Джудит Макнот: Lemties piršlys

Tačiau šią akimirką jai labiausiai rūpėjo, kad Sesilis, prisėlinęs jai iš už nugaros, neatplėštų durų į kabinetą ir nesusidarytų klaidingos nuomonės apie vaizdą jame. Užuot įsiveržusi vidun, taip priversdama Karoliną jaustis kalta, o Mitčelą be reikalo aiškintis, Olivija nusprendė įspėti juos apie savo pasirodymą. Taigi ji trinktelėjo lazdele į sunkias duris, apgraibomis ieškodama skląsčio, tada dar ištiesė lazdelę priešais save kaip aklasis ir įėjo į kabinetą, taukšėdama ir baksnodama į ąžuolines grindis, įbedusi akis į senas lentas, tarsi jos galėtų neišlaikyti jos svorio.

— Gal jums reikia daugiau šviesos? — paklausė Mitčelas.

Olivija pakėlė galvą, tarsi nustebusi, jog čia kažkas yra, bet iš tiesų ją apstulbino ironija Mitčelo balse. Jis tebestovėjo priešais židinį kaip ir anksčiau, bet Karolina jau sėdėjo ant gretimos kėdės. Olivijai suskaudo širdį išvydus tamsius ratilus po jos šviesiai rudomis akimis.

— Mano vargšas vaikelis, — tarė ji uždedama ranką ant auksinių Karolinos plaukų.

Karolina atlošė galvą ir priglaudė Olivijos ranką sau prie skruosto.

— Teta Olivija, — pasakė ji nelaimingu balsu.

Olivija būtų pasilikusi su ja, tačiau pastebėjo, kad Mitčelas pasitraukė nuo židinio ir tingiai apžiūrinėja kabinete esančią portretų kolekciją. Didžiulis kambarys buvo tikra Vajatų šventovė, įvairaus dydžio įrėmintais portretais buvo nukabinėtos visos sienos ir apkrauta židinio atbraila. Tai buvo pirmasis jo atvirai rodomas ženklas, kurį ji matė, kad jam nors šiek tiek rūpi Vajatai — bent jau Olivija norėjo tikėti, jog tai buvo susidomėjimo požymis.

— Tai tavo prosenelis, — paaiškino ji, atsistojusi jam iš šono ir rodydama į paveikslą virš židinio. — Ar matai panašumą?

— Į ką? — paklausė jis, sąmoningai šaipydamasis.

— į tave, — atkakliai tęsė Olivija, bet jis metė į ją šaltą įspėjamą žvilgsnį — tokį panašų į tuos grėsmingus jo prosenelių žvilgsnius; tada įsikišo ranką į kišenę ir paėjo keletą žingsnių tolyn. Olivija atkreipė dėmesį į įspėjimą, tačiau akies kampučiu ir toliau stebėjo jį, tikėdamasi kitos galimybės pramušti ledinius šarvus, jei tik jis parodytų susidomėjimą kitu portretu.

Sesilis visada versdavo žmones laukti, taip jis (rodydavo savo viršenybę. Paprastai toks elgesys erzindavo Oliviją, bet šįkart tikėjosi, kad jis privers juos laukti visą valandą. Po kelių akimirkų Mitčelas sustojo apžiūrėti kito portreto ir Olivija nuskubėjo prie jo; tada išsižiojo pamačiusi paveikslą, kurį jis išsirinko. Portrete buvo pavaizduota mergina, kukliai sėdinti ant sodo sūpynių, jai į plaukus buvo įpinti rausvi rožių pumpurai, o balta suknelė išsiuvinėta šilkinėmis gėlėmis. Mitčelas žvilgtelėjo į Oliviją iš šono.

— Čia jūs? — paklausė jis.

— Dieve mano! — sušuko ji. — Kaip tu supratai? Man tuomet buvo vos penkiolika.

Užuot atsakęs, jis linktelėjo į kitą portretą.

— Ir čia jūs?

— Taip, man buvo dvidešimt ir aš buvau ką tik susižadėjusi su ponu Hebertu. Tai jis, štai čia. Mūsų portretus nutapė tą pačią dieną.

— Jūs neatrodot tokia patenkinta sužadėtuvėmis kaip jis.

— Aš ir nebuvau, — prisipažino Olivija, pamiršusi, kad tai ji ketino priversti Mitčelą atsiverti, o ne atvirkščiai. — Man atrodė, kad jis ir jo šeima šiek tiek... pasipūtę.

Mitčelas žaviai nusišypsojo.

— Kodėl jums atrodė, kad jie „pasipūtę“? — paklausė jis, sutelkdamas į ją visą dėmesį.

— Dabar tai atrodo kvaila, bet vienas iš jo protėvių pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją, o kitas buvo generolas Pilietinio karo metu, ir aš jaučiau, kad jo šeima labai tai sureikšmina — na žinai, pernelyg tuo didžiuojasi.

— Pasibaisėtinas elgesys, — pritarė jis juokingai rimta išraiška.

Mėgaudamasi tokiu geraširdišku pajuokavimu, Olivija pasistengė jį pratęsti.

— Taip, tikrai. Galima pamanyti, kad jie atplaukė laivu Mayflower 1 .

— Esu tikras, jie bandė, — pajuokavo Mitčelas, — bet laivas buvo mažas ir jie negalėjo iš anksto užsisakyti vietų.

— Na, jei jie negalėjo, — lyg paslaptį patikėjo Olivija, palinkdama arčiau jo, — tai tik dėl to, kad mes jau buvom jas užėmę!

Jam nusijuokus, Olivija visai pametė galvą ir leptelėjo:

— Vajatų vyrai dailūs, tačiau mano laikais tave mes būtume vadinę gražuoliu, jaunuoli.

Jo veidas sustingo tą pačią akimirką, kai tik ji pasakė, jog jis yra vienas iš Vajatų vyrų, tad Olivija stengėsi atitaisyti padėtį ir atkreipė jo dėmesį į vieną bruožą, kurio protėviai neturėjo.

— Ir jie visi buvo rudų akių, bet tu mėlynakis.

— Įdomu, kaip tai galėjo nutikti, — nutęsė jis nuobodžiaudamas.

— Tavo moti... — Olivija nutraukė sakinį; tada persigalvojo ir nusprendė, jog jis turi teisę žinoti. Galbūt jis netgi nori žinoti. — Pamenu, tavo motinos buvo gražios, gilios mėlynos akys. Niekada nebuvau mačiusi tokių mėlynų akių kaip jos, ir iki šiol nemačiau.

Ji laukė, kad jis paprašytų daugiau papasakoti apie savo mamą, bet, užuot taip padaręs, jis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsispoksojo į ją, demonstruodamas šaltą nepakantumą ir didžiulį nuobodulį. Olivija atitraukė žvilgsnį nuo jo ir parodė į mažą portretą, kabėjusį iškart už Džordžo Heberto portreto.

— Ką manai apie jį? — pasiteiravo atkreipdama Mitčelo dėmesį į orų džentelmeną, vilkintį krakmolytus marškinius ir ryšintį dryžuotą rožinių, mėlynų ir geltonų atspalvių kaklaraištį.

— Manau, kad jo skonis renkantis kaklaraiščius buvo baisus, — trumpai atšovė Mitčelas ir nuėjo šalin.

Olivija pažvelgė į Karoliną, kuri lėtai papurtė galvą, tyliai patvirtindama, kas ir taip buvo akivaizdu: Olivija padarė klaidą paminėdama jo motiną, taip pat bandydama priversti Mitčelą pripažinti esant ryšį tarp jo ir vyrų portretuose.

Olivija stebėjo, kaip jis eina nuo vieno paveikslo prie kito — aukštas, plačių pečių vyras, žiūrintis į nutapytus vyrus, kurių dauguma tokie panašūs į jį, jog turėjo jaustis, lyg žiūrėtų į veidrodį, gal kartais šiek tiek neryškų, bet vis dėlto veidrodį. Išdidumas jį vertė neigti panašumą ir paveldimumą, bet stebėdama iš kitapus kambario Olivija žavėjosi jo beprasmiškomis pastangomis. Protėviai buvo aukšti kaip ir jis, jų laikysena išdidi, protai išskirtiniai, temperamentai nenuspėjami. Kaip ir jo.

Ji prisiminė jo kritiką dėl dryžuoto kaklaraiščio, kurį ryšėjo jos šešuras, ir, pažvelgus į Mitčelo profilį, jos nuotaika šiek tiek pasitaisė. Nuo spindinčių juodų itališkų pusbačių iki jam pasiūto anglies spalvos kostiumo, nuo sniego baltumo marškinių iki tobulo tankių juodų plaukų kirpimo, Mitčelas — kaip ir visi Vajatų vyrai — buvo skoningai konservatyvus ir nepriekaištingai išpuoselėtas.

Vis dėlto trys dalykai, kuriuos ji pastebėjo jiems apžiūrinėjant portretus, aiškiai skyrė jį nuo protėvių: ironiškas humoro jausmas, švelnus rafinuotas žavesys ir ta jo šypsena. Derinys buvo tiesiog mirtinas — pakankamai pavojingas, kad net tokiai senai moteriai kaip ji truputį apsisuktų galva. Vajatų vyrai buvo valingi ir veiklūs, bet paprastai turėjo nekokį humoro jausmą ir dar menkiau žavesio. Juos galėjai pavadinti Hempfriais Bogartais2, o Mitčelas buvo Keris Grantas3, tik griežto smakro ir šaltų mėlynų akių.

— Tai ilgai netruks, — šiurkščiu balsu prabilo Sesilis, išdidžiai įžingsniuodamas į kambarį.

Olivija viduje įsitempė ir stebėjo, kaip jos brolis eina stalo link. Ją erzino tai, jog artritas dar nesulenkė jam nugaros, nors jis buvo už ją dvejais metais vyresnis.