Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Bet kodėl?

— Todėl, — ironiškai paaiškino jis, — jog kažkas man kužda, kad mielos airės chorų mergaitės mano, jog miegoti su vienu vyru kito vyro kambaryje yra nepadoru.

Keitė išplėtė akis dėl jo pastabumo, tačiau terminas choro mergaitė atrodė taip šiomis aplinkybėmis netinkamas, jog ji negalėjo slėptis juo prisidengdama.

— Vargu, ar aš elgiuosi kaip choro mergaitė.

— Ar aš buvau neteisus dėl kambario? — atrėmė jis visažinio šypsena.

— Ne visai, bet...

— Ir aš taip pat manau, jog jei mudu permiegosim „per pirmą pasimatymą“, vienas iš mūsų rytoj nuspręs, kad mūsų elgesys šįvakar dvokė neskoningu, neišrankiu seksu.

— Turi omeny save? — apstulbusi pasiteiravo Keitė ir jis trumpai nusijuokė.

— Ne save. Tave.

Keitė galvojo apie tai, ką jis sakė, ir nebandė slėpti didelio troškimo ir sumišimo, kuriuos jautė.

— Niekada nesupratau, kokia esu šventuolė.

Atsakydamas jis nuslydo pirštais per jos plaukus ir kilstelėjo jos veidą link savojo reikliam bučiniui, kuris baigėsi šiurkščiu nurodymu:

— Iki rytojaus pasitaisyk.

Keitė bandė sugalvoti, kaip sumaniai atsikirsti, tačiau atsakė:

— Pasitaisysiu.

Patenkintas, jog reikalas išspręstas, jis nuleido rankas ir pasuko terasos durų link, matyt, ketindamas išėjęs pro jas eiti aplink namą.

— Žinai, čia yra ir paradinės durys, — pastebėjo Keitė.

— Jei aš eisiu su tavim pro tą lovą, įsitempsiu tave į ją per trisdešimt sekundžių.

— Tu labai savim pasitiki, — paerzino ji.

Jis atlošė galvą, užsimerkė ir tarė:

— Prašau, tik paskatink mane tai įrodyti. Suteik bent vieną dingstį. Man dabar reikia tik tiek — tik vienos mažulytės dingsties ir mano trapūs skrupulai taps nebesvarbūs.

Keitė išmintingai nusprendė to nedaryti, ir jis atmerkė akis.

— Paimsiu tave ir Maksą dešimtą ryto. Nuvešim jį pas veterinarą į Sen Marteną ir prakišim dieną saloje. Ir naktį, — pridūrė jis reikšmingai. Jai neprieštaraujant jis pasiteiravo: — Tu mėgsti lošti?

Keitė pažvelgė į vyrą, su kuriuo sutiko praleisti vakarą, pažinodama jį vos kelias valandas, ir žaviai šypsodamasi atsakė:

— Akivaizdu, kad mėgstu.

Supratęs, ką ji norėjo pasakyti, išsišiepė:

— Tada pasiimk vakarinių drabužių, ką nors gražaus.

Ir apsisukęs išnyko tarpdury.

12 skyrius

Sėdėdamas ant denio Žako Benedikto jachtos laivagalyje su puodeliu kavos, lėkšte skrebučių ir laikraščiu ant stalelio priešais jį, Mitčelas žvelgė į turėklus, tuo metu kapitonui tyliai keikiantis ir rūsčiai žvelgiant į artėjantį laivą.

Apsirengęs baltai nuo iškrakmolytos trumparankovių marškinių apykaklės iki švarių jūrinių batelių galiukų, kapitonas Natanielis Preskotas buvo aukštas, žilų plaukų, griežtos laikysenos ir spinduliavo kompetencija.

— Susiimk, — įspėjo jis Mitčelą. — Atplaukia dar vienas.

Jam kalbant, už mažiau nei penkiasdešimties pėdų nuo jachtos praslydo keltas, pilnas turistų ir plaukiantis į vieną iš kaimyninių salų. Kelto kapitonas per garsiakalbį paskelbė pranešimą laivo keleiviams.

— Ponios ir ponai, už dešiniojo borto matote šimto dvidešimt penkių pėdų ilgio kino žvaigždės Žako Benedikto jachtą, pavadintą Džulija jo žmonos garbei. Pasiruoškit fotoaparatus, priplauksim šiek tiek arčiau. Denyje matau vyrą, kuris galėtų būti Benediktas.

Mitčelas tyliai nusikeikė ir kilstelėjo laikraštį paslėpdamas veidą.

— Neįsivaizduoju, kaip Žakas tai pakenčia. Aš pradėčiau mojuoti į juos šautuvu.

Iki vakar dienos Džulija ramiai stovėjo vienoje iš gražių Sen Marteno prieplaukų, tačiau keli užkietėję Žako gerbėjai pastebėjo jachtą ir suprato, kam ji priklauso. Gandas pasklido po salą tarsi gaisras miške. Per kelias valandas prieplauka tapo turistų lankoma vieta — Žako gerbėjai sukiojosi aplink laivą, tikėdamiesi gauti autografą, fotografuodami ir velniškai įkyrėdami. Keletas jų vis dar šlaistėsi aplinkui praėjusią naktį, kai Mitčelas grįžo po vakarienės su Keite, ir norėdamas suteikti jam šiek tiek ramybės kapitonas išplukdė jachtą iš prieplaukos, vos tik Mitčelas įžengė į denį. Dabar jachta buvo nuleidusi inkarą iškart už prieplaukos ir tai atskyrė juos nuo įkyrių pėsčiųjų, tačiau neapsaugojo nuo turistų keltuose ir ekskursiniuose laivuose.

— Aš susisiekiau su kitomis prieplaukomis, kad sužinočiau, ar jos turi slipą9, kuris būtų pakankamai didelis mums priimti, — tarė Preskotas nuolankiu tonu kaip žmogus, ne kartą patekęs į tokią padėtį. — Deja, kol kas mes turėsim naudotis kateriu, kad nuplukdytume jus į krantą ir atgal.

— Nieko tokio, — atsiliepė Mitčelas. — Šįryt turiu reikalų Sen Martene.

— Pasakysiu Jardliui, kad paruoštų katerį... — jis nutilo, laukdamas Mitčelo atsakymo.

Mitčelas žvilgtelėjo į savo laikrodį. Buvo po aštuonių penkiolika.

— Po pusės valandos.

— Aš paskambinsiu jums į mobilųjį ir pranešiu, kur mes stovim, kad galėtumėt vakare rasti, — pasisiūlė Preskotas.

— Aš šiąnakt negrįšiu. Nakvosiu viešbutyje.

— Tikriausiai taip jums bus tyliau ir ramiau, — pasakė Preskotas ir apgailestaudamas atsiduso.

Jis jau ketino eiti, tada atsisuko ir linksmai nusišypsojęs pasakė:

— Neseniai iš Romos skambino ponas Benediktas. Pasakiau jam, kad praėjusią naktį buvom priversti pasitraukti iš prieplaukos. Jis liepė jums pasakyti, jog ten, kur jis yra, viskas labai ramu ir malonu.

Mitčelas šyptelėdamas pripažino, jog Žakas gerai pajuokavo.

Žakas buvo apsistojęs Mitčelo bute Romoje, kol baigs filmuotis savo naujajame filme; tada kartu su Džulija jie planavo atskristi į Sen Marteną ir prisijungti prie Mitčelo.

Preskotui išėjus, Mitčelas atsilošęs kėdėje ėmė stebėti, kaip jam virš galvos pulkas kirų suka ratus, o mintys krypo prie keisto jo vakarykščio elgesio su Keite Donovan.

Šį rytą jis buvo nustebęs ir šiek tiek sutrikęs, jog tiek daug padarė, kad jai įtiktų. Jai paprašius padėti benamiui mišrūnui, jis tuoj pat iškvietė greitąją pagalbą ir gydytoją, paskui pasisiūlė padėti nuvežti šunį pas veterinarą. Vėliau, kai atsisakė su juo permiegoti ar vėl pasimatyti, jei jis nepapasakos apie save, ji iškėlė jam ultimatumą ir jis tai suprato. Suprato, bet nesutiko, kad juo būtų manipuliuojama, ir išėjo. Pasielgė būtent taip, kaip ir turėjo pasielgti. Tačiau paskui, vedinas sunkiausio, kaip niekad protą temdančio geidulio, jis pasidavė ir grįžo, kad atsakytų į jos klausimus. Vėliau, tartum dar nebūtų pakankamai keista, jį ištiko beprecedentis juokingo riteriškumo priepuolis ir jis nusprendė nesitempti jos į lovą jos draugo viešbučio kambaryje, bet palaukti rytojaus ir nusivežti į viešbutį Sen Martene.

Šitas apsisprendimas palaukti buvo dvigubai keistas turint omenyje tai, kad jis visą vakarą buvo siaubingai ir be jokio reikalo stačiokiškas dėl savo ketinimų su ja permiegoti. Žvelgiant atgal, jo vakarykštis elgesys didžiąja dalimi buvo gluminantis, bet vis dėlto ne visas. Vos po kelių minučių, kai vakar vakare atvyko į jos viešbutį, visos jos savybės jį ėmė jaudinti.

Bent jau taip jis jautėsi vakar. Tačiau šiandien išaušo nauja diena ir išnykus mėnesienai bei nutilus muzikai — pasibaigus aplinkybių deriniui, dėl kurio vakarykštė naktis atrodė tokia įsimintina — „burtai“ galėjo išsisklaidyti. Šią akimirką Mitčelas netgi nežinojo, kokios baigties jis norėtų. Nuo pat tos dienos, kai jo brolis su šeima atvyko į Londoną, Mitčelas kartais pajusdavo, jog jo vidus „minkštėja“ ir šis jam svetimas jausmas vertė jį gerokai sunerimti. Pirmiausia prie jo prasibrovė Viljamas, tada jis per arti prisileido tetą Oliviją ir net paspaudė ranką savo seneliui. Dabar jis leido prisiartinti raudonplaukei airei.