Джудит Макнот - Lemties piršlys

Nebegalėdama išklausyti daugiau nė žodžio, Keitė užtrenkė telefoną netikrindama kitos žinutės. Ji vogčiomis paskersavo į Mitčelą ir nurimo pamačiusi, jog šis atrodė įnikęs į turistinę brošiūrą, kurią laikė rankose, tačiau jis raukėsi, o jo žandikaulis atrodė įsitempęs. Po akimirką trukusios nejaukios tylos Keitė linksmai prabilo:

— Viskas gerai.

Atsakydamas Mitčelas sukišo brošiūrą atgal į sėdynės kišenę ir rūsčiai pažvelgė į ją:

— Atrodo, jog tavo vaikinui atrodo kitaip.

— Tu girdėjai?

— Negalėjau nenugirsti. Jis vedęs?

— Ne, žinoma, ne! Kaip tau šovė tokia mintis?

— Todėl, kad tu sakei, jog jūs jau daug metų kartu, bet iš to, ką tik išgirdau, akivaizdu, jog negyvenat kartu. Kiek jam metų?

— Jam trisdešimt treji. Kodėl m... — Keitė staiga suvokė ir atsisuko į jį sėdynėje. — Ar tu manai, kad aš kokia nors... — ji sudvejojo, o tada apsistojo ties mažiausiai baisiu į galvą atėjusiu apibūdinimu, — išlaikoma meilužė?

— Aš nesvarsčiau visų galimybių, tačiau ši buvo labiausiai tikėtina, remiantis mano žiniomis apie panašias situacijas.

— Ar tu turi daug patirties „panašiose“ situacijose?

Jis atsilošė, ištiesė kojas ir sudvejojo. Tada pažvelgė į ją ir tiesiai atsakė:

— Taip.

Keitei nespėjus atsigauti po tokio pareiškimo, jis pakeitė temą:

— Kodėl veterinaras vadino tave Mere?

— Todėl, kad anketoje nurodžiau pilną vardą — Merė Katerina. Kol sulaukiau paauglystės ir galėjau priversti liautis, visi vadino mane Mere Keite. Tėvas ir toliau mane taip vadino.

— Merė Keitė, — pakartojo jis šiek tiek liūdnai. — Labai miela. Tiesą sakant, idealiai tinka airių choro mergaitei.

Nustebinta jo tono, Keitė tarė:

— Aš niekada nebuvau tokia choro mergaitė, kaip tu įsivaizduoji. Tiesą pasakius, aš buvau pasiutęs vaikas.

— Gerai, — šykščiai atsiliepė jis.

Keitė nusuko galvą ir žvelgė į prieškalnes dešinėje, mėgindama rasti jo elgsenos paaiškinimą. Kažkas, ką jis išgirdo per paskutines minutes, nedavė jam ramybės, tačiau ji negalėjo suvokti kas.

17 skyrius

Po kelių minučių Keitė žvilgtelėjo į Mitčelą iš šono ir pagavo jį žiūrint į ją — jo kakta buvo mąsliai suraukta. Užgniaužusi nesąmoningą norą susiglostyti plaukus, Keitė nutraukė tylą, pradėdama kalbėti pirma į galvą atėjusia kvaila tema.

— Šituo metų laiku oras čia tikrai puikus.

— Taip, tiesa.

— Pamaniau, jog šiandien lis, bet danguje nė debesėlio.

— Būtų tikrai netikėta, jei tokią giedrą dieną pradėtų lyti, — rimtai pritarė jis, tačiau jau vos laikėsi nenusišypsojęs. Keitei taip palengvėjo, jog ji liūdnai šyptelėjo.

Mitčelo žvilgsnis nuslydo nuo jos žalių akių prie minkštų lūpų ir troškimas ją pabučiuoti buvo toks stiprus, jog turėjo nusisukti ir žiūrėti priešinga kryptim. Jo sąžinė seksualinės etikos požiūriu tylėjusi dešimtmečius, staiga prabilo. Ji tiesiog sukruto, susidūrusi su tikruoju Merės Keitės Donovan veidu, kuris ką tik iškilo jam prieš akis. Taksi pakeliui pas veterinarą ji papasakojo jam apie savo tėvą ir jų gyvenimą kartu. Jai kalbant, net Mitčelui, kuris turėjo labai mažai mylinčios šeimos santykių patirties, buvo aišku, jog Keitė labai mylėjo savo tėvą ir sielvartavo dėl jo mirties. Ji taip pat prisipažino siaubingai bijanti atsakomybės, kurią užsikrovė, mėgindama vadovauti jo restoranui Čikagoje. Vis nepasirodantis vaikinas, kurį Mitčelas iš pradžių įsivaizdavo kaip pasiturintį, senstantį plevėsą, tiesiog žaidžiantį su Keite, iš tiesų buvo metais jaunesnis už jį patį. Ir jis ne tik rūpinosi Keite, jis norėjo ją vesti. Be jokios abejonės, jis atsivežė ją į nuostabų viešbutį vešlioje atogrąžų saloje, kad padėtų jai atsigauti. Kai prireikė išvykti į Čikagą, jis paliko toje gundančioje aplinkoje gražią, sielvartaujančią, susirūpinusią Keitę, kuri tikriausiai niekada nebuvo jam neištikima. Tačiau dabar ji tokia nusilpusi iš vienatvės ir širdgėlos, kad buvo pasirengusi pulti Mitčelui į glėbį.

Dar kitą savaitę ar kitą mėnesį ji pradėtų gailėtis, jog permiegojo su juo, ir šalia visų kitų rūpesčių užsikrautų dar ir kaltės jausmą. Ji buvo tokia jautri, jog net sielvartaudama dėl tėvo mirties, ryžosi parsivežti į namus benamį šunį, kad tik jį apsaugotų. Galop ji imtų graužti save dėl to, kad galėjo pasielgti taip „žiauriai“ ir išduoti savo vaikiną.

Mitčelo sąžinė sakė, jog jei Keitė jam tikrai patinka taip stipriai, kaip jam atrodo, apsaugotų ją nuo padarinių, galinčių kilti permiegojus su juo, ir lieptų taksistui apsisukti ir parvežti juos atgal į Filipsburgą. Jis pats nebuvo sukurtas rimtiems santykiams. Be viso kito, grįžęs į Čikagą, neketino ten pasilikti ilgiau kaip savaitę. Jo pasirodymas Sesilio gimtadienio pobūvyje buvo paminėtas Tribune dienraščio aukštuomenės kronikos skyrelyje, ir jei toliau rodytųsi Čikagoje, kas nors pradėtų kapstytis. Anksčiau ar vėliau jo gyvenimo istorija apaugtų intriguojančiomis paskalomis tarp žmonių, su kuriais jis savo noru net vakaro nepraleistų, o ką jau kalbėti apie dalijimąsi niekinga savo gyvenimo istorija. Be to, jis jautė nepaaiškinamą, stiprų nenorą pripažinti savo giminystę su žymiaisiais Vajatais, tačiau mieste, kuriame gyveno Keitė Donovan, nebeturėjo pasirinkimo.

Mitčelo logika stojo į kovą su sąžine, įrodinėdama, jog Keitė jau pakankamai suaugusi, kad pati nuspręstų, ką nori daryti ir kas jai geriausia. Be to, ilgas ir aistringas mylėjimasis kuriam laikui puikiai atitrauktų jos dėmesį nuo rūpesčių. Paskutinis argumentas nebuvo paremtas logika, tai — geidulys, šaukė pasipiktinusi Mitčelo sąžinė.

Tą akimirką taksistas nusprendė žvilgtelėti per petį ir paklausti Mitčelo kelio.

— Kiek dar liko iki posūkio?

Paskendęs mintyse, Mitčelas padvejojo, o tada kategoriškai tarė:

— Kelios mylios.

Geidulys ir logika turėjo mažiau argumentų, bet šaukė garsiau nei sąžinė.

Keitė tikėjosi, jog dabar jis atsisuks į ją ir paaiškins, kur jie važiuoja, bet jis vėl pradėjo žiūrėti pro langą ir nieko nesakė. Sugluminta Mitčelo tylėjimo, Keitė pasilenkė per jį ir paėmė turistinę brošiūrą, kurią jis anksčiau vartė. Ji jau buvo gavusi panašų bukletą Salos klubo vestibiulyje, o šis pakartojo didžiąją dalį informacijos: Sen Martenas yra maža sala, užimanti tik trisdešimt septynias kvadratines mylias; ją buvo pasidalijusios dvi vyriausybės: šiaurinė dalis buvo prancūzų, o pietinė — olandų.

Brošiūros pabaigoje buvo salos žemėlapis ir Keitė išskleidė jį tikėdamasi nustatyti, kur jie yra. Jie važiavo pagrindine magistrale, o pagal žemėlapį tokia buvo tik viena ir ji juosė salą ratu. Prisiminė, jog vos tik išvykę iš Filipsburgo, jie pravažiavo nuorodas į Simpsono įlanką ir Princesės Džulianos oro uostą, o tai reiškė, kad judėjo į rytus. Pagal orientyrus, kuriuos matė nuo to laiko, dabar jie keliavo šiaurėn palei prancūziškosios dalies pakrantę — kairėje Karibų jūra, dešinėje kalnų papėdės.

Jų kelionės tikslas buvo prancūziškojoje salos dalyje, todėl Keitė pradėjo skaityti apie jos naktinį gyvenimą, puikias parduotuves, turgavietes po atviru dangum ir nuostabius paplūdimius, iš kurių dalis buvo nudistų. Lengviau buvo įsigilinti į visą šitą informaciją nei svarstyti, kas nedavė ramybės vyrui šalia jos. Tai taip pat leido jai negalvoti apie Evano paliktas žinutes.

Ji skaitė jau trečią brošiūrą, kai taksi apsuko vingį, sulėtino greitį ir pasuko dešinėn į vingiuotą parko keliuką, juosiamą dekoratyvinės akmenų sienos. Kelias minutes keliukas vinguriavo aukštyn kalva, uždengta tankia atogrąžų lapija, tada taksi staigiai pasuko ir sustojo prie akmeninio sargo būsto. Uniformuotas apsauginis stovėjo šalia aukštų juodų geležinių vartų, ant kurių žalvarinėmis raidėmis buvo užrašyta „Anklavas“.