė. Sunėrusi už nugaros rankas, švelniam vėjeliui šiaušiant plaukus ir plaikstant ilgų jos kelnių kraštus, ji priminė jam airę choro mergaitę, o viliojantys jos drabužiai — kuriuos vakarienės metu jis mintyse nurenginėjo — dabar pritrenkė jį tarsi būtų nekaltai balti.